– Jei reikėtų auditorijai pristatyti „Meilę už speigračio“, bet negalėtumėte pasakoti siužeto, kaip naujausią savo romaną apibūdintumėte?

– Pavadinčiau jį drama. Pirmosios meilės skonis, nusivylimas, išdavystė. Tėvų ir mažo miestelio kaimynų spaudimas, neleidžiantis išskleisti sparnų, svajoti, formuotis kaip asmenybei. Patriarchalinio mąstymo įdiegtos normos – ką gali ir ko negali sau leisti mergina. Galiausiai – išsilaisvinimas, per skaudžias patirtis ateinantis supratimas, kad reikia tikėti savimi. Kad moteris yra asmenybė, o ne vyro priedas. Romaną skiriu moterims ir merginoms, žengiančioms savęs ieškojimo keliu. Tai – knyga apie moters drąsą.

– Knyga skaitytoją atveda iš pradžių į Pabradę, paskui – į atšiauriuosius Lofotenus. Iš kur vilnietė taip gerai žino mažo Lietuvos miestelio kasdienybę?

– Per Pabradę daug metų važinėjame į sodybą. Pabradė ne tokia ir maža. Keli prekybos centrai, parkas greta Žeimenos, geležinkelis. Bažnyčia, mokykla. Ir, aišku, pabėgėlių centras, į kurį krypsta žvilgsnis pravažiuojant.

Dažnai matau po miestą vaikštančius centro gyventojus. Jie eina į ir iš parduotuvės pagrindine miestelio gatve, o kartais, visai kaip ir mano herojai, sėdinėja parke ant suoliukų. Juos stebėdama susimąstau: apie ką jie galvoja, ką jaučia? Ar ilgisi namų, ar nori iš čia ištrūkti? Ar mato čia savo ateitį, ar trokšta kuo greičiau pabėgti? O gal kasdien lieja ašaras ir nerimauja dėl likusių toli? Ar svajoja? Ar įsimyli? Juk ten tiek daug jaunų žmonių. Ne kartą esu mačiusi porelių: pabėgėlis ir aiškiai vietinė mergina... Įdomu, kaip migrantus vertina Pabradės gyventojai? Gailisi? Smerkia? Širsta, kad jiems teko centro kaimynystė? Tokios mintys paskatino kildinti Neringą būtent iš Pabradės.

Be to, esu mažų miestelių gerbėja. Kai vasarą atvažiuoju iš sodybos apsipirkti, mėgstu su ledų porcija prisėsti kur nors ant suoliuko. Ypač žavi miesteliai su geležinkelio stotimis – man jie nostalgiškai nuostabūs. Lėtas gyvenimas, vienas kitas praeivis, tušti pamiršti parkai, daugiabučių kiemuose kamuolį spardantys ir dviračiais lakstantys vaikai. Prekybos centras, kurio kasininkė pažįsta kone visus atėjusius... Man nesunku įsijausti į tokią atmosferą.

Sugrįžimas: „Neretai pasitaiko, kad ten, kur lankiausi, įsikuria ir mano herojai. Taip dar sykį pasimėgauju kelionių prisiminimais“, – sako knygų autorė, naujausiame romane tokiu būdu vėl sugrįžusi į Norvegijos Lofotenų salas. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Puikiai pažįstate ir Norvegijos kraštovaizdį, nuostabias vietas, po kurias klaidžioja romano herojai?

– Prieš porą metų su šeima keliavome po Lofotenų salas. Pasakiško grožio kraštas – net žvilgsnis po kiek laiko atbunka, imi nebevertinti to, ką matai. Žmogus ten priverstas susilieti su gamta – atlaikyti darganas, vėją, lietų... Tik taip gali pajusti harmoniją. Kopi, kopi per miglas ir rūkus į kalvą, žiūrėk, debesys jau išsisklaidė ir prieš akis išsigrynina horizontas – salelės vandenyje, tiltai tarp salelių, įvairiausių formų kalvos su kriokliais...

Patinka vėliau mintimis grįžti į tuos kraštus. Neretai pasitaiko, kad ten, kur lankiausi, įsikuria ir mano herojai. Taip dar sykį pasimėgauju kelionių prisiminimais.

– Kaip kuriate personažus ir situacijas? Nusižiūrite iš aplinkos ar tai – tik jūsų vaizduotės vaisius? Tokių, kaip primityvus, į smurtą linkęs Darius, spėju, jūsų aplinkoje nėra?

– Visur, kur būnu, stebiu žmones. Bendravimo būdą, išvaizdą, gestus, mimiką. Kartą Lofotenuose, Nusfjorde, vakarieniavom nedideliame viešbučio restoranėlyje. Iš trijų padavėjų du buvo tikrai ne norvegai – uždarbiaujantys atvykėliai. Jauna mergina tikriausiai lenkė, vaikinas – ko gero, iš Pietų Europos. Tarp jųdviejų tiesiog žiro kibirkštys – dirbdami jie flirtavo, svaidė vienas kitam reikšmingus žvilgsnius, keitėsi vos pastebimais prisilietimais... Tai buvo aistra – ką tik įsiplieskusi, deginanti, tikra. Gėrėjausi jais – tiesiog smagu buvo stebėti du jaunus gražius žmones. Greičiausiai atvykusius iš toli – kad įsimylėtų ir sukurtų savo istoriją. Jie tapo mano Neringa ir Felipe, jų istoriją sukūriau aš.

Na, o kalbant apie Darių... Turbūt kiekvienas mūsų esame sutikę po vieną kitą darių (nors tikrai nieko prieš šį vardą neturiu – gražus vardas) – stačiokišką, nejautrų, vien savo poreikiais besirūpinantį žmogų. Nepastabų, neturintį jokių troškimų, išskyrus materialinę gerovę. Vyrą, visiškai nesuprantantį moters, galvojantį, kad jis pats savaime jau yra vertybė – nesvarbu, ar gali ką kitam pasiūlyti.

Pastebėjau, kad neigiamus personažus man smagiau kurti nei teigiamus. Jie pasakojimui suteikia daugiau skonio – tarsi viską apibarstytum kelių rūšių pipirais.

– „Meilės už speigračio“ pabaiga nėra tipinė meilės romanų pabaiga. Kodėl vietoj „ilgai ir laimingai“ nusprendėte tarsi padėti klaustuką?

– Galbūt kai kuriuos skaitytojus erzina neaiškios romanų pabaigos. Tačiau aš esu būtent iš tų skaitytojų (ir rašytojų), kuriems patinka daugtaškiai. Mėgstu tiek romanų, tiek filmų pabaigas, kurios palieka erdvės pagalvoti – o kaip ten toliau? Ar jie dar susitiks, ar susieis? O gal jau viskas įvyko ir neverta kartoti? „Ilgai ir laimingai“ man nuobodu. Be to, realybėje tikriausiai daugiau „ilgai ir nelaimingai“ pavyzdžių. Tad tegul mano herojai viską išgyvena stipriai, intensyviai. Čia ir dabar.

– Jei vienoje iš savo ilgų kelionių sutiktumėte Neringą ir, užstrigusios oro uoste dėl atidėto skrydžio, išsikalbėtumėte, kokį patarimą galėtumėte jai duoti?

– Nebijoti būti savimi. Ir mažiau rūpintis, ką pagalvos kiti.

Rašymui reikalinga vienatvė ir ramybė. Mano namuose ir viena, ir kita – retos viešnios.

– Jūsų dienos užpildytos šešių vaikų mamos pareigomis. Kaip randate laiko rašymui?

– Rašymui reikalinga vienatvė ir ramybė. Mano namuose ir viena, ir kita – retos viešnios. Viena būnu nebent sapnuose. Tas variantas, kai užsidarai darbo kambario duris, panyri į savo mintis ir kompiuterio ekrane laisvai liejasi siužetas... ech, tai – fantastika. Gauti tris, keturias ar penkias valandas – irgi tik svajos.

Mano vaikams – nuo dvejų iki keturiolikos. Keturi mokyklinukai, vienas pradėjo lankyti darželį, o mažiausiajai dar rūpi mamos pienas. Kartais per vieną dieną tenka išspręsti keletą klausimų iš visų amžiaus grupių: nuo elementaraus dėmesio padalijimo, migdymo ir apkabinimų iki pagalbos su namų darbais ir paauglystės pasispardymų. Mamos mane supras: dažnai rašymą nugali gyvenimas ir buitis.

Realybėje galiu išpešti vieną valandą per dieną – tada džiaugiuosi, kad pavyko. O kartais prisėdi ir supranti, kad viskas, ko nori, – tai valandėlė miego. Be to, nesu nakties žmogus – labiausiai mėgstu dirbti rytais, tuomet ir mintys skaidresnės, ir sakiniai gražiau klojasi, ir siužeto vingiai susipina taip, kaip trokštu.

Būna, kad, laukdama vaikų iš mokyklos, rašau kavinėse. Tam labiausiai tinka pavasaris, vasaros arba rudens pradžia – kur nors jaukiai prisėdu su puodeliu kavos, stebėdama skubančius praeivius.

Rašymo procesas dažniausiai vyksta lėtai, bet kai sekasi – jaučiuosi tikrai save realizuojanti ir pakylėta nuo žemės. Rašymas yra trumpas pabėgimas, tikiuosi, pavyksta kartu išsivesti ir skaitytoją.

– Nepasiilgstate operacinės, ligoninės koridorių, kolegų ir mažųjų pacientų?

– Dažnai mintimis grįžtu į savo buvusias darbovietes. Buvo laikas, kai ten praleisdavau daugiau dienų ir naktų, nei namuose. Prieš akis iškyla ir buvę pacientai, ir kolegos. Išeiti nebuvo greitas ir lengvas apsisprendimas. Pasiilgstu adrenalino, veiksmo ir ypač – jausmų, kurie užplūsdavo, kai viskas gerai pasisekdavo.

Vieną kitą situaciją iš buvusio darbo kartais perkeliu į savo romanų puslapius. Tas mano gyvenimo etapas buvo itin intensyvus ir įdomus, nepamirštamas.

– Rašėte visada? Ar vaikų ortopedė traumatologė rašytoja tapo per vieną dieną?

– Rašymas visados buvo svarbi mano gyvenimo dalis. Esu prikeverzojusi dešimtis dienoraščių. Rašymas man – pats geriausias emocijų išliejimo būdas. Mokykloje mainais už matematikos užduotis klasiokams rašydavau rašinius. Nuo paauglystės kūriau eilėraščius – kelis kartus juos spausdino tuomečiame „Moksleivyje“. Studijuodama mediciną susipažinau su teismo medicinos gydytoju, poetu ir redaktoriumi Algimantu Jasulaičiu – jam patiko mano kūryba, keletą eilėraščių pasiūlė išspausdinti žurnale „Sveikata“. Kai jo egzamine man pritrūko balo iki geriausio pažymio, pridėjo jį už kūrybą.

Mėgdavau pajuokauti, kad kada nors rašysiu. Tačiau neprisileisdavau tos minties rimtai. Labiau už mane tuo tikėjo vyras Paulius. Vis klausinėdavo: „Tai kada pradėsi? Noriu būti rašytojos vyru.“

Kol neturėjau vaikų, svarbiau už rašymą man atrodė aktyvus laisvalaikis – kelionės, motociklai. Kelerius metus su bendraminčiais laksčiau „britva“. Kartais net į budėjimus ja važiuodavau. Tai buvo labai smagus ir, turiu pripažinti, ganėtinai neatsakingas užsiėmimas, kurio nebeliko, kai tapau mama.

Kai pardaviau saviškį, išgirdus burzgiančio sportinio motociklo garsą dar ilgai šiurpdavo oda. Sėdėdama namuose ir augindama vaikus mąsčiau, kaip būtų smagu prisiminti tuos laikus, kai važinėjau. Tai būtų tarsi odė jaunystei. Taip po truputį ėmė dėliotis romano „Besivejant Širšę“ siužetas – apie merginą, kuri negali gyventi be motociklo. Norėjau, kad perskaitę šį romaną žmonės suprastų, koks išties jausmas laisvai skrieti, adrenalinui pulsuojant gyslomis. Matyt, pati labai ilgėjausi tos laisvės.

Išleidusi pirmąjį romaną supratau, kad rašydama galiu būti įdomi ne tik pati sau. Be to, rašymas, kitaip, nei lakstymas motociklu, – saugus užsiėmimas. Ir puikus atsitraukimas nuo buities. Taip užsikabinau ir tebekabu iki šiol.

Daugiau nei meilės kančios

Lemtingi sprendimai, sunkūs išgyvenimai ir ne visada draugiškas pasaulis – Jurgos Slankos knygų herojams tenka patirti kur kas daugiau, nei tik meilės kančias. Nors be šių, žinoma, neapsieina nė vienas romanas. Pirmoji meilė sujaukia ir pagrindinės „Meilės už speigračio“ herojės planus. Jaunutė Neringa su tėvais ūkininkais gyvena Pabradėje ir, kaip dauguma bendraamžių, svajoja pabėgti iš nuobodaus provincijos užkampio. Tačiau po nelaimingai pasibaigusios pažinties su siru Salimu iš pabėgėlių centro mergina beveik dešimtmečiui įstringa miestelyje, iš kurio taip norėjo ištrūkti. Tad kai vieną dieną tėvų kieme iš autobusiuko išlipa Norvegijoje uždarbiaujantis Darius, Neringa ilgai nedvejoja ir pakelia sparnus drauge su beveik nepažįstamu vyru. Atšiauraus grožio Lofotenuose už poliarinio rato ji sutinka aistringą baską Felipę, čia jos laukia ne viena staigmena ir nebūtinai – maloni.