Knygos

Praeitis, kuri tęsiasi

Jaučiu lietuvių pastangą atsiriboti nuo taip nesenos Lietuvos praeities, liautis ieškoti atsakymų į jau nebepakeičiamų įvykių klausimus, bet viskas dar taip arti ir dar taip atvira, kad viena perskaityta knyga, kalbu apie naują I. Mačiulytės-Guilford romaną „Glėbys“, gali pažadinti iš abejingumo letargo ir atverti pamirštą patriotizmo „nervą“.

Irena Mačiulytė-Guilford atstovauja lietuvių kartai, gimusiai jau Amerikoje. Rašo romanus ir poeziją angliškai. Savo romane „Glėbys“, remdamasi autentiška patirtimi, knygos veikėjos lūpomis teigia: „Mano gyvenimo Lietuvoje šešėlis plevena, nors aš niekad ten negyvenau....>Kai žvelgiu į tuos, kurie pasiliko, regiu, koks mano gyvenimas turėjo būti. Dalis manęs tebegyvena ten, mieganti aš, išplėšta, išnešta prieš gimstant, pusė mamos, pusė tėvo, iš Lietuvos“.

Nepataikaujančia ir provokuojančia laikysena autorė priverčia skaitytoją krūptelėti ir permąstyti savo tautos istoriją, paliečiant esminius jos egzistavimo aspektus. Žinau, kad istorinis suvokimas nyksta ir sklaidosi, istorinis mąstymas tampa „nebemadingas“, bet kartais reikia sveikos šoko terapijos, kad galėtum ką nors supratęs pažvelgti į pasaulį kitaip. Gal šiek tiek plačiau.

Situacija, kuri sudaro knygos pagrindą, labai paprasta – nuo stalininio socializmo į Vakarus pasitraukia dalis šeimos. Kita dalis lieka. Pirmieji, kabindamiesi į gyvenimą svetimoje šalyje, išgyvena ilgesį ir puoselėja viltį grįžti, o antrieji, izoliuoti nuo bjauraus „kapitalistinio“, išsigimusio Vakarų pasaulio, pamažu stabarėja, augina kietą, įdiržusį kiautą, pro kurį neprasimuša gyva intonacija, nuoširdus atodūsis ir laisva mintis. Pirmieji kankindamiesi išgyvena kaltę, kad paliko Lietuvą, artimuosius, skęsta romantiškuose prisiminimuose apie savo gimtinę, o antrieji yra kaltintojai, nuolat klausiantys: „Tai kodėl negrįžai? Tai kodėl dabar negrįžti, jei jau taip sunku?“.

Tarp tų, kurie liko, ir tų, kurie išvyko, atsirado tretieji – jų vaikai, kurių suaugę gyvenimai stebėtinai priklausomi nuo jų tėvų gyvenimų, nuolat koreguojami ir saistomi įvairių įpareigojimų: rašyti laiškus, pirkti dovanas, – daug dovanų - lyg tokiu būdu būtų galima sudaužyti dešimtmečius trunkančią tylą ir išpirkti tariamą kaltę, kad pasitraukei, o tai reiškia – išdavei.

Dažnas klausimas: „Kas Lietuvai yra Amerika?“. Šalis sumaterialėjusių, turtingų, bet nukvailėjusių tinginių? Šalis, kuri priglaudžia „protus“ ir iš jų lobsta?.. Teisingi ir neteisingi atsakymai...

O kas Amerikai yra Lietuva? Kas yra Lietuva Amerikoje gimusiems lietuvių vaikams, kankinamiems tėvų primetamo gyvenimo būdo, saistomiems svetur išsikvepiančių tradicijų ir bandantiems susikurti gyvenimą ten, kur gimei ir kur yra tavo namai? Romano veikėja Aldona kankinasi: „Niekur nepritampu. Nei tarp kanadiečių, kur gimiau. Nei tarp lietuvių, kurie čia atvyko. Nei Lietuvoje, kurios niekada nepalikau. Esu nematoma. Niekas manęs nepastebi ir negirdi....>Mano pasaulis tuščias ir nebylus. Aš visuomet viena“.

Autorė savo romano siužetą neria iš tėvo ir emigravusių senelių prisiminimų apie Lietuvą, iš laiškų, kuriuos iš Lietuvos jai rašė pusseserė Daiva, nuotrupų, iš egzistencinių savo pačios vertinimų.

Aldonai svetimi visi tie Lietuvoje likę žmonės – tėvo brolis, teta, septyni pusbroliai ir pusseserės – „žiedas veidų tamsiomis akimis, plačiais skruostikauliais ir auksiniais dantimis“. Moterys, nevilkėjusios dailių suknelių, ir vyrai, geriantys daug, „nes yra vyrai“. Nebylus laukimas dovanų iš vienos pusės, ir naivus tikėjimas, kad dovanos sumažins kaltę – iš kitos pusės. Skurdas, nevalyvumas ir priešiškumas niekaip neprimena šeštadieninėje mokykloje Aldonos girdėtų pasakojimų apie romantišką ir gražią Lietuvą. Ilgas ir pernelyg žiaurus giminės išsiskyrimas, „šaltojo karo tyla“ per daug gili ir ilga, kad būtų bendraujama be kaltės ir be pykčio: „Kokie kvailiai buvome, tikėdamiesi dviem apsilankymais ištrinti keturiasdešimt metų tylos. Esam du atskiri gyvenimai, jungiami laiškų, nuotraukų ir pasakojimų, istorijos ir kraujo. Reikės kažko daugiau nei lagaminų, prikimštų vasarinių suknelių, kad praeity paliktų šeštadieninių mokyklų elementorių mokymai, neatsakyti laiškai, neišsiųsti megztiniai. Reikės dar vienos kartos“.

Romanas kviečia, anot leidėjų, „netradiciškai pamąstyti“, bandyti suvokti save ir tautą platesniame kontekste ir paneigti autorės suformuluotą mintį, kad „esam gedintys žmonės, amžino sielvarto tauta“. Ar tai kritika? Ar tai priekaištai vienos iš tų, kuriuos lietuviai vertina per materialumo prizmę?... Nemanau...Greičiausiai tai istorijos ir būties filosofija, sprendžiama remiantis konkrečios tautos ir konkretaus asmens patirtimi.

Ši knyga – netikėtai atrastas indikatorius, rodantis sistemą ir atskirus ją sudarančius junginius.