Knygos

„Pasaka kiekviename žingsnyje“

„...Vietinių legendų buvo pasakojama visur. Pasaka pasitraukė į praeitį, tačiau jos pėdsakai buvo saugomi ir gerbiami. Dažnai šie pasakojimai prieštaraudavo vieni kitiems, bet niekas dėl to nesijaudindavo. ...> Padavimais buvo naudojamasi kaip argumentais netgi politiniuose ginčuose“ (p. 69). Taigi frazė („pasaka kiekviename žingsnyje“), pasirinkta kaip straipsnelio pavadinimas, ne kartą ištariama M. Gasparovo knygoje „Su skydu ir už skydo (pasakojimai apie senovės Graikijos kultūrą)“, populiariai bandančioje supažindinti skaitytojų auditoriją su naujosios Europos civilizacijos pamatais – Graikija. Autoriaus kreipinys „jaunasis skaitytojau“ lyg ir nurodo moksleiviško amžiaus adresatą, bet įdėmiau perskaičius keletą skyrių tampa aišku, jog bet kurio amžiaus skaitytojui ši knyga gali tapti patraukliais laisvalaikio skaitiniais, „užlopančiais“ išsilavinimo ar atminties spragas bei leidžiančiais sau užduoti bent keletą dar niekada nekeltų klausimų, susidaryti visuminį graikų bendruomeninio gyvenimo vaizdą.

Knygos „Su skydu ir už skydo“ pavadinimas yra gerai žinomo spartietės, išlydinčios sūnų į karą, lakoniško posakio „Su juo arba ant jo!“ (su skydu grįždavo nugalėtojai, o ant skydo parnešdavo žuvusiuosius) parafrazė. Šiuo atveju, regis, autorius nori skaitytoją supažindinti ne tik su “fasadine” Graikijos puse (menu, architektūra, pasiekimais karyboje ir pan.), bet ir su graikų „vidumi“, neapsaugotu skydo (garbe, pavydu, saikingumu, racionalumu ir t.t.). Atrodo, kad M. Gasparovas, leisdamas susipažinti su konkrečiomis praeities asmenybėmis, vykdo Sokrato mėgstamiausią priesaką „Pažink save patį“ ir supažindina nūdienos skaitytoją su pačiu savimi.

Laikydamasis tam tikros įvykių chronologijos, knygos autorius anaiptol netampa „sausų“ faktų perpasakotoju, o į savo pasakojimo lauką įtraukia mitologiją, legendas apie įvykius ir asmenis; aptaria tuo metu besiformavusias „mąstymo mokyklas“, supažindina su poetinio ir epinio žodžio pradininkais; aptaria moterų ir vyrų santykių pobūdį, kitaip tariant - pateikia nuotaikingą, įdomų ir pakankamai išsamų anuometinės Graikijos vaizdą. Tarkim, jie (graikai) labai rūpinosi įstatymais ir jų paisymu: „Geriau blogi įstatymai, kurių laikomasi, nei geri, kurių nesilaikoma“,- sakydavo graikai“ (p. 103) ir savo asmeniniu pavyzdžiu stengėsi parodyti, kad taip ir yra („Charodontas įstatymu uždraudė į tautos susirinkimą ateiti su ginklu, o pats sykį, persekiodamas priešą, įbėgo į susirinkimą su kalaviju prie šono. „Tu pažeidi savo paties įstatymą, Charodontai!“ – kažkas šūktelėjo jam. „Ne, patvirtinu!“ – atsakė jis, išsitraukė kalaviją ir smeigė sau į krūtinę“ (p. 103)) kaip tai tolima nuo dabartinės demokratijos Lietuvoje... Pasirodo, kad Herakleitas garsėjo kaip „verkiantis filosofas“ (verkiantis dėl žmonių menkybės), o Demokritas gavo „besijuokiančio filosofo“ vardą... Sklandė gandai, kad Pitagorui nepakako būti matematiku ir išminčiumi, o žuvo jis dėl pupų...

Knyga gausiai iliustruota piešiniais, žemėlapiais, išlikusių daiktų detalėmis ir galybe meninių tekstų, kuriuos M. Gasparovas interpretuoja, aiškina, lygina tarpusavyje – jo laisvas kalbėjimas ir gebėjimas kontekstualizuoti tampa savaime suprantamu dalyku, žinant, kad jis – antikinės literatūros specialistas, atstovaująs rimtai rusų literatūrologų mokyklai, gebančiai atsakingai paruošti žinynus, antologijas ir pan. Šioje knygoje irgi rasime savo pačių patogumui sudarytą dažniausiai vartojamų sąvokų žodyną, kai kurių dažniausiai sutinkamų graikiškų vardų žodynėlį; skyrelį, kuriame primenami mitologijos pagrindai, būtini, norint orientuotis tame pasaulyje, kuriame kiekviename žingsnyje tikrovė susipina su pasaka ir kuris nors dievas gali būti tavo močiutės senelis...

Belieka pridurti, kad su tekstu „dirbo“ gera komanda: vertė – S. Parulskis, redagavo – V. Skliutaitė, o meninius tekstus cituojant buvo panaudoti A. Dambrausko, D. Dilytės, J. Dumčiaus ir kitų vertimai.