Taupyti – įprasta

Neseniai iš Egipto parskridusi senų baldų gaivintoja juokiasi, kad poilsio tikrai nusipelnė, mat kietųjų baldų atnaujinimas – fiziškai sunkus darbas.

„Gali atrodyti, kad aš tik perdažau spintelių dureles ir už tai imu pinigus. Jei kas pamatytų, kiek iki to dažymo dar reikia parengiamųjų darbų atlikti – dureles nuimti, nuriebalinti, nušveisti ir t. t., kitaip galvotų. Dažymas, galima sakyti, yra malonioji viso ilgo proceso dalis – tarsi vyšnaitė ant torto“, – tikina pašnekovė.

Gimusi ir augusi kaime, Marijampolės rajone, Vainora darbo niekada nebijojo. „Mano tėvai yra ūkininkai, namas didelis, tai kol vieną galą suremontuoji, žiūrėk, jau ir kitas ima klibėti. Pataupyti, nepirkti naujo, o atnaujinti seną nuo vaikystės yra mano kraujyje. Gyvendama su tėvais pripratau prie nuolatinio remonto“, – juokiasi ji.

Duris, langus dažydavo nuo mažų dienų, tik anais laikais, sako, dažai ne tokie geri buvo – turėjo aitrų kvapą. Ir spalvų paletė buvo kuklesnė: ruda, vyšninė, geltona. Ne taip, kaip dabar. Vienintelis nepatogumas – atsirinkti, kas tavo darbui tinka, o kas ne. Tai, anot Vainoros, užima laiko.

„Šiuo metu dirbu su bekvapiais, vandens pagrindu, dažais. Nors kvapo nėra, bet respiratorių vis tiek deduosi, nes prieš tai su elektriniu šveitikliu turiu nušlifuoti visą baldo paviršių, kad dažas geriau kibtų“, – aiškina V. Blaškevičiūtė.

Kas suteikė merginai baldų atnaujinimo pradžiamokslį? Vainora sako, kad viską pamažu atrado pati – bandė, eksperimentavo, mokėsi iš interneto, klausė tėvų patarimų, todėl taip ilgai ir užtruko – net aštuonerius metus.

Metamorfozė: virtuvės baldų komplekto atnaujinimas kainavo apie 200 eurų, kai naujas komplektas būtų kainavęs kelis tūkstančius. V. Blaškevičiūtė pasirinko šiuo metų populiariausią – žalią – spalvą. / V. Blaškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Darbas biure netenkino

Tarptautinį verslą Suomijoje studijavusi mergina po studijų baigimo kurį laiką dirbo banke. Paskui grįžo į gimtinę ūkininkauti pagal jaunųjų ūkininkų programą, bet buvo nusiteikusi, kad tai – tik laikinas etapas.

„Pradėjau nuo to, kad pritvirtinau ratukus prie viršutinės sekcijos dalies, ją perdažiau ir paverčiau komoda. Paskui dar perdažiau virtuvinę spintelę. Patiko. 2017 m. nusipirkau savo pirmąjį šlifuoklį“, – pradeda sekti savo verslo istoriją Vainora.

Iš pradžių marijampolietė norėjo tiesiog gelbėti senus baldus. Jų rasdavo tėvų namų palėpėje, kitus atiduodavo draugai, sužinoję, kuo ji užsiima.

„Kuomet iš gyventojų būdavo surenkamos stambiagabaritės atliekos, prieš išvežant jas išrikiuodavo prie kelio. Tuomet galėdavau išsirinkti, ką galima prikelti antram gyvenimui“, – aiškina V. Blaškevičiūtė.

Pradžioje Vainora imdavosi tik mažesnių baldų atnaujinimo – antrą šansą suteikdavo stalams, staliukams, komodoms. „Norėjau atskleisti medžio grožį, todėl šveisdavau baldo paviršių tol, kol pasimatydavo grynas medis, – aiškina ji ir tikina, kad užduotis nebuvo iš lengvųjų. – Kartais nušveisdavau baldą iki pat medžio, patepdavau aliejumi, o tada netikėtai išlįsdavo dėmės, tad galiausiai vis tiek viską tekdavo uždažyti.“

Ilgainiui nusprendė apsiriboti tik baldų dažymu. Esminis lūžis įvyko prieš keletą metų, kai atnaujinusi vieną virtuvės baldų komplektą mergina suprato, kokį didelį pokytį tai gali atnešti visiems namams, o ir pats darbas patiko.

„Dabar nauji baldai yra brangūs, juos užsakyti ir pagaminti užtrunka ilgai“, – aiškina Vainora, nuo to lemtingo karto pradėjusi atnaujinti virtuves ir dalytis jų „prieš ir po“ nuotraukomis instagrame.

Užsakymų neteko ilgai laukti. Didžiausios pokyčių iniciatorės būdavo moterys. Paskaičiavusios, kiek kainuos naujas virtuvinių baldų komplektas, jos skambindavo Vainorai ir prašydavo pagalbos. Populiariausia virtuvių spalva – žalia. „Iš visų spalvų ji pati geriausia, tinkanti visokiausioms namų aplinkoms“, – džiaugiasi pašnekovė. Anot jos, labiausiai pokyčiams namuose priešinasi vyrai, bijantys permainų ir sakantys, kad jiems gerai taip, kaip yra.

Augimas: savo verslą pradėjusi nuo smulkių baldų – spintelių, komodų, stalų atnaujinimo, šiuo metu Vainora dirba tik su didesniais projektais – virtuvėmis, sekcijomis, spintomis. / V. Blaškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Pati atnaujino butą

Pamačiusi, kokias permainas būstui gali atnešti virtuvinių baldų atnaujinimas, Vainora pasiryžo atnaujinti ir savo namus Vilniuje. „Bute buvo baldai, bet labai seni, nes ir pats butas buvo maždaug 20-ies metų senumo“, – pasakoja V. Blaškevičiūtė, ėmusi viską savo namuose po truputį naujinti ir perdažyti.

„Kai atsikrausčiau į butą, jis buvo juodai baltas ir šaltas. Man nepatiko, nes tas šaltis tiesiog rėžė akį ir norėjosi šiltų spalvų, – pasakoja ji. – Dabar viskas atrodo kitaip.“

Vonios kambarys virto koraliniu su juodomis ir žaliomis detalėmis. Kambario sienos irgi įgavo daugiau spalvų. Valgomasis stalas – juodas, batų dėžė – rausva, pora spintelių – rudos, sieninė spinta – žalia.

Atnaujinusi visus bute buvusius baldus, Vainora pastebėjo, kad virtuvinių baldų komplektas tiesiog iškrenta iš bendro interjero konteksto – nieko nelaukusi ėmėsi ir jo.

Paprastai virtuvės baldų atnaujinimas užtrunka apie penkias dienas, bet tada savas projektas pareikalavo kur kas daugiau laiko, nes darbų teko imtis laisvalaikiu. Pašnekovė skaičiuoja, kad jos virtuvės baldų komplekto atnaujinimas kainavo apie 200 eurų, kai naujas komplektas būtų kainavęs kelis tūkstančius.

Pataupyti, nepirkti naujo, o atnaujinti seną nuo vaikystės yra mano kraujyje.

Ilgas pasiruošimo procesas

Vainora aiškina, kad dureles, kitas priekines baldų dalis atsuka ir išsiveža į dirbtuves. Šonines korpuso dalis perdažo vietoje. Vidines baldų dalis, jeigu jos nėra itin negražios, rekomenduoja palikti tokias, kokios yra, nes jos vis tiek greitai apsibraižo. Nemažas darbas yra visus spintelių fasadus nuriebalinti, o paskui jų paviršius nušlifuoti.

Kai kurie klientai prisipažįsta norėję ir patys persidažyti virtuvės baldus, bet pamatę, kiek darbo jau vien nuimti dureles, džiaugiasi renovaciją patikėję Vainorai. „Jiems net nereikia virtuvės iškraustyti. Aš išsivežu dureles, o spintelių turinys lieka savose vietose“, – šypsosi baldų atnaujintoja.

Atlikusi parengiamuosius darbus, baldų detales Vainora apklijuoja specialia lipnia juosta. „Pasiruošimas dažymui užtrunka ilgiausiai“, – aiškina ji.

Kai viską paruošia, tada gruntuoja, o gruntui išdžiūvus, tepa kelis dažų sluoksnius. Nudažytas baldų detales dengia vašku. Tuomet viską veža į užsakovo namus ir montuoja atgal į vietas. Finalinis akcentas – naujos rankenėlės.

Nors iš pradžių Vainora viską darydavo pati, šiuo metu jau gali sau leisti turėti pastiprinimą. Į kietųjų baldų atnaujintojų komandą įsiliejo jos sesuo, turi talkininką, kai perdažytas virtuvės baldų ar sekcijų dureles reikia grąžinti atgal į vietas. „Būdavo, viena ranka laikau dureles, kita bandau prisukti jas atsuktuvu. Reikia ir jėgos, ir vikrumo. Kitą dieną visus nugaros raumenis skaudėdavo“, – aiškina meistrė.

Šiuo metu Vainoros prioritetai – sovietmečiu ar kiek vėliau pagaminti virtuvės komplektai, sekcijos, spintos. Smulkių baldų atnaujinimu ji nebeužsiima. Sako, knebinėjimosi daug, o rezultatas ne visada padaro lauktą įspūdį. Neremontuoja ir smarkiai pažeistų, labai išsibalansavusių, papuvusių baldų. Tokius šeimininkams rekomenduoja keisti naujais.

„Labiausiai man patinka dirbti su virtuviniais komplektais. Iki šiol esu jų atnaujinusi apie 40. Prieš 10–20 metų gaminti baldai paprastai dar būna geri, tik žmonėms jie atrodo morališkai pasenę“, – aiškina Vainora.

Tokius perdažius vaizdas namuose išsyk pasikeičia. Be to, kai spalva nusibosta, juos galima dar kartą perdažyti be didesnių finansinių investicijų.

Augimas: savo verslą pradėjusi nuo smulkių baldų – spintelių, komodų, stalų atnaujinimo, šiuo metu Vainora dirba tik su didesniais projektais – virtuvėmis, sekcijomis, spintomis. / V. Blaškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Minkšti baldai nedomina

Dažnai žmonės Vainoros teiraujasi, ar ji nedirba su minkštais baldais. Atsakymas visada būna vienas: „ne“.

„Turiu tuo užsiimančią draugę. Esu pas ją dalyvavusi kėdės atnaujinimo dirbtuvėse. Daugelis žmonių, žinau, tik prišaudo naują gobeleną ant viršaus ir viskas, bet jei nori atnaujinti visą kėdę iš pagrindų, tuomet turi iš peties paplušėti. Pasidariau vieną kėdę ir supratau, kad su minkštais baldais nenoriu prasidėti, – juokiasi Vainora. – Jeigu reikia pakeisti kėdei ar foteliui gobeleną, vežu draugei.“

Dažomų baldų asortimentą mergina neseniai papildė namų vidaus durimis, o atnaujinusi virtuvės baldus, dažnai sulaukia prašymo pagražinti ir sienas. „Senesnės kartos virtuvės dažnai būna iškaltos tokiomis senovinėmis medinėmis lentelėmis. Jos tvirtos, bet morališkai pasenusios, nebemadingos. Nugruntavus ir nudažius jas šių dienų spalvomis namų interjeras pasikeičia iš esmės“, – aiškina ji.

Paklausta, ar dirbant tokį darbą, nenukenčia nagai, Vainora šypsosi ir sako, kad pradžioje manikiūro nė nesidarydavo. Vis tik ilgainiui suprato, kad geliniai nagai net padeda darbui. „Prieš pradėdama dažyti dureles aplipdau jas lipnia juosta. Kai reikia ją nuimti, štai tada tie geliniai nagai yra nepamainomi, tarnauja man kaip įrankis“, – juokiasi auksarankė.

V. Blaškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Širdį glosto dėkingumas

Kokių iššūkių mergina patiria darbe? Iš pradžių, kol neturėjo pagalbos, būdavo fiziškai sunku pritvirtinti dureles atgal į vietą. Šiuo metu pagrindinė bėda, kad senuose balduose ne visada viskas sueina į vietas – seni mechanizmai, o gauti tokius pačius yra didelė problema.

„Tenka važinėti po baldų parduotuves ir ieškoti. Arba, būna, surenki visą virtuvę, o vienas stalčius užsidaro kažkaip kreivai. Kol baldai buvo seni – niekas į jį net dėmesio nekreipė, o vaizdui pasikeitus defektas tiesiog akis bado“, – aiškina V. Blaškevičiūtė.

Prieš nuimdama spintelių dureles ji viską kruopščiai nufotografuoja, kad vėliau žinotų, kas prie ko. Smagiausia, kai jau prisuka spintelėms naujas rankenėles. Žmonės, išvydę galutinį vaizdą, džiaugiasi, dėkoja. „Tai pati maloniausia darbo dalis“, – prisipažįsta baldų atnaujintoja.

Gal Vainorai nebereikia nė į sporto klubą, jei ir taip fiziškai privargsta nemažai? Į šią repliką mergina atsako, kad sporto klubo iš savo laisvalaikio ji dar neišbraukė. Kadangi yra aukšto ūgio, todėl dėl nuolatinio darbo pasilenkus jai dažnai skauda nugarą. Pratimais turi ją stiprinti. Taip pat savo malonumui lanko pramoginius šokius.

Paklausta, gal ją domina ne tik seni baldai, bet ir drabužiai, Vainora sutinka, kad dėvėtų rūbų parduotuvėse slypi neatrasti lobiai. Be to, tiek su baldais, tiek ir su rūbais jai patinka ieškoti, kurti naujus derinius. Netikėtumo efektas – tikra varomoji jėga. „Ypač moterims tas kūrybiškumas labai į sveikatą“, – šypsosi ji ir linki sau kuo daugiau įdomių projektų.