Vidurnaktį vainikai bus paleisti į upę. „Jeigu paleidžia abu vainikus ir jie beplaukdami sueina vienas su kitu, reiškia draugystė – neišskiriama. O jei vainikai išsiskiria į visas puses, tikėtina, kad pora išsiskirs“, – pasakojo Širvintų kultūros centro etninės kultūros specialistė Laimutė Bikulčienė.

Tie kurie nenorėjo pinti vainikų, jį galėjo nusipirkti šalia esančioje mugėje. Pernai čia stovėjo eilė. Žmonės vieno vainiko laukė apie pusvalandį. „Kai pamačiau eilę, tiesiog išsigandau, nes pagalvojau, kad aš nespėsiu tiek padaryti. Daugėja norinčių vainikų ir, manau, kad arba niekas, arba nedaug paleidžia į vandenį, kaip turėtų būti vidurnaktį“, – atviravo prekybininkė Jūratė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Lauko žolėmis ir gėlėmis papuošti ir šventės vartai. Jie likus kelioms valandoms iki šventės pradžios pastatomi dainuojant. Dažniausiai šią naktį lietuviai švenčia Jonines, tačiau Kernavėje laikomasi seniausių tradicijų ir švenčiama Rasų šventė. „Kiekvienas veiksmas turi savo prasmę, savo svarbą. Ir, kaip matote, vartai, per kuriuos įeiname, – patys pirmieji, apeiginiai vartai, taip pat turi savo reikšmę. Mes įeiname, jau į šventę – sakralųjį, gražųjį, magišką pasaulį ir nuo čia pradedame šventę“, – kalbėjo Širvintų kultūros centro direktorė Vytė Kružikė.

Netoli vartų, ant vieno iš čia esančių piliakalnių, stovi apeigų kupolė. Tai – viena svarbiausių šventės atributikų. „Pagal senąsias tradicijas, šiąnakt visos netekėjusios merginos turi ateiti čia, prie apeiginės kupolės, paeiti kelis žingsnelius į priekį ir nusiėmusios vainiką per save mesti atgal. Jeigu vainikas užsikabino, reiškia ištekėsite“, – detalizavo LNK žurnalistė.

Prie apeiginės kupolės Rasų vakarą rikiuojasi kone daugiausiai žmonių, norinčių išbandyti senovės burtą. „Būna daug aistrų, visokių emocijų – visos nori ištekėti. Jeigu pirmą kartą pavyksta, tai jau tais metais, tikėtina, ištekės. Labai daug veiksmo verda, smagu stebėti reakcijas“, – šyptelėjo Kernavės folkloro ansamblio „Medgrinda“ vadovė Kristina Stankevičienė.

Po apeigų ir burtų susirinkę žmonės prausiasi ryto rasoje, šoka pagal liaudies ansamblių muziką. Taip pat šokinėja per laužą. „Kai baigia degti laužas ir lieka žarijos, šokinėjama. Pora šokinėja su mintimi, kad jų sąjunga būtų kuo gražesnė, o atskiri žmonės – dėl išsivalymo nuo bėdų, nuo ligų, blogio. Tiki, kad labiau seksis ir bus gražus gyvenimas“, – pasakojo Širvintų kultūros centro direktorė.

Rasos švenčiamos kitaip nei Joninės. Pastarosios pradėtos švęsti vėliau. Joninės dažniau švenčiamos su mažiau apeigų, miestuose vyksta koncertai. Tuo tarpu, Rasų šventė visada vyksta gamtoje. Joje skamba tik liaudies muzika. 

„Šios Rasos yra ypatingos, nes vyksta ypatingoje vietoje – UNESCO paveldo saugotinoje teritorijoje. Ši šventė yra įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą kaip labai svarbi, saugotina vertybė, kuri yra išgryninta. Joje nevyksta trankūs koncertai. Viskas vyksta kaip senovėje – naktišokiai, t. y. sukimasis pagal liaudies muziką“, – pridūrė V. Kružikė.

Leidžiantis saulei, kasmet ant Kernavės piliakalnio, prie laužo, susirenka daugybė žmonių. Šventės dalyviai sako, kad ši vieta yra svarbi pagoniškoms tradicijoms. „Čia – tokia sakralinė vieta, jei mes šitą šventę siejame su pagonybe“, – tarstelėjo šventės dalyvis.

„Kūrensime didžiulį laužą prie namų – sėdėsime, vakarosime. smagiai leisime laiką. Pinsime ir vainikus, čia – viena iš tradicijų“, – pridūrė su juo atėjusi moteris.

„Pasirinkome dėl to, kad čia tokia labiau šeimyninė šventė. Programa labiau pritaikyta ir vaikams, ir šeimoms. Dėl to ir atvažiavome“, – sakė dar vienas vyras.

Rasos ir Joninės šiandien, birželio 23-iąją, švenčiamos visoje Lietuvoje. Jas mini ir lietuviai užsienyje.