Apie filmo idėją, naujas kino patirtis ir kūrybą su režisieriumi R. Zabarausku susitikome pakalbėti Taline iškart po premjeros.

– Tavo naujausio filmo „Rašytojas“ veiksmas vyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kodėl kūrinio veiksmui pasirinkai Niujorką?

– Filmo idėja gimė dėl skirtingų impulsų, priežasčių. Viena buvo nuo praeitų metų suintensyvėjęs Rusijos teroras Ukrainoje. Tai privertė susimąstyti apie Lietuvos praeitį ir dabartį, nes dažnai atrodo, kad gyvendami čia norime pamiršti okupaciją. Pradėjau galvoti, kad dabartinis Rusijos teroras mažai kuo skiriasi nuo Sovietų Rusijos. Matyt, tai visuomenėje paskatino naujus desovietizacijos procesus, kalbėjimą apie komunistinę politikų praeitį. Tame kontekste ir pats susimąsčiau apie šias temas. Norėjosi, kad šis filmas būtų prieinamas tarptautinei auditorijai, perteiktų mūsų regiono požiūrį, perspektyvą pasauliui. Niujorko įliejimas į filmą suteikia tarptautiškumo. Kita priežastis – norėjau sukurti filmą ne pagal europietiško kino taisykles – tiek finansavimo, tiek estetikos prasme. Maždaug prieš dešimt metų studijavau kiną Paryžiuje ir dalyvavau mainų programoje. Taip praleidau metus Hunter koledže Niujorke. Ten filmavau dešimt minučių savo debiutinio filmo „Streikas“. Liko užmegztų kontaktų ir buvo smagu grįžti, praplėsti ir atnaujinti pažinčių tinklą.

– Ar filmo idėja gimė prasidėjus karui, ar ją turėjai jau ir anksčiau, tačiau naujos aplinkybės ją kiek pakeitė?

– Filmo idėja gimė prasidėjus karui prieš Ukrainą.

– Per kiek laiko buvo sukurtas „Rašytojas“? Karas prasidėjo palyginti neseniai, ypač žinant, kiek laiko gali užtrukti filmo gamyba.

– Šis filmas buvo sukurtas greitai. Žinoma, su kuo palyginsi. Jeigu su lietuviškais autoriniais filmais – greitai, bet komerciniai kuriami dar greičiau. Juosta baigta prieš du mėnesius. Ji įsiterpė į kito mano filmo – „Aktyvistas“ – kūrimą, kuris tuo metu buvo vystymo etape. Kadangi finansavimą gavome šiemet, „Aktyvistas“ buvo nufilmuotas šią vasarą. Todėl viskas labai sukrito į krūvą. Kalbant dėl kūrimo, „Rašytojo“ idėja buvo išskirtinė dėl įvairių susiklosčiusių aplinkybių. Todėl praeitų metų vasarą du su puse mėnesio praleidau Niujorke. Būtent ten užbaigiau scenarijų, pradėjau aktorių atranką. Paskui viskas taip susidėliojo, pavyko užsitikrinti finansavimą. Šių metų pavasarį nufilmavome ir dabar filmą pristatome festivaliuose.

„Naratyvo“ nuotr.

– „Rašytojas“ yra kamerinis filmas. Jame vaidina tik du aktoriai, beveik visas veiksmas vyksta viename bute. Jo forma primena amerikietiškas situacijų komedijas (angl. sitcom) ir teatrą. Iš kur kilo šių inspiracijų?

– Man pačiam patinka toks kinas. Prie šių inspiracijų dar paminėčiau režisierių Alaino Resnais, Érico Rohmero, Johno Cassaveteso filmus. Man patinka kinas, eksperimentuojantis su pokalbiais. Kita vertus, ši juosta yra amerikietiško kino fantazija. Su tuo siejasi ir filmavimas studijoje, kur gali nuo nulio sukurti visą pasaulį, gali susitelkti į aktorius, jų emocijas. Šiame filme yra daug paprastumo, stambių planų, galbūt kontrastuojančių su išsiskiriančiais kameros judesiais. Dažnai pokalbiai filme apsiriboja stambiais planais, per kuriuos leidžiama pajausti veikėjų mintis. Manau, žiūrovą nustebins, kad šie pokalbiai nenusibosta ir įtraukia. Filmas neatrodo kaip nufilmuota tinklalaidė. Vis tiek iš kažkur atsiranda kino magija. Bent jau tikiuosi.

– Kosto butas buvo sukurtas studijoje Vilniuje. Ar nuo pat pradžių žinojai, kad nenaudosi realios lokacijos?

– Ne, buvo įvairių svarstymų. Tačiau, vertinant galimybes ir kitus aspektus, priėmėme tokį sprendimą. Niujorke nufilmavome tik gatvių scenas, o visa kita – Lietuvoje.

– Kaip pasirinkai pagrindinius aktorius Bruce’ą Rossą ir Jamie Day? Ar bendradarbiavai su amerikiečių aktorių agentūromis?

– Turėjome aktorių atrankos režisierių Richardą Jordaną. Tiesiog gavome daug atrankos vaizdajuosčių, tada atsirinkome iš jų. Susitikimai vyko gyvai Niujorke. Kosto vaidmeniui atsirinkau būtent ten gyvenantį B. Rossą, bet Dimos vaidmeniui tuo metu dar neradau tinkamo aktoriaus – tiesiog nespėjome. Todėl atranką toliau pratęsėme internetu, kai jau grįžau į Lietuvą. Radau aktorių, kuris gyvena Virdžinijoje. Visi susitikome virtualiojoje erdvėje, nes norėjau patikrinti, kaip abiem aktoriams sekasi dirbti kartu.

– Kostas paliko Lietuvą po nepriklausomybės atkūrimo, o Dima, gimęs Sovietų Rusijoje, liko gyventi Lietuvoje. Ar nuo pat pradžių žinojai, kad juos vaidins amerikiečiai aktoriai?

– Toks sumanymas buvo nuo pradžių. Visas filmas paremtas dialogais, todėl buvo svarbu, kad kalba nebūtų trukdantis faktorius. Ši juosta buvo ir būdas išbandyti daug naujų dalykų. Teko padirbėti su JAV aktorių gildija. Tada netikėtai prasidėjo aktorių streikas, kuris baigėsi likus kelioms dienoms iki premjeros, todėl Bruce’as ir Jamie negalėjo dalyvauti premjeroje. Tikriausiai pavyks juos vėliau atsivežti į Lietuvą.

– Man vienas įdomesnių filmo aspektų buvo tai, kad vienas iš pagrindinių veikėjų yra Lietuvoje gyvenantis rusų tautybės žmogus. Mes retai kalbame, kaip Lietuvoje jaučiasi etninės mažumos, koks jų santykis su praeitimi ir šalimi, kurioje patys dabar gyvena.

– Pasirinkus tokius veikėjus, buvo lengviau perteikti politines temas per jų susipynusias asmenines istorijas. Tos temos tapo mažiau teoriškos, daugiau susijusios su jų gyvenimais. Galbūt tai buvo pagrindinė motyvacija, kodėl pasirinkau tokį veikėją, o ne dėl to, kad norėjau įtraukti tautinių mažumų atstovą.

– Filme veikėjai žodžiais bando šmaikščiai vienas kitam įgelti, tačiau taip pat pasidalija ir savo nuoskaudomis. Ar atlikai kokį tyrimą apie tos kartos emigrantų gyvenimą? Galbūt kalbėjai su JAV gyvenančiais lietuviais ar kitais emigrantais?

– Scenarijų rašėme keturiese. Kiekvienas bendraautoris įnešė savo patirčių ir istorijų. Festivalyje taip pat buvęs Marcas Davidas Jacobsas yra škotas scenaristas. Sociologas Artūras Tereškinas Harvardo universitete įgijo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį ir ten gyveno dešimtmetį. Jis taip pat tarnavo sovietų armijoje, todėl įnešė kitokios patirties į scenarijų. Jį taip pat rašiusi menininkė Anastasija Sosunova save įvardija kaip rusakalbę lietuvę. Ji savo darbuose tyrinėja Rusijos kolonializmo temas. Visi šie asmenys prisidėjo savo asmenine patirtimi ir galbūt skyrė papildomai laiko šioms temoms tyrinėti.

Pats asmeniškai nelabai bendravau su emigrantais Niujorke, nes Kosto veikėjas yra specifinis. Jis homoseksualus, todėl jo patirtis – dar kitokia. Jis net nelabai bendrauja su lietuvių bendruomene Niujorke. Kostas labiau įsiliejęs į kairiųjų akademikų ratą.

– Kaip susibūrė ši scenaristų komanda? Anksčiau pats vienas rašei savo filmų scenarijus, o prie šio filmo dirbote net keturiese. Kaip pasiskirstėte darbais?

– Tai buvo netradicinis scenarijaus rašymas. Aš kalbėjausi atskirai su kiekvienu scenarijaus bendraautoriu ir išsamiai aptardavome temas, kurios atsispindi filme. Kai kurios diskusijos ir patirtys nusėdo į scenarijų. Iš pradžių parengiau filmo aprašymą, tada jį siunčiau bendraautoriams, kad pakomentuotų. Taip dariau ir parašęs scenarijų. Kai kurie dialogai yra perrašyti kitų bendraautorių. Šis netradicinis bendradarbiavimas buvo lyg pokalbiai tarpusavyje ir  persikėlė į veikėjų dialogus.

– Tavo pirmasis ilgametražis filmas „Streikas“ 2013 m. buvo pristatytas Talino „Juodųjų naktų“ satelitiniame festivalyje „Just Film“. Kaip jautiesi kiek daugiau nei po dešimties metų sugrįžęs į festivalį „Juodosios naktys“ su naujausiu filmu?

– Puikus jausmas grįžti po dešimtmečio ir įsivertinti, kiek stipriai paaugome: tiek pats Talino kino festivalis, tiek mano karjera. Kartais, žiūrėdamas į savo karjeros pradžią, galvoju, kad tada net nesupratau ir neišnaudojau visų galimybių, kurias turėjau. Tačiau tai visiškai natūralu... Juk tuomet dar net nebuvo Lietuvos kino centro – patys būdami kūrėjai, prodiuseriai, savais būdais, remdamiesi savomis žiniomis, kūrėme Lietuvos kino sėkmės istoriją. Dabar jau visa mūsų kino industrija daug brandesnė, tad kiekvieną tokią premjerą galime geriau pasitelkti tolesnei filmo sėkmei.

– „Rašytoją“ premjeros metu šiltai sutiko žiūrovai. Ar tau, kaip režisieriui, pirmąkart viešai pristatant filmą, buvo svarbus toks publikos palaikymas?

– Publikos reakcija man tikrai labai svarbi. Premjera Taline tarsi užbaigė filmą – žiūrovų juokas, ašaros, pasidalytos mintys sudėliojo dramaturgijos taškus, įtvirtino tai, ką su komanda bandėme pasiekti. Man labai norėtųsi, kad būtent Lietuvos žiūrovai suteiktų „Rašytojui“ šansą. Manau, filmas daug ką nustebins ir taps įsimintinas kaip kokybiška pramoga, bet iš pradžių jį reikia pamatyti. Lietuvoje filmą ketiname pristatyti 2024 m. liepą, tad tikrai kviečiu visus sekti mūsų naujienas ir nepraleisti galimybės įvertinti šį filmą kino teatruose.

– Tavo filmai „Advokatas“, „Rašytojas“ ir „Aktyvistas“ sudaro trilogiją. Antrasis filmas įsiterpė gan netikėtai. Tai nebuvo iš anksto apgalvota trilogija?

– Tikriausiai trilogija susiformavo jau atsiradus „Rašytojui“. Tai tam tikras paradoksas. „Advokatas“ ir „Aktyvistas“ būtų buvęs diptikas. Tada įsiterpė „Rašytojas“. Tik jis neužbaigia trilogijos, o įsiterpia per vidurį.

– Kaip minėjai, „Aktyvistą“ baigei filmuoti visai neseniai. Gal gali išsamiau jį pristatyti? Kaip jis baigia šią trilogiją?

– Filmas pasakoja, kaip jaunuolis infiltruojasi į neonacių bendruomenę, kad atrastų savo vaikino, aktyvisto, žudiką. Tai bus trileris lietuvių kalba, jį parėmė Lietuvos kino centras. „Aktyvistas“ bus vėl visai kitoks filmas. Visos šios juostos pasakoja apie vyrų poras susiklosčius įvairioms politinėms aplinkybėms. Temos, kurios nagrinėjamos šiuose kūriniuose, šiek tiek skiriasi, bet juos vis tiek sieja apmąstymai apie žmogaus padėtį visuomenėje, Rytų ir Vakarų santykį.

– Lietuvoje esi kino kūrėjas, su kuriuo pirmiausia siejamas queer kinas. Dabar queer filmų daugėja trumpametražiame kine, LGBTQIA+ veikėjų atsiranda ir ilgametražėse juostose. Kokį pokytį per šį laikotarpį pastebėjai mūsų kine ir pačioje visuomenėje?

– „Anarchija Žirmūnuose“ išėjo metais anksčiau nei mano pirmas filmas. Smagu, kad Lietuva išsiskiria Baltijos šalyse queer kinu. Tikrai turime daug queer filmų: mano režisuoti, „Sangailės vasara“, „Anarchija Žirmūnuose“, dokumentinis filmas „Julija“. Dabar turime nemažai ir trumpametražių. Tai gana paradoksalu. Estija įteisino tos pačios lyties asmenų santuokas, tačiau ten žymiai mažiau filmų apie LGBT+ nei Lietuvoje. Menas mėgsta rinktis skaudžias temas, kontekstus. Galbūt kaip tik ta meno gausa atspindi, kad šia tema vis dar skausminga kalbėti. Nors šiaip visų mūsų, netgi mano paties, filmai yra labai skirtingi, todėl nesinori akcentuoti, kad jie visi – apie tą patį. Juos sieja tik veikėjai, tačiau, net kalbant ir apie mano paties kūrinius, nematau „Rašytojo“ kaip filmo vien apie diskriminaciją. Tai labiau kaip kontekstas, net politiką siekiama įtraukti originaliu būdu. Manau, daug ką nustebins „Rašytojo“ dialogai. Dažnai diskutuojame apie politiką gyvenime, bet to nematome kine. Galima sakyti, kad visas menas yra politiškas. Tačiau yra filmų, kurie siunčia humanistinę, edukacinę žinutę. Ir aš save matau šiek tiek kitokiame kontekste. Kartais bandau kvestionuoti tam tikrą žmogaus teisių diskursą, ieškoti prieštaravimų, veidmainiškumo, pateikti originalų požiūri į tai, kas vyksta mūsų regione.

Kalbant apie visuomenės progresą, manau, kad dabar situacija net ir blogėja. Nepilnamečių apsaugos įstatymas nebuvo atmestas, todėl tam tikru būdu tai patvirtina. Niekaip nepriimame partnerystės įstatymo. Taip, atvirumo daugėja ir aš džiaugiuosi, kad prie to prisidėjau. Vis tiek, kai pradėjau kurti ir atsiskleidžiau, tuo metu tai sukėlė skandalą. Dabar yra jaunų kūrėjų, kurie kuria trumpametražius filmus ir jau nebeslepia savo homoseksualumo. Ir tai netampa kažkokia skandalinga jų gyvenimo dalimi.

– Užduodama klausimą apie queer kiną Lietuvoje, neturėjau omenyje jo politinės potekstės. Daug jaunų kino kūrėjų darbų, kaip „Aš buvau Maksas“ ar „Tu man nieko neprimeni“, nėra politiniai filmai, bet tiesiog kalba apie santykius. Galbūt priešiškumo turi vyresnės kartos, kurios palaiko tokius įstatymus. Jaunimas kaip tik atrodo žymiai atviresnis.

– Aš negaliu prieštarauti, kad statistika rodo, jog jauni žmonės yra žymiai atviresni, palaikantys LGBT+ žmonių lygiateisiškumą. Tačiau, antra vertus, tarp jaunimo yra nemažai radikalių tendencijų. Esu pasipiktinęs visuomenės ir jaunimo pasyvumu. Galbūt net labiau bendraamžių. Čia persilieja labai daug skirtingų temų. Kartais queer kinui netgi skiriama papildomo dėmesio. Šie filmai patiria daug spaudimo, ko iš jų tikimasi. Tokio nebūtų juostoms, kurių veikėjai – ne queer. Net politiškumas dėmesingai išnagrinėjamas. Nors, jeigu pagalvotume apie filmą „Nova Lituania“, kuriame yra politinių veikėjų, pats režisierius Karolis Kaupinis baigė politikos mokslus, apie jį nekalbama kaip apie politišką kino kūrėją. Juosta netyrinėjama per politinę prizmę, nors ji tokia yra. Tada pradedu galvoti, kodėl taip yra? Tam tikra prasme tai irgi yra vertinimo politinis aspektas. Kalbant apie queer filmus, kyla įtampa. Ar tas politiškumas nusveria meninę vertę? Šios juostos patiria didesnį politinį spaudimą nei politiniai filmai.