– Reanimuojate visų pamirštus, šių dienų jaunimui jau nieko nebereiškiančius praeities reliktus. Ar senąją lietuvišką tekstilę prikeliate naujam gyvenimui?

– Tai, ką dabar veikiu, nenutiko per vieną dieną. Iki to ėjau ilgus metus, dirbdama ir kitokius darbus. Turėjo praeiti tam tikras laikas, kol susiklostė tinkamos aplinkybės, užaugau kaip tokių tekstilės darbų kūrėja. Prie to prisidėjo ir kadaise baigtos dailės disciplinos studijos, kai mokiausi kompozicijos, spalvų derinimo ir kt. Daug idėjų eina tiesiog iš mano vidaus. Tikiu, kad kiekvienas iš mūsų turime (arba ne) tą įgimtą skonį, o paskui jį laviname, semiamės teorinių žinių, praktikos.

– Tas įgimtas skonis iš niekur neatsiranda. Todėl smalsauju: gal siuvo jūsų mama, močiutė?

– Ir mama, ir močiutė siuvo, mezgė, tačiau nė viena nepretendavo į liaudies meistres. Tiesiog laikai buvo tokie, kad visko norėjosi, o nieko nebuvo. Todėl ir aš nuo vaikystės mėgau rankdarbius. Būdama šešerių išmokau nerti vąšeliu. Septynerių jau mezgiau virbalais. Kadangi namuose turėjome buitinę elektrinę siuvimo mašiną, nuo trylikos metų siuvau. Audinių ar siūlų kokioje universalinėje parduotuvėje dar galėjai rasti, bet jei norėjai kažko gražaus eidama į šokius – turėjai pasisiūti. Dažniausiai drabužius persisiūdavau. Kažką iš močiutės spintos ištraukdavau, kažką pridėdavau pirkto. Jau tada visokių rankdarbių technikų mokėjau. Gerai pamenu tokią storą Klementinos Žirgulienės mezgimo knygą. Teta buvo padovanojusi seriją mažų knygučių pavadinimu „Kad namuose būtų jauku“. Iš jų mokiausi siuvinėjimo technikų. Mokykloje tos rudos sovietinės uniformos apykaklės, rankogaliai gražiausi iš visų mergaičių buvo mano – peltakiuoti, apnerti. Norėjosi kažkaip išsiskirti.

Autentiška: ir per šventes, ir kiekvieną dieną močiutė šalia, nes stalo takelis pasiūtas iš dviejų jos siuvinėtų staltiesių ir rankšluosčių nėrinių. (Rankdarbiai – Elenos Jasiulionytės- Budrienės, gim. 1934 m.) / D. Blažienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kai įstojote į tuometį Stepo Žuko dailės technikumą, senieji lietuviški audiniai, jų raštai tik juoką kėlė, naftalinu atsidavė?

– Mano specialybė buvo tarsi iš trijų dalykų: drabužių modeliavimo, audimo ir apipavidalinimo. Kai pradėjome mokytis audimo, viskas buvo persmelkta lietuviškų audinių, jų raštų, spalvų derinių. Pamenu, tuomet jie mane labai nervino (juokiasi). Juk studijavau laikais, kai kilo visi madų korifėjai – karlai lagerfildai ir kt. Nenuostabu, kad norėjosi naujų vėjų, modernumo, o ne močiučių palikimo. Užtai dabar jau suprantu, kad būtent tada, dar stepžukio laikais, manyje ir buvo pasėta sėkla, kuri ilgai brendo, noko, kol galiausiai prasimušė į paviršių. Po pandemijos nebegrįžau į savo buvusią darbovietę, nes supratau, kad kurti reikia dabar, o ne tada, kai lieka trupinėlis laiko nuo kitų darbų ar buities.

– Jūsų kelias iki „Daigstos“ iš tiesų buvo ilgas ir vingiuotas. Beveik kaip nuo Kauno iki Utenos, kurioje dabar gyvenate.

– Šiuo metu jau nebegyvenu Utenoje. Antrą žiemą leidžiame vyro senelių sodyboje, kuri yra Utenos rajone, Mineiškiemio kaime. Su Kaunu išties turiu daug ką bendro. Gimiau ir augau Garliavoje. Studijavau Kaune, porą metų dirbau dailės mokytoja. Paskui tapau meilės tremtine (juokiasi). Sukūriau šeimą ir išvažiavau paskui vyrą į Uteną. Ketvirtį amžiaus ten ir gyvenau. Kadangi darbo mokykloje negavau, daugiau nei dešimtmetį dirbau „Utenos trikotaže“ sukirpimo cecho technologe. Neakivaizdiniu būdu baigiau dizainą tuomečiame Kauno technologijos institute, turiu siuvinių ir dizaino technologės specialybę. Kodėl taip smulkiai pasakoju? Nes visos šios gyvenimo patirtys atvedė mane iki dabartinio etapo, iki individualių siuvinių mano įkurtoje įmonėje „Daigsta“. Čia siuvu meninius, skiautinius tekstilės dirbinius – lovatieses, užtiesalus, pagalves, stalo takelius, sienų pano ir kt.

– Esate Lietuvos tautodailininkų sąjungos, Utenos skiautininkių klubo „Vorė“ narė, bet save vadinate menininke praktike. Kodėl?

– Kai tiek daug metų dirbta gamyboje, kitaip ir negali būti. Visą gyvenimą buvau meniškas, bet jaučiantis žemę po kojomis žmogus. Galbūt dėl to ir tai, ką dabar kuriu „Daigstoje“, yra susiję su mūsų buitimi, praeitimi, lietuviškomis tradicijomis. Spalvotų dūmų meno aš nesuprantu. Ne mažiau svarbus ir daiktų, iš kurių aš siuvu, emocinis krūvis. Dar noriu, kad mano sukurti gaminiai, kuriuose antrą gyvenimą gyvena protėvių palikimas, nebūtų ir vėl įkišti giliai į spintas. Noriu, kad žmogui jie patiktų ir tiktų. Kaip tapybos darbai puošia namų interjerą, taip ir mano namų tekstilė, manau, turėtų daryti tą patį.

– Daugumai savo preciziškų darbų renkatės skiautinių techniką. Kuo ji jus taip žavi?

– Skiautinys įgalina kurti nuo paties mažiausio buities daikto (puodkelės ar servetėlės) iki didelių buityje naudojamų daiktų – lovatiesių, staltiesių, užtiesalų ar tekstilinių pano, puošiančių kambario sienas. Skiautinio galimybių yra be galo daug. Medžiagos, kurias priderinu prie seno daikto, yra naujos. Kodėl? Kokias priemones naudoji – tokį rezultatą ir gauni. Jei nori savo gaminiu pabrėžti tvarumą – naudok medžiagas iš „Humanos“. Tačiau tuomet jis atitinkamai ir atrodys. Kita vertus, jei sieki, kad daiktas skleistų kitokią žinutę – turi naudoti kitokius audinius.

– Šiandien skiautininkės buriasi į klubus, rengia parodas. Joms net sukurta speciali pramonė, gaminanti reikalingus įrankius, siuvimo įrangą, o specializuotos parduotuvės siūlo platų medžiagų asortimentą. Tačiau jūsų skiautiniai kitokie...

– Lietuva – audėjų kraštas. Lietuvaitės neturėjo kitų audinių, joms reikėjo pačioms viską pasigaminti: užauginti linus, suminti, sukaršti, iššukuoti, pasigaminti siūlų ir iš jų austi. Todėl tie mūsų lietuviškieji audiniai tradiciniam skiautinių menui – siuviniams iš daugybės margų medžiagos skiautelių – kaip ir nelabai tinka. Šešiolika metų juos siuvu, bet tik laikui bėgant supratau, kad vis dėlto noriu kurti lietuviškus skiautinius. Noriu siūti iš tų audinių, kuriuos mūsų močiutės, promočiutės audė anksčiau. Vėliau siuvinėjo, apmezgė kraštus. Karta iš kartos mūsų mamos tą audimo, siuvinėjimo techniką perduodavo savo dukroms, šios – savosioms. Ir tų audinių šiandien yra nemažai. Vieni labiau sudėvėti, kiti – mažiau, treti ir visai nenešioti – taupyti kokiai ypatingai progai. Noriu gaminti skiautinius su autentiškomis praeities detalėmis ir tokia namų tekstile puošti šiuolaikiškus interjerus. Kol dar gyvos tos močiutės ir promočiutės, kol dar jų rankomis darytų lobių kandys galutinai nesukandžiojo. Galbūt ateityje nebeliks emocinio ryšio su tuo žmogumi, jo kūryba. Ką reikš anūkui, gyvenančiam Anglijoje, per skaipą parodytas močiutės siuvinėtas takelis? Nieko. Prekybos centre „Ikea“ jis ras kur kas gražesnių (karčiai juokiasi).

Pabaigta: pradėta siuvinėti staltiesėlė, pragulėjusi dukros Rūtos spintoje daugiau kaip 50 metų, jau tapo stalo takeliu. (Siuvinėta Irenos Baškienės, gim. 1931 m.)./ D. Blažienės asmeninio archyvo nuotr.

– „Ir per šventes, ir kiekvieną dieną močiutė šalia“, – rašo jums viena iš laimingųjų, kuriai siuvote stalo takelį. Naudojote dvi močiutės siuvinėtas staltieses ir rankšluoščių nėrinius.

– Žinau, apie ką kalbate. Rankdarbiai – Elenos Jasiulionytės-Budrienės, gimusios 1934 m. ir augusios Bilaišių kaime, o vėliau nutekėjusios į šalia Antazavės esantį Dervinių kaimą. Kodėl skelbiu tuos labai asmeninius faktus? Noriu, kad tame darbe, kurį pasiuvau, svarbiausias būtų pats žmogus, kuris pirmiau už mane jį sukūrė. Aišku, skelbiu tik tiek faktų, kiek pats užsakovas nori, leidžia.

– Ar pirmas toks seno ir naujo skiautinys gimė iš asmeninių sentimentų? Pirmiausia atgaivinote savo močiutės rankdarbius?

– Ši mintis man šovė prieš gerą dešimtmetį. Pamenu, nuvažiavau į Garliavą pas mamą ir paprašiau močiutės siuvinio, iš kurio galėčiau kažką sukurti, kas turėtų išliekamąją vertę. Tuomet gavau jos anytos staltiesę, siūtą iš namuose austo lino ir labai gražiai išsiuvinėtą našlaitėmis. Kol ją sukarpiau, praėjo dar treji metai. Juk iš pradžių į galvą turėjo ateiti mintis, ką iš jos darysiu. Idėja gimė, kai 2013 m. aš pirmą kartą gyvenime nuvykau į skiautinių parodą-mugę Vokietijoje. Akys raibo nuo medžiagų, skiautinių grožio. Ten nusipirkau tokios medžiagos su našlaitėmis, o grįžusi pamačiau, kad ji puikiai dera ir prie močiutės staltiesės. Tuomet dar po metų gimė mano pirmasis sieninis pano. Kodėl pano? Žinojau, kad kaimuose sienų papuošalai buvo labai populiarūs.

– Ar nuo to sieninio pano su močiutės našlaitėmis viskas ir prasidėjo?

– Tuomet, kai jį kūriau, dar dirbau valdišką darbą. Tačiau jau tada supratau vieną dalyką: kol viso savo laiko neskirsiu būtent šioms kūrybinėms idėjoms įgyvendinti – nieko nebus. 2020 m., per karantiną, sukūriau pirmąją savo sieninių pano kolekciją. Tačiau iš parodinių darbų juk nepragyvensi. Norint kurti didelius buities daiktus, tarkim, lovatieses, tai dabar ir darau „Daigstoje“, reikėjo specialios mašinos. Aišku, pati pradžia buvo su paprasta buitine mašina, bet fiziškai nepajėgiau, skaudėjo nugarą, pečius. Skiautinį sudaro trys sluoksniai. Iš pradžių tu jį stambiai susidaigstai rankomis, o paskui atlieki meninį daigstymą ir būtinai pradedi nuo centro. Ką daryti, jei šių dienų lovatiesė 2,20 m pločio ir 2,30 m ilgio? Galiausiai išsipildė mano sena svajonė: įsigijau „Long Arm“ daigstymo mašiną. Gavau ją pagal savarankiško užimtumo rėmimo programą. Pati nebūčiau įpirkusi. Kur jau – kainavo beveik 20 tūkst. eurų.

Tokio pavidalo dūlantys mūsų močiučių rankdarbiai niekam neįdomūs. Kiti laikai – kiti papročiai. Tačiau išeitis yra: juos sušiuolaikinti.

– Minėjote, kad toji daigstymo mašina be galo didelė. Jos rėmas – net 3,5 m. Ar teko ieškoti jai atskiro kambario?

– Tikrai teko. Dėl jo ir atsidūrėme kaimo pirkioje Utenos rajone. Ar lengvai pritapau? Jei atvirai, net gyvendama Utenoje nuolat jaučiausi kaip dideliame kaime. Nepripratau. Miestietiškos kultūros ten neradau.

– Ką veikiate laisvu laiku savo naujuose namuose, kai nedaigstote skiautinių?

– Tvarkomės buitį. Buvo laikas, kai vandenį sėmėme iš šulinio. Dabar jau turime vandentiekį. Žiemą kūrename židinį. Buitis čia, be abejo, sunkesnė nei mieste. Tačiau man laikas, kūrenant židinį, yra kur kas prasmingesnis, nei leidžiant jį mieste, automobilių spūstyse, kai ryte skubi į darbą. Sulaukusi 40-ies kažkaip kitaip ėmiau suvokti laiko prasmę. Todėl griežtai sau pasakiau: jei noriu šioje tekstilės srityje kažką gražaus sukurti, turiu tam skirti visą savo laiką. Taip ir padariau. Nuo tos minutės tapau ir menininke, ir verslininke, ir reklamos agente, ir namų šeimininke mūsų kaime (juokiasi).

– Ar lietuviai adekvačiai vertina jūsų kūrybą, įdėtą širdį ir darbą?

– Manau, kad šiandien dar nevertina. Tik nedaugelis žmonių supranta, kad tie senieji močiučių, promočiučių rankdarbiai pamažu išeina iš mūsų gyvenimų, sulig kiekvienais metais slysta mums iš rankų. Nes išeina anapilin juos kūrę žmonės. Nedaug kas supranta, kad tokio pavidalo dūlantys mūsų močiučių rankdarbiai niekam neįdomūs. Kiti laikai – kiti papročiai. Tačiau išeitis yra: juos sušiuolaikinti. Tokia kūryba reikalauja nemažai darbo, laiko ir fantazijos. Mažai žmonių tai supranta. Kodėl? Nes mes dar gauname iš savo močiučių Kalėdoms megztų pirštinių, kojinių. Galų gale, mes dar pačios mokame megzti, siūti ir siuvinėti.

– Šiuo metu juk turime tiek visko...

– Taip, bet netruks ateiti laikas, kai žmonės nebenorės būti vienodi ir pas kaimyną ant sofos matyti tas pačias per išpardavimą įgytas pagalvėles kaip ir pas save. Ateina laikas, kai žmonės renkasi daiktus, turinčius emocinį krūvį. Mano persiūta namų tekstilė jiems yra brangi, nes daugelis dar gyvai atsimena ir patį žmogų. Kartais gaunu išties sunkių galvosūkių. Štai viena moteris atvežė savo krikštynų suknutę ir tris močiutės skareles. Turėjau viską sudėti į krūvą ir pagimdyti visai naują kūrinį. Manote lengva? Turėjau sugalvoti meninę koncepciją, tinkamai paskirstyti svorio centrus. Maža to, mano parinkti nauji priedai turėjo neužgožti autentiškų kūrinio detalių. Tokie dalykai greitai nesidaro.