"Autoportreto" rubrikai pasirinkusi du paveikslus: "Kompozitorius" ir "Rankų darbo asmenukė", tapytoja atsiskleidžia kaip įvairialypė asmenybė, kiekviename kūrinyje susitinkanti su savimi iš naujo.

– Jūsų nuomone, autoportretas yra savęs paieškų ir suvokimo ar reprezentavimo, prisistatymo erdvė?

– Tapyba man yra savęs suvokimo procesas, nesvarbu, tapyčiau save, dangų ar kryžių kalną ant tėčio galvos. Tai susiję su kūrybos procesu, kuris yra lėtas. Žinoma, daug kas priklauso nuo pasirinkto kūrinio formato, bet net pačiai mažiausiai drobei turiu skirti bent tris savaites, o tapydama didesnes – užtrunku 3 ar 4 mėnesius. Taip yra todėl, kad man svarbu ištapyti pačias smulkiausias detales. Pamenu, kai, studijuojant akademijoje (Vilniaus dailės akademijoje – aut.past.), pirmame kurse dėstytojas į paskaitą liepė atsinešti didelių teptukų. Pasiėmiau, kaip man atrodė, patį didžiausią, su kuriuo galima tapyti vienspalvius fonus, o dėstytojas tik nusijuokė, sakydamas, kad tokius teptukus blakstienų tapymui naudoja. Kadangi mano kūrybinis procesas lėtas ir kruopštus, dirbdama panyru į meditacinę būseną, kurioje mąstau apie save, pasaulį, gyvenimą ir dar daugelį kitų dalykų. Tarsi kiekvieną dieną stočiau į akistatą su pačia savimi.

Dovilė Blkštienė. Kompozitorius

– "Autoportreto" rubrikai pasirinkote du kūrinius: "Kompozitorius" ir "Rankų darbo asmenukė" (iš Vidmanto Martinkonio privačios autoportretų kolekcijos). Ar per šiuos du paveikslus atskleidžiate dvi skirtingas, tačiau viena kitą papildančias, o gal, priešingai, konfrontuojančias savo puses?

– Paveikslai kalba apie skirtingas mano puses: kai tapiau autoportretą ("Rankų darbo asmenukė") buvau vienokia, praėjus metams, tapydama "Kompozitorių", jau galvojau apie kitus dalykus, nes laikui bėgant įgyjame naujų patirčių ir išgyvenimų, kurie mus keičia. Tai natūralus procesas – mes visi nuolatos augam, keičiam savo požiūrį į įvairius dalykus, siekiam vis naujų tikslų. Ir visi turime skirtingas puses: gerąsias – puoselėjame, blogąsias – slopiname. Tikriausiai tai mus ir skiria nuo gyvūnų, nes mes, žmonės, nuolatos konfrontuojame savo viduje su pačiais savimi, bandome atrasti pusiausvyrą tarp kraštutinumų. Šie du paveikslai papildo vienas kitą, nes, kad ir kokie skirtingi jie būtų, juose esu aš: rimta, kvailiojanti, provokuojanti, o gal – nepasitikinti savimi.

– Kūrinyje "Kompozitorius" vaizduojate tapytoją, kompozitorių Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Kokias sąsajas tarp savęs ir šio kūrėjo atrandate? Kuo M.K.Čiurlionio asmenybė svarbi jums, jūsų kūrybai?

– Tapiau M.K.Čiurlionį, nes jį sieju su savo kūrybinio kelio pradžia. Augau labai mylinčioje ir rūpestingoje šeimoje, turėjau nuostabią vaikystę. Tačiau mano šeima nesidomėjo menu. O aš, kiek save atsimenu, svajojau būti dailininkė, piešti per dienas ir rengti parodas. Mano vaikystės namuose nebuvo nė vieno paveikslo, niekada nebuvau vedama į parodas, nebuvo skatinamas mano polinkis tapybai, o mano piešti vaikiški šedevrai, taupumo sumetimais, buvo sunaudojami prakuroms. M.K.Čiurlionio tapybos albumas buvo vienintelė meno knyga mūsų namuose ir vienintelis mano sąlyčio taškas su meno pasauliu, apskritai. Užaugau su šia knyga, varčiau ją šimtus kartų, mylėjau ir nekenčiau vienu metu. Pavyzdžiui, puslapį su "Laidotuvių simfonijos V" reprodukcija svajojau išplėšti ir sudeginti, koks jis man buvo šiurpus, bet bijojau užrūstinti mamą ir to nepadariau. M.K.Čiurlionis buvo mano bendramintis, sąmokslininkas, vienintelis suprantantis mano įgimtą aistrą menui, kelrodė žvaigždė į mano ateitį.

– Paveiksle "Rankų darbo asmenukė" vaizduojate save, kūrinyje atskleisdama jausmingąją, sensualią savo pusę. Tačiau bendra, kiek siurrealistiška, kūrinio kompozicija (kurioje matomos ir centrinę paveikslo figūrą (jus) tapančios plaštakos) kuria naratyvą, kuriame svarbesnė nei vaizduojama figūra yra kūrėja (tapančių plaštakų motyvas). Ar šis pastebėjimas teisingas? Jei taip, tuomet ar abu paveikslai kuria pasakojimus apie kūrėją, kaip esybę?

– Šiame paveiksle nutapiau save, gulinčią ant pilvo ir rankoje laikančią teptuką. Mane tapanti plaštaka yra mano teptuką laikančios rankos veidrodinis atspindys. Teptuko šereliai glaudžiasi prie mano lūpų, tai parodo, kad šiame paveiksle aš tapau pati save. Abu kūriniai yra ne tik apie mane, bet ir apie tapybą, kuri yra mano esybė.

Dirbdama panyru į meditacinę būseną, kurioje mąstau apie save, pasaulį, gyvenimą ir dar daugelį kitų dalykų.

– Ar galima būtų teigti, kad "Kompozitoriuje" – žvelgiate į savo vidų, o "Rankų darbo asmenukėje" – norite dėmesį sutelkti į išorę?

– Neturėjau tikslo "Rankų darbo asmenukėje" susitelkti į savo išorę. Todėl ir tapanti plaštaka paveiksle vizualiai yra didesnė už mane, nes svarbiausia man yra tapyba. O ir laiko jai skiriu daug daugiau, nei savęs puoselėjimui. Tačiau suprantu, kad gali susidaryti toks įspūdis, nes paveiksle esu apsinuoginusi, pasiryškinusi lūpas ir nusilakavusi rankų nagus ryškiai raudona spalva. Tačiau šios detalės atspindi norą pabrėžti moteriškumą. O šiuo paveikslu norėjau kiek pašiepti nusistovėjusius standartus ir asmenukių kultą, kai didelė dalis moteriškosios lyties atstovių, papūtusios lūpytes, save fotografuoja ir kelia nuotraukas į socialines platformas, siekdamos dėmesio. Abu paveikslai yra apie mano vidų ir požiūrį į supantį pasaulį, tik skiriasi juose nagrinėjamos temos.

– Norisi panagrinėti ir paveikslų kompozicijas. "Kompozitoriuje" fonas, kuriame vaizduojama centrinė paveikslo figūra, užpildytas daugybe skirtingomis kryptimis judančių linijų (simboliškomis – penklinėmis), o "Rankų darbo asmenukėje" – fonas paliktas tuščias, neutralus. Kodėl?

– "Rankų darbo asmenukėje" fonas tuščias, nes jis simbolizuoja baltą drobę, kurioje tapau save. "Kompozitoriaus" fonas – turi net keletą simboliškų prasmių. Iš dalies šio paveikslo kompozicija yra aliuzija į širdį, kuri yra M.K.Čiurlionis, o kraujagysles simbolizuoja į visas puses ištiesti laidai. Laidai, kuriais įprastai teka elektra, simbolizuoja neišmatuojamai didelę energiją, kurią skleidžia M.K.Čiurlionio asmenybė. Ir, galiausiai, laidai, kurie paveiksle yra netvarkingai susiraizgę, kalba apie ypatingą menininkų gebėjimą iš aplinkos chaoso sukurti tobulą harmoniją. O natos, kurios ištapytos tarp laidų, yra autorinių M.K.Čiurlionio muzikinių kompozicijų ištraukos.

– Koks abiejuose kūriniuose yra santykis tarp realybės (kurioje atradote motyvus kūrybai) ir meninėmis priemonėmis kuriamo, ją papildančio naratyvo?

– Pirma, mintyse gimsta paveikslo idėja. Tuomet realybėje surandu detales, kurių reikia kūrinio idėjai įgyvendinti. Visus motyvus skolinuosi iš savo aplinkos, kartais pasinaudodama ir virtualiaisiais šaltiniais, nes man svarbus motyvų realistiškumas. Tuomet visas detales sujungiu taip, kad jos reflektuotų mano viziją. Svarbiausia visada būna paveikslo idėja, kuri dažniausiai neatitinka fizikinių pasaulio dėsnių, o realybė yra tik priemonė jai perteikti.

Dovilė Bilkštienė. Rankų darbo asmenukė

– Ar lengviau apie save kalbėti pasitelkus simbolius, tapybinėmis priemonėmis kuriamas alegorijas, ar tiesiogiai kūrinyje vaizduojant save? O gal skirtumo nejaučiate?

– Tiek apie save, tiek apie bet ką kitą lengviau kalbėti per simbolius ir alegorijas. Nelabai mėgstu tapyti žmones, mano paveiksluose jie dažniausiai nusisukę, vengiu detalizuoti jų veidus. Tapau siluetus – ne asmenybes. Todėl ir autoportretų, kuriuose būtų detaliai ištapytas mano veidas, yra vos keletas.

– Pažvelgus į šiuos du kūrinius iš šalies (tarsi jie būtų ne jūsų darbai), kokią save pamatote?

– Sudėtingas klausimas, nes negaliu atsitraukti ir pažiūrėti į savo darbus iš šalies. Kadangi mano tapymo technika labai smulkmeniška, tai ir žiūrėdama į savo paveikslus nematau visumos. Matau tik kampą, kuris per tamsus, ar gėlę, kuri per blanki, koją, kuri per stora, ar kėdę, kuri yra kreiva, šešėlį, kurį reikia pataisyti ir t.t. Matau klaidas, kurių nepastebi kiti. Nors, jeigu tai būtų ne mano paveikslai, tikriausiai jie man patiktų ir už jų matyčiau brandžią asmenybę, išjaučiančią tapybos procesą iki maksimumo.