– Marija, kaip šiame seksualiame pasaulyje gimė filmas apie aseksualumą ir intymų ryšį, kuriamą be mums visiems įprasto intymumo?

– Pirmą kartą mintis apie filmą atėjo tada, kai perskaičiau, kas apskritai yra aseksualumas. Buvo įdomu ir kartu keista, kad šiame pasaulyje, kur viskas dažnai yra labai seksualizuota, gyvena žmonės, kuriems tam tikri dalykai, aktualūs didžiajai daliai visuomenės, yra visiškai nesvarbūs. Mes apie tai dažniausiai net nesusimąstome. Pamaniau, kad tai labai vieniša. Žinoma, pačiame filme to matome mažiau – pagrindinis vaidmuo jame skirtas santykiams, su kuriais daug kas gali susitapatinti.

Tačiau intymumas man pačiai tapo galvosūkiu ir iššūkiu: kaip sukurti tarp personažų intymų ryšį, kaip mums, kaip žiūrovams, jį pajusti, kai nėra seksualinio potraukio ar tokių sekso scenų, kokias esame įpratę matyti? Tačiau tai ir buvo įdomu, nes esminis klausimas man buvo toks: kas juos laiko kartu arba iš kur atsiranda romantika. Kodėl jie įsimyli vienas kitą? Juk ir Elena vienoje scenoje klausia: iš kur tu žinai, kad aš tau patinku? Kaip tu supranti, kad tarp mūsų yra kažkas daugiau negu tiesiog draugystė?

– Tema labai įdomi ir netradicinė, reikalaujanti nemažai tam tikrų žinių: aseksualių žmonių pažinimo, jų poreikių, problemų, džiaugsmų išmanymo. Kaip vyko tavo tyrinėjimas ir rašymo procesas?

– Pirmąją scenarijaus versiją parašiau gana greitai – išvažiavau į vieną rezidenciją, kur išsikėliau tikslą parašyti pagrindinį scenarijaus juodraštį per tris savaites. Tačiau didysis darbas vyko paskui – daugiau nei dvejus metus scenarijų perrašinėjau ir taisiau.

Jau prieš pradėdama rašyti turėjau kiek įmanoma daugiau sužinoti, perskaityti apie aseksualumą, išgirsti žmonių patirčių. Bendravau su žmonėmis, kurie save identifikuoja kaip aseksualius ir kurie sutiko mane pakonsultuoti, užduodavau jiems klausimų, gavau patarimų. Tyrimo dalis man visada vienas įdomiausių filmo kūrimo etapų. Šįkart jį reikėjo atlikti ne tik su aseksualumu, bet ir su kurčiųjų, šokio bendruomenėmis. Kiekviena tema reikalavo atskiro tyrimo, tai labai smagu – tai praturtina daug labiau negu rašymas apie tai, ką labai gerai išmanai.

– Nors daugelis dalykų labai greitai keičiasi, tačiau turbūt negalima nesutikti, kad visuomenė vis dar nedrąsiai kalba apie labai intymias psichologines ir fizines problemas, kitokį gyvenimą gyvenančius žmones. Ar lengva buvo rasti žmonių, kurie pasidalytų savo patirtimi?

– Kalbant apie aseksualus, bendravau ne su lietuviais – egzistuoja aseksualių žmonių forumas, ėmiau ir parašiau į jį. Aš viską, nieko neslėpdama, ir pasakiau: rašau scenarijų filmui ir jeigu kas nors norėtų pasidalyti savo patirtimi, gali su manimi susisiekti. Taip atsiliepė žmonės, kurie nori pasakoti ar patarti.

Pasidomėjusi daugiau, supratau, kad yra daug žmonių, kurie dalijasi savo istorijomis, pavyzdžiui, kuria tinklaraščius jutube, rašo šia tema arba kelia vaizdo įrašus į „TikTok“. Man labai svarbu, kad išgirsčiau istorijas ir patirtis iš žmonių, kurie priklauso tai grupei.

– Netikėta scenarijuje tai, kad šioje poroje aseksualus yra vyras – nors mūsų visuomenėje vis dar erotizuojamos moterys, regis, nusistovėjęs standartas, kad didesnį seksualinį potraukį turi būtent vyrai. Kaip nusprendei, kad taip bus?

– Tai žinojau nuo pat pradžių. Įsivaizdavau, kad moteris turi būti šokėja, labai atvira, kūniška ir seksuali, tokia, kuri neslepia savo seksualumo, nors gal kartais pati save truputį reflektuoja ir teisia. Ši dinamika man pasirodė labai įdomi: sunku priimti jau tai, kad vienas iš poros nejaučia potraukio, kad ir kuris tai būtų, bet kai sekso nereikia vyrui – suprasti dar sunkiau. Juk mes augome girdėdamos, kad vyrai nori tik vieno, žinome visus juokelius apie tai, kad moterims skauda galvą, o vyrai visą laiką nori sekso ir t. t., kas šiaip tiesiog nėra tiesa. Žinojau, kad ir personažams bus sunkiau priimti tokią pusiausvyrą: jam – save, jai – nepriimti jo potraukio nebuvimo asmeniškai, nes, kad ir kokie atviri žmonės Elena ir Dovydas būtų, jiems nelengva, nes abu užaugo turėdami tuos pačius įsitikinimus kaip ir mes.

Marija Kavtaradzė. M. Mireckaitės nuotr.

– Kada Greta Grinevičiūtė tapo Elena, o Kęstutis Cicėnas – Dovydu?

– Kadangi pagrindinė veikėja yra šokėja, Gretą, kurią šiek tiek pažinojau, jos vaidmenyje pradėjau matyti dar rašydama. Buvau mačiusi ją šokio, dramos spektakliuose – Greta yra iš tų atlikėjų, kurie iš karto prikausto dėmesį ir kurių tiesiog negali pamiršti. Kai jau turėjau vieną pirmųjų scenarijaus versijų, pasiūliau jai susitikti, papasakojau, kad galvoju apie ją kaip Eleną, paklausiau, ar galėtume pastatyti porą scenų – vyko tokia labai neformali atranka, kurios metu mes tiesiog paskaitėme kelias scenas, ir aš jai iškart pasiūliau vaidinti. Viskas vyko likus maždaug dvejiems metams iki filmavimo pradžios. Atsimenu, tada ji manęs paklausė, ar aš esu tikra ir gal noriu dar ką nors pakastinguoti (juokiasi). Pasakiau, kad neabejoju.

Kai sutarėme dirbti su Greta, kartu darėme Dovydo atranką – žinojau, kad nėra prasmės rengti atranką atskirai. Kviesdama aktorius į atranką, žinau, kad jie geri aktoriai, tačiau man buvo svarbu, kaip jie atrodys ir, svarbiausia, jausis kartu. Su Kęstu buvo taip, kad jau po pirmos atrankos man buvo aišku, jog bus smagu į juos kartu žiūrėti ir kalbėti. Žinojau, kad bus smagu ir dirbti.

– Elena yra šokėja, Dovydas – gestų kalbos vertėjas. Tačiau šoka, regis, abu. Vienas – kūnu išreikšdamas save, kitas – rankomis įžodindamas kalbą, taip sukurdami dar kitokį intymumo lygį.

– Tai atėjo labai natūraliai, rašant. Iš karto žinojau, kad jie susipažins būtent taip: ji mokys vaikus, o jis ateis versti. Gestų kalba man yra labai graži ir aš kurį laiką žiūrėjau ir galvojau, kad būtų smagu jos išmokti. Mane labai sužavėjo viena perskaityta istorija apie gestų kalbos vertėją: vyras gyveno labai žavingą gyvenimą, nes nuolat patekdavo į visiškai skirtingas situacijas – tą pačią dieną galėdavo apsilankyti ir ligoninėje, ir kirpykloje, ir dar kažkur. Tada labiau pradėjau domėtis kurčiųjų kultūra, kuri irgi labai įdomi. Tas šokio motyvas atsirado savaime, bet tokios interpretacijos yra labai geros – juk jie abu juda ir naudoja savo kūną. Čia vienas iš tų atvejų, kai būna, kad kažką parašai ir tik vėliau supranti, kad viskas susiję. Tas pats buvo ir su Elenos ir Dovydo profesijomis – nebuvo taip, kad parašiau ir pasakiau, kaip viskas tiks ir derės. Vis dėlto dera. Turbūt tai buvo intuicija, kai pirmiau pajunti, kad kažkas tinka, o paskui jau protu gali paaiškinti, kodėl. Įdomu, kad Elena daug geriau save išreiškia per šokį, o Dovydas emocionaliausias yra dirbdamas.

– Nepaisant to, kad filme mažai kūniškumo, jis yra be galo intymus. Kaip pavyko sukurti tokią atmosferą? Ar viskas buvo numatyta scenarijuje, o gal priešingai – palikta daug vietos improvizacijai?

– Ir taip, ir taip. Aktoriai turbūt sakytų, kad visiškai neleidžiu improvizuoti ir viskas vyksta pagal scenarijų, bet iš tikrųjų mes labai daug dalykų išbandome repeticijose, kai ką paskui perkeliame ir panaudojame filmavimo aikštelėje. Kiekvieno personažo kūrimas – mūsų bendras darbas. Tas pats ir dėl intymumo – scenos jau parašytos, aišku, kokios jos bus, ir tai suteikia intymumo: jie daug laiko praleidžia dviese, mes juos filmuojame iš arti, o tai irgi padeda. Tačiau kartu su aktoriais ieškome būdų, kaip tuo jų intymumu tikėti, matyti, kad jie nori būti šalia vienas kito ir kad tai labai organiška. Intymumo ieškojo visa kūrybinė komanda, tad viskas prisidėjo prie jo sukūrimo: tiek vizualinė kalba, tiek grimas – norėjome matyti kuo daugiau tikrumo, kad odos spalva būtų tokia, kokia yra, neslėpti tam tikrų netobulumų, tiesiog leisti jiems būti. Filmavome juosta, o juosta niekada nebūna tobula. Taip viskas gražiai kalbant apie kūniškumą ir suderėjo.

– Kalbant apie juostą, filmo „Tu man nieko neprimeni“ operatorius, režisierius Laurynas Bareiša viename interviu užsiminė, kad Lietuvoje jau dešimt metų nebuvo filmuotas joks ilgametražis filmas 16 mm juosta.

– Taip, tačiau filmuota nemažai trumpukų, dėl to man buvo drąsu filmuoti ilgametražį. Mūsų geras draugas režisierius Vytautas Katkus ir filmo „Tu man nieko neprimeni“ kameros operatorius visus savo trumpametražius filmus filmuoja juosta, gerai tai išmano, todėl turėjome kam užduoti visus mums rūpimus klausimus (šypsosi). Dar rašydama scenarijų labai norėjau, kad filmas būtų filmuojamas juosta, tad klausiau Vytauto nuomonės, ar nebus per brangu, per sunku tai padaryti. Kadangi jis yra visiškas juostos fanas ir tikėtojas, žinoma, sakė, kad viskas bus gerai (šypsosi).

Aišku, filmuoti juosta turbūt buvo šioks toks iššūkis ir Laurynui, ir visai filmo gamybos komandai. Man irgi – aš mėgstu, nufilmavus pamainą, grįžti namo ir iškart peržiūrėti medžiagą. Filmuojant juosta – ir tai yra visai sveika – neįmanoma to padaryti iš karto, reikia palaukti. Tad juosta mus mokė kantrybės.

A. Aleksandravičiaus nuotr.

– Negaliu nepaminėti ir filme esančių sekso scenų – apskritai lietuvių kine turbūt nėra sekso scenų ar juo labiau filmų apie seksą. Šios – kitokios, neįprastos, apgalvotos ir papildančios.

– Man sekso, intymios scenos yra įdomios – jose galima tiek daug atskleisti, parodyti. Mes gal esame pripratę, kad dažniausiai sekso scenos pasitelkiamos tik tam, kad būtų gražu arba vykstant veiksmui reikia atsipalaiduoti. Kadangi man apskritai įdomiausia kurti scenas, į kiekvieną sekso sceną irgi žiūriu kaip į sceną, apgalvodama, kam jos reikia ir ar iš tikrųjų reikia. Pavyzdžiui, man labai patiko serialas „Normalūs žmonės“, kuriame gausu sekso scenų. Pirmą kartą mačiau tokį kūrinį, kur intymios scenos turi dramaturgiją ir kiekviena jų yra labai svarbi, nes kažką pasakoja. Vėliau sužinojau, kad filmuojant serialą buvo dirbama su intymumo koordinatoriumi. Pradėjau daugiau tuo domėtis ir sužinojau, kad mano kolegė režisierė Irma Pužauskaitė pasirinko šią sritį. Apsidžiaugėme, kad bus labai gera dirbti kartu. Beje, „Tu man nieko neprimeni“ Irmai buvo pirmas lietuviškas filmas, kuriame ji dirbo intymumo koordinatore – iki tol tai darė tik su užsienio produkcija. Apskritai seksas yra mūsų gyvenimo dalis ir man labai patinka, kai sekso scenos būna tikros, tokios, kuriomis gali tikėti. Tačiau labai nemėgstu erotizuotų scenų – jos man neseksualios, nelabai suprantu, kam jas rodyti ir tai daryti išnaudojant moters kūną.

Kalbant apie Lietuvą, pas mus gal tiesiog nėra kūrinių apie seksą. Kita vertus, nedaug yra ir meilės istorijų ar romantinių filmų. Būdavo juokinga, nes kai kas nors klausdavo, apie ką mano filmas, atsakydavau, kad apie meilę. Tada dažniausiai klausiantys sureaguodavo vienodai: ai, tai aišku, kaip ir visi filmai. Ir aš kaskart pagalvodavau, kad iš tikrųjų Lietuvoje tai taip nėra (juokiasi). Kalbant apie Lietuvą, pas mus gal tiesiog nėra kūrinių apie seksą. Kita vertus, nedaug yra ir meilės istorijų ar romantinių filmų.

Taip, reikia labai daug drąsos, kad galėtum parodyti žmogaus švelniąją pusę ir pažeidžiamumą. Tai nelengva, bet labai gražu.

– Prie filmo „Tu man nieko neprimeni“ romantiškumo nemažai prisideda ir garso takelis. Ar muzika buvo specialiai kurta šiam filmui, ar buvo naudojami jau seniau parašyti kūriniai?

– Abu variantai. Filmo kompozitoriai – kūrėjų duetas iš Švedijos Irya Gmeyner ir Martinas Hederos. Apskritai mes dirbome su švedais: turėjome švedę choreografę, jie darė koprodukciją. Aš rinkausi: klausiau daugybės skirtingų kompozitorių muzikos, nes gavau didelį sąrašą pasiūlymų – ko jau ko, bet kompozitorių Švedijoje netrūksta (juokiasi). Visi kūrėjai buvo labai geri, bet prie Yryos muzikos aš vis grįždavau. Dalis dainų jau buvo sukurtos, dalį sukūrė būtent filmui.

Kai kuriuos muzikinius pasirinkimus jau žinojau filmuodama ir montuodama filmą „Tu man nieko neprimeni“. Jame tikrai daug muzikos – ir tos, kurią į gestų kalbą verčia Dovydas, lietuviškos muzikos, kurią man visada labai smagu naudoti filmuose. Pavyzdžiui, man labai patinka ištrauka pačioje filmo pradžioje, kur grupė „shishi“ pergroja Teisučio Makačino kūrinį. Labai norėjau, kad būtų naudojama būtent ši T. Makačino daina. Dar yra Monika Liu, kurią labai myliu, ir Free Finga. Mėgstu, kai filmo garso takelyje sutelpa mišinys: ir kompozitorių kurta muzika, ir dainos, ir lietuviški gabalai.

– Pristatydama filmą „Tu man nieko neprimeni“ Sandanso kino festivaliui, sakei, kad Elenos ir Dovydo santykiai – vienas gražiausių dalykų, kurį galima pamatyti, nes jei jie nebūtų susitikę arba nebūtų suteikę progos vienas kitam, galėjo nebūti nieko. Dabar yra. Tam tikra prasme tu šiam filmui irgi leidai būti ir tai, kad jis dabar keliauja po pasaulį, rinkdamas itin šiltus ir pozityvius atsiliepimus, yra tavo pasirinkimo rezultatas. Ką filmas „Tu man nieko neprimeni“ davė tau pačiai?

– Man filmas suteikė daugiau požiūrio į gyvenimą romantikos. Kai jį kūrėme, supratau vieną dalyką: jeigu aš dabar kažkur, bent vienoje vietoje, slėpsiuosi ar bijosiu kažką ne taip nufilmuoti, ar kažką ne taip parašyti, tai neveiks. Tas pats ir dėl aktorių: ne kartą esu sakiusi, kad jeigu aktoriai galvos apie tai, kaip jie atrodo, viskas sugrius – nebebus intymumo. Filmuojant tikrai pasitaikė akimirkų, kai buvo labai lengva pradėti galvoti, ką apie vieną ar kitą sceną pasakys kiti, net ir filmavime dalyvaujantys žmonės. Taip, reikia labai daug drąsos, kad galėtum parodyti žmogaus švelniąją pusę ir pažeidžiamumą. Tai nelengva, bet labai gražu. „Tu man nieko neprimeni“ mane to tikrai išmokė.

– Nežinau, kodėl, tačiau dabar į galvą atėjo scena su Pijumi Ganusausku ir ant sofos nakvojančiu jo personažu.

– Tai viena keisčiausių, ne – tai pati keisčiausia filmo scena (juokiasi).

– Tokia, kuri nieko neprimena.