Nelengva misija

„Likimas, ypač jums, dovanojo nelengvą kūrėjo misiją, esate atviri ir laisvi, nesiekiantys įtikti ar patikti, bet jaučiantys atsakomybę už tuos, kurie skaitys ir klausys, žiūrės ir norės suprasti. Nacionalinė premija – tai įvertinimas už kūrybiniame kelyje pasiektas aukštumas, už didelį jausmo ir minties darbą, dalyvavimą kuriant valstybę“, – per laureatų apdovanojimo ceremoniją Prezidentūroje sakė D.Grybauskaitė.

Praėjusių metų premijos šiandien įteiktos rašytojui Valdui Papieviui, aktoriui Vytautui Anužiui, režisieriui Gyčiui Lukšui, džiazo muzikams Viačeslavui Ganelinui, Vladimirui Tarasovui, Vladimirui Čekasinui, architektui Audriui Ambrasui, tapytojai Rūtai Katiliūtei.

D.Grybauskaitė apgailestavo, kad premijos įteikiamos tik kartą per metus ir tik šešiems laureatams.

„Bet ir tie šeši yra mūsų pasididžiavimas (...). Dėkoju kiekvienam, kad savo kūriniuose jaučiate meilę žmogui ir Lietuvai, kad nesustojate, toliau einate į priekį. Linkiu neišsenkančių kūrybinių šaltinių“, – teigė šalies vadovė.

A.Ambrasas apdovanotas už jaukų miesto erdvių formavimą ir tvarkos jame atsakomybę, aktorius V.Anužis – už klasikinės aktorinės mokyklos šiuolaikiškumą. Džiazo muzikantai V.Ganelinas, V.Tarasovas ir V.Čekasinas įvertinti už Lietuvos džiazo mokyklos sukūrimą. Tapytoja R.Katiliūtė apdovanojimą gavo už abstrakčiosios tapybos kūrybingumą, kino režisierius G.Lukšas – už kūrybišką nacionalinės literatūros interpretaciją kino kalba, rašytojas V.Papievis – už egzistencinės patirties raišką ir atnaujintą romano estetiką.

Kultūros ministrė Liana Ruokytė - Jonsson dėkojo laureatams už atsidavimą savo pašaukimui ir už asmeninį pavyzdį.

„Esu įsitikinusi, kad jūs, kūrėjai, esate kelrodžiai, jūs vedate ir įkvepiate mus, priartinate žmogaus būties ir dvasinės raiškos horizontus, sujungiate globalumą ir asmeninės būties trapumą į vientisą ir harmoningą meno kalbą“, – į kūrėjus kreipėsi ministrė.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisijos pirmininkė Viktorija Daujotytė pabrėžė, kad šiųmetiniai laureatai aktyviai dalyvauja ne tik Lietuvos, bet ir Europos, pasaulinės kūrybos lauke, ji priminė pernai mirusio buvusio komisijos pirmininko Leonido Donskio žodžius, jog „sėkmė niekada nėra galutinė“.

„Tad budėkite, mieli laureatai, budėkite savo dvasia ir kūryba, budėkite ir budinkite, ugdykite savo mokinius, įkvėpkite juos dirbti tėvynės ir žmonijos labui“, – sakė ji.

Svarbiausias ryšys su Lietuva

Trisdešimt metų Izraelyje gyvenantis V.Ganelinas, atvykęs į ceremoniją atsiprašė, kad į susirinkusius kreipiasi ne lietuvių, o rusų kalba. Jis sako susimąstantis apie savo likimą ir begalę atsitiktinumų, kurie suformavo jo ryšį su Lietuva.

„Anksčiau nežinojau, kad mano pavardė Ganelinas hebrajų kalba reiškia „dieviškasis sodas“. Tuomet pradėjau pastebėti, kokiame sode aš gyvenu. Kai mane vaikystėje likimas atvedė į Lietuvą, aš trumpam patekau pas mokytoją, kuri turėjo Lietuvos istorijos paslaptį. Kai aš pas ją atėjau, pirmąkart pamačiau riterį ant žirgo – Lietuvos simbolį. Buvo didelis emocinis impulsas (...). Ji man leido mokytis pakankamai laisvai, nes aš visuomet Bethoveną papildydavau įvairiais improvizaciniais dalykais. Po šio karto visada jutau jungtį su Lietuvą“, – kalbėjo jis.

V.Ganelinas prisiminė savo atsitiktinai užsimezgusias pažintis su Raimondu Vabalu, Arūnu Žebriūnu ir kitais Lietuvos režisieriais, patirtį kuriant muziką filmams. Jis taip pat sakė, kad jau išvykęs gyventi į Izraelį ir gavęs pasiūlymą dėstyti Muzikos akademijoje suprato, jog visos vietos jau užimtos, tačiau paaiškėjo, kad prorektorius yra pianistas iš Lietuvos.

„Peržvelgęs mano dosjė, jis nusprendė rasti man dėstytojo vietą. Tad šios nesibaigiančios jungtys su Lietuva tęsiasi iki šiol“, – teigė muzikantas.

Aktorius V.Anužis susirinkusiems sakė besiilgintis laiko, kai „teatras buvo užkrėstas idealistiniais nusiteikimais“ ir tikėjimu, jog galima atrasti atsakymą į amžiną žmogaus būtį.

„Truputėlį ilgiuosi to laiko, kada aktoriaus, vaidybos menas buvo išskirtinis, o aktoriaus pozicija buvo aktorius misionierius, aktorius menininkas, aktorius kūrėjas. Truputėlį ilgiuosi laiko, kuomet Makbeto aistrą, Hamleto apsisprendimą, karaliaus Lyro praregėjimą aktorius turėjo įkūnyti, išgyventi pats, be jokių ypatingų pagalbų: ypatingos režisūrinės išmonės, skandalingos interpretacijos arba pigaus šiuolaikinimo. Bet aš tikiu, kad laikas, ant teatro altoriaus iškėlęs seklią socialinę problematiką – neilgas, tikiu vaidybos meno suklestėjimu, kuris remsis aktoriaus sielos judesiais ir aukštu profesionalumu“, – kalbėjo aktorius.

Tapytoja R.Katiliūtė džiaugėsi, kad jai skirta premija atkreiptas dėmesys į tapybą ir vylėsi, jog jauni menininkai sulauks didesnio dėmesio. Už premija, be kita ko, ji dėkojo savo tėvui rašytojui Viktorui Katiliui, išgyvenusiam Sibiro tremtį, mamai skautei, seseriai, kuri, pasak jos, kartais atstodavo mamą, talentingiems vaikams ir vaikaičiams bei seneliui už tai, kad „šis taip supindavo kaseles, kad net pusę dienos verkdavau“.

„Man žmogus be meno – kaip prarastas, menas reikalingas individualybei atsirasti, tarpusavio kultūrai vystyti. Stebiu gerus pokyčius, kad ir pavėluotai: vienas po kito išleidžiami albumai, dar vis skaudi problema yra meno edukacija mokyklose, muziejuose, dar neišjuda privačių muziejų steigimas, kas kitose šalyse yra norma, kūriniai vis dar tūno fonduose, privačiose kolekcijose“, – apgailestavo menininkė.

Kino režisierius G.Lukšas tvirtino, kad kaip geriausias gyvenimo akimirkas jis prisimena filmų kūrimo procesą.

„Tai ir buvo pilnavertis, prasmingas, tikrasis gyvenimas, visą likusį gyvenimą laukiau, laukiau, kaip laukia bėgikas startinio pistoleto šūvio – jis jau pasiruošęs, susikaupęs, kiekviena jo ląstelė bėga, tereikia jį paleisti. Pastaraisiais metais tie starto šūviai man, belaukiančiajmm, vis rečiau pasigirsta, apsidairęs pamatau, kad vienas toks belikau, o ir bėgimo takelis, kuriame laukiu, ko gero, atsarginis“, – kalbėjo režisierius.

Kelis dešimtmečius Paryžiuje gyvenantis rašytojas V.Papievis dėkojo, kad nebuvo pamirštas, kaip ir kiti užsienyje gyvenantys Lietuvos menininkai. Jis sakė, kad nepaisant kur bebūtų kūrėjas, tikraisiais namais išlieka lietuvių kalba.

„Man regis, kad mūsų laikais žodis emigrantas truputį nebetenka prasmės. Gali gyventi Lietuvoje, o iš jos būti seniai išvažiavęs, gali gyventi svečioje šalyje, o gyventi labiau Lietuvoje, nei kai kurie joje iš tikrųjų gyvenantieji. Man emigracija – ne geografinė, bet dvasinė sąvoka. (...) Geografine prasme, Lietuva – nebemaža. Ji – nuo Vilniaus iki Čikagos, nuo Paryžiaus iki tolimiausių pasaulio kraštų, o didžiąją dvasinę Lietuvos kunigaikštystę mums ir toliau reikia kurti dalijantis savo džiaugsmais ir skausmais, laimėmis ir nelaimėmis. Ji niekada nebus sukurta, tai nuolatinė, tęstinė kūryba“, – kalbėjo V.Papievis.

Architektas A.Ambrasas pabrėžė, kad architektūra yra privilegijuota meno forma, kuri kartais atsparesnė laikui, nei kiti menai.

„Gali būti, kad tautos galia ir slypi kultūroje, o kultūra – architektūroje. Knygas galima deginti, spektaklius – uždrausti, muzikos – neleisti atlikti, filmų – nerodyti, o pastatuose įkūnyta architektūra nėra taip lengvai ištrinama. Ji turi šansą išlikti autentišku, kasdien patiriamu tautos kultūriniu ženklu, galinčiu įkvėpti ateities kartas“, – kalbėjo architektas.

Nacionalinė kultūros ir meno premija siekia 30 tūkst. 400 eurų.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos teikiamos kasmet nuo 1989 metų.