V.Daujotytė-Pakerienė. Tragiškasis meilės laukas: apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų. – Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Skaitymo skatinimo programa, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos vykdyta 2006–2011 m., įvairiomis akcijomis, renginiais ir projektais, iš tiesų buvo sėkminga. Tai vienas iš gerųjų pavyzdžių, kaip bendromis pastangomis – kultūrininkų, politikų, valdininkų, pedagogų, mokslininkų, leidėjų – buvo atliktas milžiniškas darbas ir pasiekti puikūs rezultatai.

Iš naujo atrandami kūrėjai

Apklausų duomenys rodo, kad žmonės susidomėjo skaitymo tradicijomis, paskaitomis, susitikimais su rašytojais, įvairiais projektais. Ši programa paskatino joje dalyvavusių darbuotojų kūrybingumą. Daug nuveikta skatinant jaunimo ir vaikų skaitymą, susidomėjimą knyga. Netruko tai pasijusti ir bibliotekose – grožinės literatūros skaitymas išaugo.

Norėtųsi matyti kuo daugiau tokių sėkmingų veiklų ir kitose mūsų valstybės gyvenimo sferose: politikoje, ūkyje, ekonomikoje. Visiems svarbūs prioritetai, konkretūs ir aiškūs tikslai, bendras darbas sutelkia žmones kūrybingai ir produktyviai veiklai ir kuria kasdieniškus mažus stebuklus, iš kurių ir susideda visos visuomenės ir valstybės gerovė.

Ši sėkminga veikla ir toliau nesibaigia, bet tarsi pereina į naują lygį. Jau tradicinis Vilniaus knygų festivalis (vyko 2013 m. rugsėjo 13–15 d.) šiemet prabilo apie skaitymo kokybę. Festivalio rengėjai skatino ne tik skaityti, bet ir rinktis rimtą, prasmingą literatūrą, skaityti sudėtingesnius tekstus.

Skaityti sudėtingą tekstą reikia pastangų ir tam tikro pasiruošimo bei nusiteikimo. Tai jau ne pramoga. O vartotojiškos kultūros atstovams, kokiais visi esame, paimti į rankas intelektualią knygą dažnai prilygsta iššūkiui. Aptingstame, užsiliūliuojame patogiame, nesudėtingame pasaulyje, kur vienintelis užsiėmimas – ne mąstyti, jausti, įsijausti, išgyventi, bet vartoti. Taigi noriu pakviesti priimti šį iššūkį ir perskaityti vienos žymiausių šiuolaikinių lietuvių literatūrologių V.Daujotytės knygą "Tragiškasis meilės laukas".

Nebanali struktūra

V.Daujotytės kūrinys – tai aliuzijų, metaforų, asmeninių įspūdžių gausus pasakojimas apie vieną iškiliausių mūsų laikų lietuvių poetą, publicistą, vertėją Sigitą Gedą. "Tragiškasis meilės laukas" – sudėtingas tekstas, kuris privertė susikaupti, kartais atsiversti literatūros terminų žodyną, kad prisiminčiau tai, ką užmiršau ar praleidau besimokydama. Tačiau padirbėjus laukė prizas – viskas įsisiūbavo, tarsi archajiškoje sutartinėje ar lopšinėje ir įgavo beveik tobulą harmoniją. Tekstas plaukė, pynėsi į įvairiaspalvį sudėtingo rašto audinį – S.Gedos kūrybinio ir asmeninio gyvenimo istoriją.

Pasirinkau šią knygą ne dėl S.Gedos, kaip poeto, kūrybos: mane ypač domino jo, kaip vertėjo, darbas. Norėjau sužinoti tai, kaip S.Geda sugebėjo taip produktyviai dirbti: pusšimtis poezijos rinkinių, neįtikmi vertimai – Dante Alighieri, Williamo Shakespeare'o, Omaro Chajamo eilės, Biblijos Psalmių knyga, Koranas, latvių, japonų gruzinų poezija. Per vieną gyvenimą nuveikta tiek, kad užtektų penkiems kūrybingiems žmonėms.

"Tragiškasis meilės laukas" iš pradžių sudaro padrikumo įspūdį. Atsiminimų fragmentai, refleksijos, apmąstymų nuotrupos kaitaliojasi su S.Gedos kūrybos ištraukomis, jį pažinojusių žmonių mintimis, laiškais. Tačiau nelabai įsivaizduoju, kaip kitaip galima būtų papasakoti tokio sudėtingo, komplikuoto ir talentingo žmogaus ir menininko istoriją. Šiuo atveju niekaip netinka tradicinė biografija – gimė – gyveno – mirė.

Knygoje pateikiamas S.Gedos paveikslas yra visapusiškas: pakylėtas poetas, neįtikimai kūrybingas ir išradingas vertėjas, sudėtingo, komplikuoto charakterio žmogus. Portretas nenudailintas, o su visomis jo aštriomis briaunomis ir dygliais.

Asmenybės paradoksai

Kaip poetas, S.Geda buvo apdovanotas kasdieniška aiškiaregyste, nepaprastu gebėjimu valdyti žodį. Jo poetinė kalba, anot autorės, peržengia lietuvių kalbos ribas į plačią indoeuropietiškų kalbų erdvę.

Paradoksalus – novatorius ir kartu tradicijų tęsėjas, modernus ir giliai suleidęs šaknis į tėviškės žemę, tautosaką, istoriją, tarmes. Tik toks poetas gali būti vadinamas XX a. mitų kūrėju. Jo mėgstamiausias simbolis – strazdas – paties poeto simbolis. Žmogus su paukščio sparnais – tarpininkas tarp žemės ir dangaus, tarp žemiško ir dangiško, tarp žmogiško ir dieviško. Tokį S.Gedą matome V.Daujotytės knygoje.

Ne veltui knygos pavadinime matome žodį "tragiškas". Kas yra ta genijams būdinga būsena – liga, nervinis išsekimas, depresija ar kūrybiškumas? Liga yra kūryba ar kūryba yra liga? Amžini klausimai, kurie dažnai lydi menininkus. Tai buvo ir S.Gedos tragedija.

Kūrybiškumas, kuris vertė dirbti beveik be poilsio ir kartu sekino. Apie savo, kaip vertėjo, darbą S.Geda sakė: "Meninis vertimas iščiulpia iš vertėjo visas jo kūrybines galias, kūrybos kraują ir liepsną." (p. 159).

Vartai iš rutinos rūmo

V.Daujotytės knygoje rasime gražių ir taiklių S.Gedos pastebėjimų: "Geltoni Čiurlionio paveikslai", pirmoji spalva pagalvojus apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinius – būtent saulės šviesos geltonis. Autorė įžvelgia ir sąsajas tarp šių dviejų menininkų – juos vienijo kankinusios dvasinės negalios ir nepaprastas, sekinantis kūrybingumas.

Čia radau, mano manymu, giliausią ir išsamiausią poezijos apibrėžimą. Anot S.Gedos, poezija yra archajinis užkeikimas, kartojamas daug kartų, talpinantis savyje visatos simetriją ir harmoniją.

Knyga taip pat sutalpino S.Gedos laikų poetų, kritikų, filosofų mintis apie poetą, jo laiškus draugams ir net Juozo Apučio novelės "Tylėdami važiavo greitai" ištrauką, kurioje vienas personažų – su S.Gedai būdingais bruožais, elgsena, žodžiais, gestais.

Taigi "Tragiškasis meilės laukas" – ne tik mokslinis veikalas, bet ir gražus paminklas nesenai anapilin išėjusiam menininkui.

Šio kūrinio tekstas tikrai ne iš lengvųjų, bet nereikia išsigąsti. Kai skaitymas tampa dar ir savišvieta, saviugda, lengviau sau kelti didesnius tikslus kasdieniame gyvenime. Kviečiu išeiti iš patogaus rutinos lauko į "Tragiškos meilės lauką" ir paklajoti jame vedamiems talentingosios V.Daujotytės.