Knygos

Tvarkos paieškos anarchiškame pasaulyje

Malonu skaityti gražia literatūrine kalba parašytą kūrinį: sodrūs, prisotinti metaforų sakiniai sukuria plastiškus, siurrealistinius vaizdus, supažindina skaitytoją su gyvais, spalvingais veikėjų paveikslais. G. K. Čestertono knyga „Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis“ – rafinuotas romanas, nestokojantis elegancijos, žaismės, įtampos, o drauge išliekantis tiksliu „abejonių ir nevilties“ kupino pasaulio veidrodžiu.

Knygoje pasakojama apie Anarchistų tarybą, siekiančią nuversti visas pasaulio vyriausybes, o kartu ir pasaulyje egzistuojančią tvarką (arba netvarką). Tačiau patys anarchistai nėra idėjose ir siekiuose vieningi. Vieno epizodinio veikėjo žodžiais tariant, „išorinio rato nariai“ (paprasti žmonės ir pagrindinė anarchijos šalininkų masė) tiki, kad būtent formulės ir taisyklės sugriovė žmonių laimę (pvz., nusikaltimai blogi tik todėl, kad juos tokiais pavadino kokia nors sistema), o „vidinio rato nariai, šventieji žyniai“ kalbėdami minioms apie galutinį žmonijos išsilaisvinimą ir apie ateities laimę, išties teigia siaubingą mintį, nes „jie neturi iliuzijų; yra pernelyg protingi, kad tikėtų, jog žmogus šioje žemėje galės išsivaduoti iš gimtosios nuodėmė ir kovos. Jie kalba apie mirtį. Kai prabyla, kad galiausiai žmonija bus laisva, iš tiesų nori pasakyti, kad žmonija nusižudys. ...> Jie turi du tikslus – sunaikinti iš pradžių žmoniją, paskui save“ (P. 47). Gal tie, kurie nori „sukurti tvarką“, tėra tie patys netvarkos ir chaoso „apologetai“?

Pagrindinis knygos veikėjas Gabrielis Saimas, augęs šeimoje, kurioje kiekvienas narys prieš ką nors protestavo, pats ėmėsi vienintelės jam likusios protesto formos – sveiko proto ir padorumo. Deja, sveiku protu daromos prielaidos ir išvados nebepajėgia tinkamai plėtotis griovimo, perversmų ir aistrų tikrovėje – netikėtai Gabrielis (policininkų šnipas), tapęs Ketvirtadieniu ir vienu iš Anarchistų tarybos narių, yra priverstas pasinerti į keisčiausius nuotykius, bandydamas išsiaiškinti, kas tie tarybos nariai, pasivadinę savaitės dienų pavadinimais, ir kas tas viską valdantis Sekmadienis: šlykštus, bet sumanus storulis, išminčius ar pats Dievas, kažkokiu būdu režisuojantis visą spektaklį... Išties Sekmadienis - pats iracionaliausias veikėjas; daugiaprasmis ir „daugiaveidis“. Jo bijoma, jis gerbiamas, bet jis nepažinus ir „neiššifruojamas“. Kaip vėliau patikslina ir pats G. K. Čestertonas, jis išties bandė aprašyti Dievybę.

Romanas „Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis“, persmelktas Hofmano kūriniams būdingo nežaboto vaizduotės šėlsmo, o veikėjai pasmerkti klaidžioti fantastiniame pasaulyje, kuriame vyksta špagų dvikovos. Sekmadienis jodinėja ant dramblio, o visa ta beprotiška istorija vainikuojama spalvingu karnavalu su kaukėmis, kurios leidžia atpažinti tikrąjį žmogaus veidą ir esmę; karnavalu, kuriame vaišinama rinktiniais valgiais ir dalijamos Biblijos.

Veiksmas labai dinamiškas, o siužetas nestokoja intrigos - rašytojas gerai žinomas ir kaip detektyvų meistras (tad akivaizdu, kad ši patirtis leidžia kurti organizuotą, gerai sustyguotą tekstą), kaip religijos temomis rašęs žurnalistas (iš chaoso, anarchijos tverianti pasaulį Dievybė irgi nėra „epizodinė“ rašytojo kūryboje), ir kaip poetas (kūrinio stilistika – geriausias įrodymas).

Sakoma, kad pats G. K. Čestertonas buvo neaukštas storulis, skardžiabalsis linksmuolis. Šiame romane, kuriame vaizduojamas pesimistų regimas pasaulis, ne kartą tenka nusišypsoti...