Grigorijus Kanovičius. Miestelio romansas. Vilnius: Tyto alba, 2013.

Seniai neteko skaityti panašaus kūrinio: tykiai ir ramiai plaukiantis tekstas kaip Vilijos vandenys, tekantys pro knygos veiksmo vietą – Jonavą. Tai paprastas, bet labai šviesus ir skaidrus pasakojimas apie ne taip jau seniai dingusius žydų miestelius Lietuvoje. Jonava – tokio miestelio pavyzdys – mažas, gana uždaras pasaulis su žydų dirbtuvėmis, parduotuvėmis, sinagogomis, mokyklomis. Pasaulis, kurį be gailesčio nušlavė Antrasis pasaulinis karas.

Pasakojimo pagrindą sudaro G.Kanovičius tėvų meilės istorija: graži, romantiška, tačiau paženklinta tragiškų įvykių ir netekčių. Žydams šeima – visatos centras, ašis, apie kurią sukasi visas likęs pasaulis. Tokioje šeimoje prabėgo ir rašytojo vaikystė, apsupta tėvų ir senelių, dėdžių ir tetų meilės. Šeimos puoselėtas vertybes geriausiai atskleidžia rašytojo tėvo, ramaus ir darbštaus siuvėjo, žodžiai savo mylimai nenuoramai žmonai, kuri vis gailėjosi neišmokusi siuvėjos amato: "Gera žmona – irgi profesija. Galbūt sunkiausia ir svarbiausia pasaulyje. Aprengti žmogų – viena, o pagimdyti ir išmaitinti jį – visai kas kita. Ar verta tau ją keisti?" (p. 310)

Ryškūs, spalvingi ir kūrinio herojų paveikslai. Vien ko vertas rašytojo senelės charakteris. Ne veltui jai duota pravardė – Rocha-Samuraj. Tai energijos kamuolys, kuris gali sprogti (ir sproginėja) bet kurią minutę. Tai tikra žydė mama ir senelė – labai, gal net perdėtai ir įkyriai rūpestinga, veikli, laikanti (ar bent bandanti laikyti) savo rankose visos šeimos vadžias. Jos taiklūs, kandūs, o kartais liūdni pasvarstymai apie gyvenimą pilni neraštingos, tačiau išmintingos, daug vargo mačiusios, bet nenustojusios džiaugtis gyvenimu moters išminties: "Neliks Jonava be žydų. Kad ir kas nutiktų pasaulyje, vienas žydas Jonavoje visada liks – Viešpats Dievas" (p. 156).

Kitas spalvingas knygos personažas – rašytojo dėdė Šmulikas. Šis šmaikštuolis, linksmuolis siuvėjo padėjėjas pasirodo besąs revoliucionierius, "svieto lygintojas". Nors visa šeima ir nepritaria jo pažiūroms ir veiklai, bet jis mylimas ir toleruojamas kaip artimas žmogus, sūnus, giminaitis.

Moterų charakteriai kūrinyje ryškesni nei vyrų. Gal tai objektyvu, o gal tiesiog mažo berniuko įspūdžiai, kuriems, kaip daugeliui vaikystėje, didesnę įtaką darė moteriškos giminės atstovės – mama, senelės, tetos.

Knygoje sutiksime ir kitus Jonavos gyventojus – rašytojo šeimos giminaičius ir kaimynus, draugus ir pažįstamus, darbdavius ir klientus. Tarp jų tik keletas turtingų žydų – verslininkų, krautuvininkų, namų savininkų, o didžioji dalis – varguoliai. Tai batsiuviai, siuvėjai, kirpėjai, duobkasiai, kurių buitis gana skurdi, o kasdienybė – sunkus darbas, kad išmaitintų gausias šeimas. Mažame žydmiestyje sutiksime ir pirmąją rašytojo meilę – bendraklasę, kurios mama pamilo gojų (ne žydą) ir už tai šeimos buvo pasmerkta, tiesiog ištrinta iš širdies ir atminties.
G.Kanovičiaus personažai į pasaulį žvelgia žydiškai – filosofiškai ir su humoru. Mane sužavėjo labai savitas jų santykis su Dievu. Daugeliui Visagalis – tai tarsi dar vienas žydas, kaimynas, gal giminaitis, kuris gyvena miestelio sinagogose, su kuriuo galima paliežuvauti, kuriam galima pasiskųsti, pasiguosti, gal net apšnekėti ir apibarti, kai jis negirdi tavo maldų ir prašymų.
Atskirą žodį reikia tarti apie knygos iliustracijas. Tai rašytojo brolio Marko Kanovičiaus darbai. Lakoniški, keliais potėpiais perteikiantys emocijas, nuotaikas ir tuo pačiu pilni dinamikos piešiniai. Jie puikiai dera prie santūraus kūrinio stiliaus ir jį papildo neužgoždami, tarsi punktyrais nužymėdami kryptis skaitytojo vaizduotei.

G.Kanovičius mums dovanoja tikrai gerą romaną, suteikiantį daug šiltų emocijų. Ypač rekomenduoju šią knygą vyresnės kartos skaitytojams. Čia nerasite sekso, smurto scenų, ko tikrai gausu šiuolaikinėje literatūroje. Beje, šis kūrinys yra vienas iš pretendentų į 2013-ųjų Metų knygos titulą. Labai linkiu jo autoriui pergalės.