Prieš 10 metų, balandžio 11-ąją, ant ilgo Lietuvos aktorių vėlių suolelio netikėtai prisėdo 55-erių Vytautas Grigolis. Kolegos Kaune, kur praleido didesnę dalį savo karjeros, jį prisimena kaip pulsuojančios sielos aktorių, žmogų ir režisierių, neturėjusį nei vidinio, nei išorinio standarto.

Inesa Paliulytė

Aktorė

Dešimt metų skiria šių metų Auksinių scenos kryžių įteikimo šventę Vilniuje nuo analogiško renginio 2006 m. Tai buvo paskutinė Vyto Vilniuje režisuota Auksinių scenos kryžių įteikimo šventė. Beje, talentingiausia šventė iš visų mano matytų, pareikalavusi iš Vyto didžiulės įtampos. Sutikau jį po to renginio tokį papilkėjusį, išsekusį. Sakau, Vytai, tu šaunuolis, gerai padirbėjai! O jis taip liūdnai į mane pažvelgė, atsiduso: "Negerai, jie sako, negerai..." Kiek nusivylimo buvo jo žvilgsnyje... O po kelių dienų sužinojome – Vytas ligoninėje, blogai jam. Jo sunki būklė daugelį kolegų suvienijo, meldėmės už jį paaukotose Mišiose, tikėjomės stebuklo. Neįvyko. Bet Vytui baisiai netinka mirti. Jis man yra gyvas iki šiol, kaskart šalia. Kaip ir jo mylėtas teatras, profesija. Ypač kai pamatau jį per televiziją spektaklyje "Nusišypsok mums, Viešpatie"... Negaliu ir nenoriu patikėti, kad jau dešimt metų, kai jis išėjo.

Vytas buvo nepaprastai padorus, kuklus žmogus, aistringai, pasiaukojamai mylėjęs savo profesiją aktorius ir kartu nuolankus Melpomenės tarnas. Jis niekada nekonfliktavo su režisieriais, kantriai, nekomentuodamas ir negailėdamas savęs kūrė vaidmenis. Aktorius nebuvo kalbus, tačiau pasižymėjo fantastišku humoro jausmu. Mudu turėjome bendrumo: kalbėdavome apie sveiką mitybą ir visada žiemą gastrolėse ieškodavome šilto radiatoriaus, nes buvome įsitikinę, jog aktorius negali šaltas – net ir šaltų rankų prasme – eiti į sceną.. Vytas labai mylėjo savo šeimą, žmoną, dukteris ir nebijodavo to parodyti. Tai taip reta dabar. Aš jį labai mylėjau ir tebemyliu iki šiol už retą jo dvasios ir atsidavimo teatrui grožį.

Doloresa Kazragytė

Aktorė

Vytas ne tik pasižymėjo inteligencija, subtiliu humoru, bet ir vertino kitų kolegų pastangas jį prajuokinti. Ir buvo visai nebaisu, pavyzdžiui, iškrėsti jam pokštą spektaklio metu, o to dažnas mūsų nemėgo. Jis už tai niekada nepyko. Atvirkščiai – dar paantrindavo. Kartu buvo nepaprastai taktiškas gyvenime ir scenoje – niekada nelįsdavo į pirmą planą. Su juo vaidinti drauge – vienas malonumas. Ypač tai patyriau Gyčio Padegimo 1982 m. pastatytame spektaklyje "Kaip pražuvo Guska".

Nijolė Narmontaitė

Aktorė

Su Vytu teko vaidinti ne tik spektakliuose "Smėlio klavyrai", "Mirtis ir mergelė", "Kalnų kalba", bet ir jo suburtoje už teatro ribų pagyvenusių inteligentų humoro grupėje "Salionas Briliantinas", kur teko šokti, dainuoti, vaidinti. Beje, jis pats rašė tekstus, pats režisavo. Su šiomis grupėmis apvažinėjome visą Lietuvą, ir visur salės lūždavo nuo žiūrovų. Vytas buvo įvairiapusis kolega, labai supratingas ir talentingas... Aš buvau JAV, kur iš žinučių interneto sužinojau apie Vyto mirtį. Laidotuvėse nedalyvavau, mirusio jo nemačiau... Kai nuvažiuoju į Grigolių sodybą Serlediškėje, man vis atrodo, kad Vytas čia pat, tuoj pasirodys – besišypsantis pro ūsą, santūrus. Beje, ten jo sodintas sodas jau seniai užaugo – Vyto žmona Nijolė ne kartą yra davusi vaisių parsivežti.

Regina Vaitilavičiūtė–Lesionienė

Buvusi V.Grigolio vadovaujamos "Raudonojo spalio" fabriko meninės agitbrigados narė

V.Grigolis, kurdamas tekstus mūsų agitbrigados programoms ir jas režisuodamas, mokėjo ne tik prajuokinti žiūrovą. Vytas siekė mūsų programose satyriškai analizuoti priežastis, sujaukiančias žmonių gyvenimus. Tai jis darė subtiliai – be pykčio ir pagiežos, su šypsena ir didele gerumo doze. Anuomet Kaune V.Grigoliui profesionalioje scenoje dažniausiai teko vaidinti groteskinius vaidmenis, nes, anot paties Vyto, tokie pulsuojančios sielos vaidmenys, kaip mokytojas "Duokiškio baladėse" ar Stančikas "Unijoje", jam dar retai pasitaikydavo. Todėl jis tą meninės išraiškos stygių realizuodavo – pats kūrė poetinius spektaklius profesionalioje scenoje. Nestigo jo pakilaus poetiško žvilgsnio, geranoriškumo ir mūsų agitbrigados programose. Niekada neužmiršiu, kai mūsų paskutinės su Vytu agitbrigados progaramos "Cirkas" pabaigoje mėtėme nuo scenos pirmąsias pavasario gėles žiūrovams, o jie, neseniai kvatoję, verkė.

Verkėme ir mes, sužinoję apie Vyto mirtį – ši žinia buvo labai netikėta. Kaip perkūnas iš giedro dangaus. Įsiminė Antakalnio kapinėse, prie V.Grogolio kapo duobės, jo kolegos Egidijaus Stanciko ištarti žodžiai: "Ir sugalvok tu man numirt pavasarį, kai šitaip kvepia lyjantis lietus". Neužmiršiu ir tos pačios dienos pavakarės Nacionaliniame dramos teatre, kur prisiminti Vytautą pakvietė jo žmona. Baigiamuoju šios popietės prisiminimų akordu tapo mūsų agitbrigados himnas, kuriam žodžius buvo parašęs pats V.Grigolis: "Bėkim į žemę vyturių pilkų,/ ten nusiplausim purvą, kelio dulkes./ Ten širdys pailsės ir rūkas užmaršties/ skraiste skausmus ir negandas užklos".

Nijolė Grigolienė

Žmona

Su Vytu mes buvome labai artimi. Todėl iki šiol skauda, kaip ir tada, prieš 10 metų. Nors ir nebe taip aštriai. Gal todėl, kad tampa ramiau, pagalvojus, jog susitikimas su juo artėja, o ne tolsta. Vytas niekur negailėjo savęs. Ypač scenoje. Tačiau ir niekada nerodė didelių ambicijų, netroško Hamleto vaidmens. Jam nebuvo aktualus jo klausimas. Vytas, kuriam buvo siūlomi komiški vaidmenys, visada ilgėjosi rimtų, dramatiškų vaidmenų. Buvo laimingas vaidindamas Šmulę Senderį spektaklyje "Nusišypsok mums, Viešpatie", Ričardą III to paties pavadinimo spektaklyje. Kurdamas pastarąjį vaidmenį jis tiesiog laužė save. Na, pavyzdžiui, Vytas bijojo aukščio, o šiame spektaklyje jam teko vaidinti vieną sceną būtent dideliame aukštyje, tarp įtemptų lynų. Maža to, jis įsigudrino tarp tų lynų dar ir žvakę padaryti. Kai spektaklyje artėdavo šį scena, mane, sėdinčią žiūrovų salėje, išpildavo šaltas prakaitas. Po šių spektaklių Kolumbijoje žiūrovai šaukdavo Vytui salėje "Velnias. Tikras velnias", nešiojo jį ant rankų. Jis tapo labai reikalingas Vilniaus scenai. Manau, kad jei ne ta ankstyva mirtis, jis būtų sulaukęs daug jam kūrybos džiaugsmo teikusių vaidmenų. Beje, Vytas mėgo kurti ir mūsų vienkiemyje, Serlediškėje, kur ne tik sodą, daug kitų įvairių medžių pasodino, bet ir suremontavo trobą, įrengė lauko dušą, ketino statyti pavėsinę... Vis svajojo meškeriosiąs Aiseto ežere, sielojosi dėl nacionaliniame parke kertamų medžių, nykstančio kaimo...

Nutrūkęs kūrybos kelias

V.Grigolis 1973–1998 m. vaidino Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre, o 1998–2006 m. – Lietuvos nacionalinio dramos teatre.

Teatro scenoje sukūrė per 90 vaidmenų (įsimintini tokie jo vaidmenys kaip Šmulė Senderis spektaklyje "Nusišypsok mums, Viešpatie", Teiresijas "Edipe karaliuje", Ričardas III "Ričarde III", Džordžas Tolbotas "Marijoje Stiuart" ir kt.

Yra pastatęs keletą spektaklių (pavyzdžiui, "Maži žmonių gyvenimai", "Giesmė apie Vorutos vilkolakį Mindaugą" ir kt.).

Sukūrė per 60 vaidmenų kino filmuose ir TV spektakliuose ("Vilniaus getas", "Raudonmedžio rojus", "Herkus Mantas" ir kt).

2006 m. apdovanotas Lietuvos vyriausybės meno premija.

Bėkim į žemę vyturių pilkų,

ten nusiplausim purvą, kelio dulkes.

Ten širdys pailsės ir rūkas užmaršties

skraiste skausmus ir negandas užklos.