Pirmas blynas neprisvilo

„Kadangi turiu keturias anūkes, tai ir jų išaugtų drabužėlių dukra turėjo į valias. Kai kurie – itin geros kokybės, nė karto neužsivilkti. Dukra bandė juos parduoti socialiniuose tinkluose, nes buvo gaila į konteinerį mesti – niekam nereikėjo. Vėliau siūlė imti už dyką, bet žmonės norėdavo, kad iki namų atvežtų“, – dalijasi istorija prieš dvejus metus skiautiniais susidomėjusi Snieguolė.

Paprašė dukros, kad atvežtų tuos vaikiškus drabužius į Juškonis, kur gyvena. Pažadėjo ką nors gražaus sugalvoti. Kai pradėjo juos kilnoti, dėlioti, užplūdo prisiminimai. Galiausiai kilo mintis iš jų pasiūti mergaitėms pledą.

„Iš trikotažo dar nebuvau siuvusi, o dauguma tų drabužėlių – trikotažiniai. Galvoju sau – pamėginsiu: juk niekas už tai per galvą neduos. Pasisekė. Kaip pirmas blynas – sakyčiau, visai neblogas“, – džiaugėsi S. Koncevičienė, net pati nustebusi, koks įdomus daiktas išėjo.

Ir mergaitės patenkintos buvo. Dabar, sako, kiekviena anūkė tokių pledukų jau turi po keletą, o štai pati Snieguolė – batsiuvys be batų. Viską, ką iš skiautelių pasiuva, draugams, giminaičiams išdovanoja, kartais ir parduoda, bet prisipažįsta, kad lietuvės neskuba mokėti kelių šimtų už mėnesį laiko siūtą lovos užtiesalą.

Kantrybės: netiksliai pamatuosi, nukirpsi, prisiūsi – visas darbas nueis šuniui ant uodegos. Snieguolė prie vieno dvigulės lovos pledo kartais sugaišta ir kelis mėnesius. / S. Koncevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Iš skiautinių nepragyvensi

Šiuo metu darbo ieškanti moteris atvirauja, kad skiautiniai gal ir galėtų tapti jos pragyvenimo šaltiniu – bent laikinai, tačiau visa bėda, kad lietuvės neskuba atverti savo piniginių. Kam mokėti daug, jei galima atsisiųsti iš Kinijos keliskart pigiau, – sako jos. Snieguolė prie vieno dvigulės lovos pledo kartais sugaišta ir kelis mėnesius.

Dažniausiai iš vaikiškų drabužėlių ji siuva nedidelius pledus, yra sukūrusi ir pagalvių užvalkalų, įvairių krepšių, kosmetinių.

„Kūrinys iš vaikų išaugtų drabužėlių mamoms tampa savotišku prisiminimą albumu – kiekviena drabužio aplikacija ar piešinėlis ką nors pasakoja“, – dalijasi ji, pradžioje dėliojusi tiesiog skiautes, per daug jų nederindama pagal spalvas, nekūrusi jokių raštų.

Ilgainiui Snieguolė pradėjo kurti teminius piešinius. Taip atsirado „Jūrų arkliukas“, „Karalaitė ant žirnio“, „Laumžirgis“, „Trys pelėdos“ ir kiti skiautiniai. Kartais paveikslėlių išdėstymas gali trukti ir visą savaitę. Tol, kol pasieks sau patinkantį rezultatą.

„Išsidėlioju drabužėlius, išsikarpau aplikacijas ir dėlioju. Reikia, kad viena detalė su kita derėtų, kad spalvos nesipjautų. Tad kartkartėmis vis prieinu, ką nors pataisau, perdėlioju. Vėl dieną kitą palaukiu. Tobulinu  tol, kol galiausiai lieku patenkinta vaizdu. Tada siuvu, dedu apatinį sluoksnį, į vidurį – sinteponą. Visus tris sluoksnius sudaigstau. Tai galima daryti rankomis arba siuvimo mašina. Aš siuvu mašina – laisva eiga, kringeliuoju visokius zigzagus“, – šypsosi Snieguolė, savo kūrybos užmojams net paskyrusi atskirą kambarį. Nes kai užverda darbas, medžiagų skiautės, siūlai skrajoja po visus namus.

Įvairovė S. Koncevičienei labiausiai patinka kurti skautinių pledus, tačiau yra pasiuvusi ir įvairių krepšių, kosmetinių, pagalvių užvalkalų. / S. Koncevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Siūti išmoko pati

Meniškos sielos Snieguolė atvira – per gyvenimą visko būta: ir siūta, ir siuvinėta, ir nerta, ir megzta. Ypač tuo laikotarpiu, kai augino vaikus. Turi du sūnus ir dukrą, kuri apdovanojo mamą net keturiomis anūkėmis. Vyriausiai – septyniolika, mažiausiai – treji.

Ar močiutė jau dalijosi skiautinių meno paslaptimis su jaunimu? „Oi, ne… Nelabai joms rūpi. Tiesa, vyriausioji iš šilko kuria labai gražias gėles, o kita anūkė labai gražiai piešia, tai, matyt, kitaip per genus tie menai prasiveržia“, – svarsto S. Koncevičienė.

Moteris sako niekada profesionalių siuvimo kursų nelankiusi, siūti jos niekas nemokė. Mama turėjo paprastą siuvimo mašiną, prie kurios dukrą kartais prileisdavo. Taip pati ir išmoko.

Skiautiniai, prisipažįsta, ją visą laiką žavėjo, bet nelabai įsivaizdavo, kaip jie daromi. „Pradžioje jokių internetų nebuvo, – šypsosi. – Kai jau atsirado, ėmiau jutube ieškoti pamokų, kaip siūti skiautinius“, – pasakoja pašnekovė.

Pirmajam bandymui naudojo tai, ką rado savo namų palėpėje: sūnaus marškinius ir seną dukros suknelę. „Iš pradžių norėjau tik išbandyti, ar patrauks šis menas. Dar ir kaip užkabino“, – prisipažįsta jonaviškė, jau pasiuvusi ne vieną dešimtį pledų.

Ar negaila parduoti, kai tiek darbo įdėta? „Aišku, kad gaila, bet kur juos dėsi? Kai pardaviau tokį gražų užklotą su jūrį arkliuku, prieš jį atiduodama, visą išglosčiau, išmylavau. Pirko lietuviai, bet išsivežė į Juodkalniją. Manau, kad naudos paplūdimyje kaip patiesalą“, – spėlioja kūrėja.

Kūrinys iš vaikų išaugtų drabužėlių mamoms tampa savotišku prisiminimą albumu – kiekviena drabužio aplikacija ar piešinėlis ką nors pasakoja.

Sunkiausia – tikslumas

Nebenešiojamų drabužių pavertimas kitais naudingais daiktais reikalauja daug tikslumo ir kantrybės. Netiksliai pamatuosi, nukirpsi, prisiūsi – visas darbas nueis šuniui ant uodegos.

Ir vietos nemažai reikia namuose turėti: ne juokas sudėlioti beveik 3 m pločio piešinį iš skiaučių. Kadangi sūnūs jau suaugo, išėjo iš namų kurti savo gyvenimų, Snieguolei liko kambarys, kuriame ji įsirengė savo dirbtuves. Nusipirko milžinišką naudotą stalą – nebereikia ant kelių po grindis ropoti.

Svarbiausi įrankiai, kuriuos ji naudoja savo kūryboje, – pjaustymo kilimėlis, liniuotė ir ratukinis peiliukas. Dar – siuvimo mašina ir būtinai – lygintuvas, nes kiekvieną susiūtą siūlę dar reikia atlenkti ir išlyginti.

„Tai ilgas procesas. Aišku, pasitaiko ir klaidų. Buvau susiuvusi priešinga puse – teko ardyti. Tada labai pykau ant savęs, kad ne taip pažiūrėjau, ne taip padariau, nes iš naujo persiūti užima daug laiko“, – dalijasi Snieguolė, kuriai gražius zigzagus mašina raityti padeda auksinė kantrybė ir daug valandų praktikos.

Smagiausia, sako, pačiai sugalvoti raštus, spalvų derinius, paveikslus – užsakymai jos nelabai vilioja. „Aišku, galiu padaryti ir pagal konkrečius norus, bet labiau mėgstu kurti tai, ką pati noriu“, – atvirauja ji.

Siūti drabužių netraukia

Kai pradeda siūti dvigulį pledą-lovatiesę, tenka visokių gudrybių prisigalvoti, kad sudėliotas piešinys nepajudėtų iš vietos. Ir su lipnia juosta kraštus prikabina, ir svarmenų uždeda. Juokiasi, kad tenka išradinėti dviratį pačiai.

Kokios spalvos kūrėjai labiausiai patinka? Pasirodo, spalvas diktuoja turimos medžiagos. Jų ieško specialiose feisbuko grupėse, kur moterys parduoda naujų audinių atraižas. Kartais gauna ir dovanų. Su prierašu: „Matau, ką darai, ir žinau, kad tos atraižos bus panaudotos tikslingai.“

Drabužių skiautinių technika Snieguolė nesiuva. Yra pasisiuvusi tik vieną suknelę. Labiau traukia daiktai namams – pledai, lovatiesės, servetėlės, takeliai, skalbinių krepšiai. Dar – žaislai, kurių labiausiai laukia mažiausioji anūkė.

„Drakono metais padovanojau jai skiautinį drakoniuką, o ir šiaip visokių gyvūnėlių esu prisiuvusi“, – pasakoja 52-ejų močiutė.

S. Koncevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Vasarą – ne siuviniai, o bijūnai

„Pavasarį laiko siūti mažiau lieka. Gyvename kaime, turime 30 a žemės. Dalį jos užima mano bijūnų kolekcija“, – išsiduoda skiautininkė, turinti daugiau kaip 100 rūšių įvairiausių bijūnų.

Kai birželio viduryje vienos po kitų gėlės pradeda žydėti, ir pati Snieguolė atsigėrėti negali. Kviečia kaimo moteris į svečius – pasigrožėti, pasidžiaugti. Gražiausi jai koraliniai bijūnai.

Snieguolės dukra irgi yra didelė gėlių mylėtoja – gyvena Kėdainių rajone ir augina rožes. „Vos ateina vasara ir mudvi su ja viena pas kitą važinėti pradedame – savo gėlynus viena kitai rodyti“, – juokiasi pašnekovė, kurios pleduose, lovatiesėse nemažai floristinių motyvų.

Nors gyvena kaime, naminių gyvūnų neaugina. Turi tik vilkšunį ir škotų veislės katytę. „Net vištų nelaikome. Gyvename miesčioniškai“, – juokiasi ir priduria, kad gyvūnus tik kaip žaislus siuva. Štai neseniai gavo užsakymą pasiūti iš skiaučių vėžlį su kate.

Aktyvi bendruomenės narė

Skiautininkių bendruomenės idėjinė vadė Aldona Tamonytė-Dorrity jau sausį pakvietė visas šios meno rūšies mylėtojas dalyvauti Šaltibarščių festivalyje Vilniuje. Ta proga skiautininkės rengia Šaltibarščių skiautinių projektą, kuriame nusprendė dalyvauti ir Snieguolė. Sukūrė skiautinį šaltibarščių tema, net marškinėlius su jo spaudu pasidarė.

„Šiais metais Vilnius paskelbtas Žaliąja Europos sostine. Tvarumo idėjos bus akcentuojamos ir Šaltibarščių festivalyje. Negalime prastai pasirodyti, nes skiautiniai yra tvariausia tekstilės technika!“ – kalbėjo projekto sumanytoja Aldona, kuriai Snieguolė pritaria 100 proc. Moteris džiaugiasi įsiliejusi į skiautininkių bendruomenę ir žada dalyvauti visuose jų renginiuose.

„Pernai lankiausi Smėlynėje, kur vyko jau keturioliktoji Lietuvos skiautinių kūrėjų paroda gamtoje. Jos organizatorė A. Tamonytė-Dorrity sukvietė visas moteris į savo kiemą. Visos suvažiavome su savo darbais. Kabinome juos Aldonos kieme ant virvių, medžių šakų. Buvo ir skiautinių biblioteka, kurioje žmonės galėjo pavartyti knygų, žurnalų apie skiautinius. Vyko ir skiautinių edukacijos – mokėmės siūti iškilų skiautinį iš sulankstytų medžiagos gabaliukų, dekoruoti skiautinį akriliniais dažais“, – prisimena Snieguolė, kuriai tarp bendraminčių buvo labai smagu.

S. Koncevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Namiškiai palaiko

„Užsienyje, ypač Amerikoje, skiautinių menas labai populiarus. Pas mus kažkodėl žmonės galvoja, kad tie skiautiniai – ubagų menas“, – juokais pykteli pašnekovė, savo telefone turi visą galeriją įvairių skiautinių nuotraukų. Kada nors, kai pritrūks idėjų, sako, galės jomis pasinaudoti.

Savo darbus moteris kelia ir į užsienio skiautininkių feisbuko grupes, nes gauti patiktukai labai pakelia ūpą. Kaip ir namiškių palaikymas.

Iš pradžių, Snieguolės žodžiais tariant, vyras, vaikai į jos pomėgį siūti skiautinius žiūrėjo įtariai. Tačiau pamatę, kokias grožybes ji kuria, pakeitė nuomonę. „Dabar, jei siuvu, vyras net pietus pagamina, man atneša“, – džiaugiasi skiautinių kūrėja.

Prisipažįsta vis dar negalinti atsidžiaugti savo darbo kambariu, kurį, jei, nori tvarkosi, o jei ne – gyvena kūrybinėje netvarkoje. „Mano kambarys antrame aukšte, nematomoje zonoje, niekam nekliudo“, – tikina auksarankė.

Sau palinkėtų kuo greičiau susirasti darbą, o laisvalaikiu – toliau tobulinti įgūdžius, išbandyti kuo įvairesnes šio meno technikas.