Statybų karštymečiu Lietuva garsėjo statybininkų eksportu, tačiau architektai nesekė jiems pavymui. Vos vienas kitas projektuotojas įstengė atrasti nišą užsienyje.

Startui – banko pastatas

Rusija, Baltarusija, Ukraina – šios šalys dažniausiai minimos teiraujantis, kur svetur projektuoja Lietuvos architektai. Šios profesijos atstovai pripažįsta, kad daugelis nenori reklamuotis, jog dirba Rytų rinkoje. Jei žinomas architektas projektuoja rūmus kokiam nors Rusijos turtuoliui, apie tai gali nežinoti net ir kolegos. Vakariečiams įsiūlyti savo paslaugas trukdo ne tik konkurencija, bet ir šias rinkas sauganti teisinė bazė.

Kauniečiai architektai Edita ir Liudas Kubiliai iš peties darbuojasi kaimyninėje Rusijoje, Kaliningrado srityje.

"Ar jauniems architektams Lietuvoje kas nors patikėtų projektuoti banką?" – E.Kubilienė pateikė pavyzdį, kuo paviliojo darbas Rusijoje.

Dirbti kaimyninėje šalyje sutuoktiniai pradėjo 2000 m. Bankas – vienas pirmųjų jų kurtų objektų svetimame krašte.

Po to sekė virtinė naujų užsakymų. Banko darbuotojams norėjosi gražiai gyventi, tad Kubiliai ėmėsi individualių gyvenamųjų namų ir projektuoja juos iki šiol. Pirmoji sąraše – nacių lyderio Hermano Geringo vila. Sovietmečiu ji buvo gerokai pakeista, aptinkuota. Kauniečiai architektai sugrąžino vilai fachverką – tradicinį vokišką statybos būdą, pastatą pritaikė šiuolaikinėms reikmėms.

Po kelerių metų Kubiliai įleido šaknis giliau – Kaliningrade įsteigė savo įmonę, kad vietiniams užsakovams būtų paprasčiau atsiskaityti su architektais. Ilgainiui taip susiklostė, kad L.Kubilius laiko Kaliningrado frontą, jo antroji pusė – Kauno. E.Kubilienė tikino, kad darbų stygiaus nesijaučia nei Kaliningrade, nei Lietuvoje.

Užsakovo išlaidų neskaičiavo

E.Kubilienė neigė, kad dirbant Kaliningrado srityje tenka taikytis prie rusų turtuoliams būdingos gigantomanijos.

"Nepasakyčiau, kad teko persiorientuoti į kitokį mentalitetą. Tiesiog ten užsakovų finansinė situacija visai kitokia. Ten gali padaryti ką nori, jei tik sugebi įtikinti klientą", – vieną privalumų įvardijo architektė. Pinigai, jos įsitikinimu, sąlygoja kokybę.

Vienas naujausių Kubilių darbų – trijų asmenų šeimai įrengtas 150 kv. m ploto butas sublokuotame name. Architektai siekė, kad jis atrodytų daug erdvesnis, nei byloja skaičiai buto brėžiniuose, todėl naudojo daug stiklo. Antai laiptai – stikliniai, gaminti Lietuvoje.

Natūralioms medžiagoms taip pat atstovauja akmuo ir medis. Pastaroji medžiaga interjere suskamba netikėtose vietose. Vonios kambarį šildo medinė vonia ir medinė plautuvė. Medinė santechnika nepanaši į kadaise maudynėms naudotus kubilus. Šiuolaikinio dizaino medinę santechniką architektai nusižiūrėjo italų kolekcijose. Vien vonia, pasak E.Kubilienės, kainavo 35 tūkst. litų.

Paklausta, kiek šeimininkams atsiėjo prašmatnaus buto įrengimas, architektė šypsojosi: "Nežinau." Užsakovai tiesiog nupirkdavo tai, ko reikėjo, ir nereikalavo pigesnių alternatyvų. Pavyzdžiui, virtuvės baldų komplektas – naujausias vienos Vokietijos gamyklos produktas. Virtuvės spintelės be durelių, lentynas dengia slankieji stiklai.

E.Kubilienė džiaugėsi, kad su Rusijos verslininkų šeima pavyko rasti bendrą kūrybinę kalbą. Architektės įsitikinimu, užsakovų pageidavimai priklauso ne nuo tautybės, o nuo žmonių išsilavinimo. "Laimei, mūsų užsakovai pakankamai išprusę", – pridūrė moteris.

Kolonas puošė kilimais

Tiesa, kai kurie klientai kauniečius architektus sugebėjo, švelniai tariant, pritrenkti. Pirmą kartą užėję pas užsakovus į namus, jie pamatė tarsi paveikslus ant kolonų užklijuotus kilimo gabalus. Šias interjero detales lietuviai teigė išgyvendinę, tačiau kilimų problema išliko.

Įsigiję brangių natūralių rankų darbo kilimų, užsakovai trūks plyš nori jais gėrėtis, tačiau prie šiuolaikinio interjero jie nedera. "Žiūriu, kad ir Lietuvoje tai plinta. Nuvažiuoja į Turkiją, prisiperka brangių kilimų nežiūrėdami, ar jie tinka", – ir į lietuvių daržą akmenuką mestelėjo pašnekovė.

Kad galėtų dirbti Rusijoje, Kubiliai turėjo įgyti šios šalies architekto licenciją, su šalies teisine baze jie susipažino pamažu, dirbdami. Kita vertus, E.Kubilienės vertinimu, su statyba susiję įstatymai Rusijoje ne ypač skiriasi nuo Lietuvos teisės aktų, kartais reikalavimai kaimyninėje šalyje netgi griežtesni.

Kuo Lietuvos architektai pranašesni už Rusijos? "Rusų architektai kupini idėjų. Visas idėjas jie suplaka į vieną objektą. Žmonės, matantys namus svetur, supranta, kad perkrauti yra neskoninga. Lietuviai moka subtiliau viską pateikti", – komentavo architektė.

Be to, E.Kubilienės vertinimu, Rusijoje architektai projektuoti sugaišta daug daugiau laiko, projektus pateikia taip, tarsi tai būtų meno kūriniai.

"Lietuvoje įprasta, kad statyba vyktų maksimaliu tempu, darbai prasideda dar iki galo neužbaigus projekto. Nepasakyčiau, kad Rusijoje kas nors kur nors skuba", – pastebėjo pašnekovė.

Architekto atlygis kaimyninėje šalyje – susitarimo reikalas. "Jei architektas dirba Rusijoje, jam, matyt, apsimoka", – neslėpė E.Kubilienė.

Užteko ir vietinės rinkos

Žinomi uostamiesčio architektai dirbti užsienyje nesiveržia. Bendrovės "A team projects" vadovas Ramūnas Atas paminėjo vos vieną jo įmonės projektą, įgyvendintą už Lietuvos ribų.

"Tiesiog neturėjome tokio intereso, užteko to, ką projektuodavome vietoje. O šiuo metu įgyvendinti naujus projektus visur sudėtinga, manau, kad ir užsienio valstybės – ne išimtis", – komentavo pašnekovas.

Užsakovas iš Kaliningrado srities į klaipėdiečius kreipėsi prieš kelerius metus.

"Atvažiavęs į Klaipėdą žmogus pamatė pastatus, išsiklausinėjo, kas juos projektavo, ir taip mus susirado. Užsakovas pageidavo itin šiuolaikiško namo, kokių pas juos dar nelabai kas projektuoja. Galima sakyti, jog tai, kas pas mus jau atrodo kasdienybė, kaliningradiečiams dar nėra įprasta", – aiškino R.Atas.

Tačiau architektas pastebėjo, kad rusų verslininkui suprojektuotas individualus namas būtų išskirtinis ir Lietuvoje. Trijų aukštų, 274 kv. m ploto pastatas suskaidytas skirtingais tūriais, fasado apdailai numatytos medinės dailylentės, taip pat suprojektuoti trys atskiri kiemeliai. Prabangus namas Kaliningrado priemiestyje kol kas dar nebaigtas statyti.

Klaipėdiečiai architektai užsiminė, kad jiems neteko susidurti su jokiais biurokratiniais formalumais, tereikėjo pateikti projektą rusų kalba.

Kitas uostamiesčio architektas Edmundas Andrijauskas taip pat minėjo, kad žvalgytis į užsienio rinkas klaipėdiečiams nebuvo poreikio.

"Tiesa, kadaise turėjome kontaktų su vokiečiais, kurie siūlė dirbti Vokietijoje. Tačiau susidūrėme su problemomis dėl teisių projektuoti, iškilo tam tikrų juridinių aspektų, tad apsisprendėme, kad neverta tuo užsiimti", – aiškino architektas.

E.Andrijausko nuomone, Lietuvos architektams potencialios rinkos – Rusija, Vokietija, Bulgarija, Rumunija. Danai arba olandai, pasak klaipėdiečio, vargiai įsileistų specialistus iš Lietuvos, nes turi labai tvirtas architektūrines pozicijas. Architektas prognozavo, kad galbūt rimtesnių kontaktų su užsienio šalimis privers ieškoti sąstingis statybų rinkoje.

Interjerai – be licencijų

Architekto Jono Audėjaičio darbo kasdienybę paįvairina belgų užsakymai. Prieš 5–7 metus įrengęs parduotuvių Belgijoje ir Nyderlanduose, kaunietis netruko sulaukti pasiūlymų sukurti ir gyvenamųjų interjerų.

Pirmasis kontaktas užsimezgė belgų iniciatyva. Šios šalies verslininkai ieškojo, kaip pigiau įrengti prekybos tašką ir nusprendė pasamdyti architektą iš Rytų Europos. Pirmojo objekto kaunietis ėmėsi dar 2002 m.

"Pradžia buvo sudėtinga. Nei užsakovas, nei mes buvome tikri, kaip pasiseks, nes buvo daug klausimų", – prisiminė J.Audėjaitis. Debiutas buvo sėkmingas, tad plaukė vis nauji pasiūlymai, užsakovai – tos pačios aplinkos žmonės.

Belgijoje ar Olandijoje projektuoti tūrinius architektūros objektus, J.Audėjaičio teigimu, būtų sudėtinga, nes tam reikia gauti šių šalių licencijas, įvykdyti kitus reikalavimus. Tvarkant vidaus erdves, kuriant interjerą, licencijų nereikia – darbo galima imtis nedelsiant.

Pernai J.Audėjaitis įrengė 260 kv. m ploto butą per du aukštus nedideliame Belgijos mieste. Nors užsakovai labai turtingi, savo interjere jie nesistengė to demonstruoti.

"Šie žmonės galėtų sau labai daug leisti, tačiau į namų interjerą jie žiūri intelektualiai, nesistengia parodyti savo pinigų. Apskritai pinigus jie tausoja", – pastebėjo kaunietis. Šiems užsakovams interjero elementai visų pirma turėjo būti funkcionalūs ir turėti savo stilių. Jie pageidavo natūralių medžiagų, bet nekėlė sąlygų, kur jos turi būti pagamintos, nesivaiko garsių firmų etikečių.

Darbas Belgijoje užtarnavo dar vieną užsakymą Kaune. Nebesaistomas užsienietiškų teisinių varžtų, J.Audėjaitis suprojektavo ir įrengė namą periodiškai į Lietuvą atvykstančiam Belgijos verslininkui. "Šis klientas, buvo matyti, jautė baimę, nepasitikėjimą lietuviu architektu, dėl to buvo labai konservatyvus. Ypač pradinėje stadijoje reikėjo labai prie jo taikytis. Netgi rodant konkrečius pavyzdžius jis nesileido į kalbas, kad pastatas būtų šiuolaikinių formų", – prisiminė J.Audėjaitis. Jo nuomone, belgas tiesiog bijojo neteisingai išleisti savo pinigus. Vėliau užsakovas atlėgo, kuriant interjerą jau nekėlė konservatyvių reikalavimų.

Šiuo metu dar vienas Belgijos pilietis svarsto, ar pasamdyti J.Audėjaitį nebaigtam namui įrengti. Nors dabar sunkmetis, potencialus užsakovas nenori palikti pastato vaiduoklio, kad šis gadintų Belgijos įvaizdį.

Danai moko taupyti

Lietuvos architektai semiasi užsienietiškos patirties ir neiškeldami kojos už Lietuvos ribų. Progą susipažinti su naujovėmis, kitokiu požiūriu į architektūrą, suteikia mūsų šaltyje besidarbuojantys projektuotojai iš užsienio.

Danų projektavimo bendrovė "PLH arkitekter" jau išgarsėjo Lietuvos rinkoje. Ji pertvarkė Vilniaus savivaldybės pastatą Gedimino prospekte į prekybos centrą, projektavo pirmuoju ekologišku pastatu Lietuvoje pretenduojantį tapti verslo biurų pastatą "Green Hall". Šiuo metu danai, surėmę pečius su Vilniaus bendrove "Archinova", sostinėje projektuoja daugiabutį namą.

"Archinovos" vadovas architektas Antanas Gvildys tikino, kad darbas su danais – tai puiki galimybė semtis žinių ir mokytis, savotiškai pažvelgti į Lietuvos architektūros ateitį.

Vilniečio vertinimu, gyvenamuosius būstus Danijos atstovai projektuoja daug paprasčiau nei Lietuvoje, apsieina be įmantrybių. Jų architektūra – ekonomiška, šalta, sausa.

"Skiriasi ir butų išplanavimas. Jie daugiau dėmesio skiria buto bendroms erdvėms, mažiau – sanitariniams mazgams, vonios kambariams. Jų vonios – mūsų "chruščiovkių" lygio", – apie ekonomiškus būstus kalbėjo vilnietis.

A.Gvildys spėjo įsitikinti, kad danai labai taupo erdvę, todėl dviračius, skalbykles, džiovykles jie laiko specialiose bendrosiose namo patalpose. "Pas mus vengiama bendrųjų patalpų, nes už jas gyventojai turėtų mokėti, būstas pabrangtų ir jį būtų sunku parduoti. Todėl iš architektų reikalaujama padaryti kuo daugiau parduodamo ir mažiau bendrojo ploto", – pastebėjo "Archinovos" atstovas.

Siūlė šiukšlių vamzdžius

Architektūrą lemia ir gyvenimo įpročiai, kaip, pavyzdžiui, atsikratymas šiukšlėmis. Pasak A.Gvildžio, danai su šiukšlių maišeliais nebėgioja prie konteinerių. Jie išmeta jas į šiukšlių vamzdžius, kurie įrengti tiesiai virtuvėje arba tam tikroje bendrojoje patalpoje. Į vamzdžius metamos tik surūšiuotos, perdirbti skirtos atliekos. Vėliau jos suspaudžiamos, vakuumu ištraukiamos.

"Visokių maisto atliekų su kitomis šiukšlėmis niekas nemeta. Šios yra sumalamos specialiu malūnėliu po plautuve ir patenka į kanalizaciją", – pridūrė architektas. Tokį patį šiukšlių šalinimo būdą danai siūlė įrengti ir Vilniuje projektuojamame name, tačiau nesuprato, kaip gali nebūti tam sukurtos infrastruktūros.

Į mūsų šildymo, vėdinimo sistemas, pasak A.Gvildžio, danai taip pat žiūri įtariai. Jie stengiasi maksimaliai taupyti, net ir statydami daugiabučius namus pasitelkia saulės energiją, geoterminį šildymą. "Danai panaudoja ir vadinamąjį pilkąjį vandenį – juk nebūtina nuleisti į unitazą geriamąjį vandenį", – pridūrė vilnietis.

A.Gvildys nedvejojo, kad dviejų šalių architektų bendradarbiavimas naudingas:

"Mes esame skirtingi ir todėl vieni kitiems įdomūs. Mes projektavimą pradedame nuo eskizų, o jie – nuo kalbėjimo, išsiaiškinimo visų aplinkybių, įsigilinimo į problemą. Mes iš jų mokomės."

Danai Lietuvoje dirba su architektūrine projektų dalimi, lietuviai – su technine. "Projektavimas – ne vien architektūra. Jei danai patys imtųsi ir projektuoti inžinerinę dalį, neatsirastų užsakovų, kurie juos samdytų dėl jų įkainių", – teigė A.Gvildys.

Galima varžytis su užsienio kolegomis

Lietuvos architektai šiuo metu kviečiami dalyvauti tarptautiniuose konkursuose projektuojant įvairius visuomeninės paskirties objektus. Norvegijoje ketinama statyti Nacionalinį meno muziejų, Lenkijoje – Istorijos muziejų, Estijoje – visuomeninį centrą su koncertų sale.

Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Gintautas Blažiūnas:

Projektuoti kitoje valstybėje – sava specifika. Lietuvoje užsieniečiai turi dirbti su kuo nors iš mūsų, nes dokumentus turi pateikti valstybine kalba, išmanyti reikalavimus. Be vietinės projektavimo įstaigos dirbti jiems būtų beveik neįmanoma.

Kita vertus, mes užsieniečius įsileidžiame per lengvai, tokiomis pat sąlygomis važiuoti dirbti į užsienį mūsų architektai negali. Norint gauti architekto licenciją Vakarų Europoje, reikia išlaikyti įvairius egzaminus. Pas mus vakariečiams egzaminų laikyti nereikia, Aplinkos ministerija automatiškai pripažįsta jų turimas licencijas.

Pavyzdžiui, Vokietijoje reikalaujama, kad architektas mokėtų vokiečių kalbą, išmanytų šalies įstatymus, įeiti į jų rinką nėra paprasta. Nebent galima teikti architektūrinius pasiūlymus, kai skelbiami tarptautiniai konkursai. Laimėjus konkursą, tolesnį darbą atliktų vietinės įmonės.