Ši žinia – ne apie vaidmenį. Tai tikra tiesa. Šiuo metu M.Štakėnaitė nedirba jokiame teatre, nesifilmuoja, nedalyvauja nė viename televizijos seriale ar projekte, nes ji yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Odontologijos fakulteto studentė. Pirmakursė.

– Milda, kaip jums, aktorei, sekasi medicinos studijos, – tik vėlai vakare pavyko pasikalbėti su teatro, kino ir televizijos žvaigžde, prieš kelis  mėnesius tapusia studente.

– Sekasi gerai, gaunu gerus pažymius.

– Mokyklos žinios nepamirštos, įstoti į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademiją pavyko nesunkiai?

– Abitūros egzaminus buvau išlaikiusi gerai, todėl tiek balų, kiek buvo, užteko.

– Vis dėlto už studijas reikia mokėti?

– Kadangi jau esu baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, nebeturiu teisės į valstybės finansuojamas studijas. Dabartinės kainuoja kaip ir visos mokamos studijos.

– Dirbsite kur nors studijuodama, kad galėtumėte susimokėti?

– Viskas susitvarko, kai nori – viską gali.

– Kas ta medicina, kad negalite nuo jos pabėgti, svajojusi apie ją jau seniai?

– Daug kas manęs to klausia. Aš atsakau: kas gali būti įdomiau, nei mokytis?

– Aktorinis meistriškumas ir medicina – kardinaliai skirtingos profesijos.

– Iš dalies gal ir skirtingos, bet vis tiek viskas yra apie žmogų. Kai baigiau mokyklą, pirmu numeriu, kur studijuoti, įrašiau aktorinį, bet tokį sprendimą priėmiau likus dviem mėnesiams iki mokslo metų pabaigos. Prieš tai galvojau, kad stosiu į gydomąją mediciną. Ne odontologiją.

– Ir kaip įvyko tokie pokyčiai?

– Aš ir dabar būsiu gydytoja, nesvarbu, kad odontologė. Mokomės labai daug bendrų medicinos dalykų, ir taip bus dvejus metus.

– O po studijų gražuolė aktorė, šokėja plombuos karieso suniokotus dantis, matuos dantų protezų plokšteles senukams?

– Man įdomus žmogus, jo anatomija. Pasirinkau medicinos studijas niekieno neverčiama. Nuolat apie tai pagalvodavau anksčiau ir labai džiaugiuosi, kad dabar turiu tokią galimybę.
Mokykloje galvojau apie gydomąją mediciną, bet dabar man 27-eri. Studijos Medicinos fakultete – ilgos, tęstųsi dešimt metų. Jas baigus man būtų 37-eri, todėl nesiryžau rizikuoti.

– Medicina tūnojo širdyje ne dėl to, kad sunkiai sirgo mama, brolis? Kartais jauni žmonės nori tapti gydytojais, kad išgydytų artimuosius.

– Man visąlaik labai rūpėjo sužinoti, suprasti, išsiaiškinti. Pavyzdžiui, besimokant biologijos, chemijos knietėjo sužinoti, kodėl tokie procesai vyksta, iš vieno dalyko pasidaro kitas, norėjau atrasti tas paslaptis. Mokaisi, mokaisi ir ateina suvokimas, kodėl vienas organas veikia vienaip, kitas – kitaip, kodėl taip yra, koks cheminis procesas ir kaip vyksta. Man labai įdomu tas paslaptis įminti ir suvokti, kodėl vyksta tam tikri procesai. Tas pažinimas žavi, pakeri. Nesvaigau nuo svajonės, kad būsiu gydytoja, dėvėsiu baltą chalatą. Mane mokykloje domino chemija, biologija, šios pamokos gerai sekėsi. Dabar man įdomios šios studijos.

– Vadinasi, jūs – tyrėja, tarsi mokslininkė. O ar bus įdomus darbas? Antra vertus, visada galėsite sugrįžti į teatrą?

– Vieną išsilavinimą jau turiu. Nežinau, negalvoju, kaip kas susiklostys ateityje. Manau, tiesiog viskas gyvenime vyksta labai natūraliai. Yra toks posakis: kas yra tavo, ir po akmeniu rasi. Aš galvoju, kad kaip turės būti, taip ir bus.

– Tikite likimu, žvaigždėmis, angelais sargais?

– Chmmm... Kaip čia paaiškinti. Manau, kad aš labai pragmatiškai žiūriu į gyvenimą.

– Esate sakiusi, kad jus saugo trys jūsų angelai sargai: iš gyvenimo labai anksti išėję jūsų artimiausi žmonės – mama, sesuo, brolis. Buvote jauniausias vaikas šeimoje?

– Taip.

– Ar rūpinatės savo sveikata, domitės genetiškai paveldimomis ligomis?

– Genetiniais tyrimais – ne, nesu tyrusis savo DNR. Kas porą metų pasidarau labai išsamius kraujo tyrimus, iš jų galima labai daug sužinoti, diagnozuoti daug ligų. Nesu iš tų žmonių, kurie susirgę tempia iki paskutiniųjų, bijo eiti pas gydytojus, nors ir jaučiasi labai blogai.

– Dažnai sergate? Kokia buvo jūsų sveikata vaikystėje?

– Ne, nesergu. Ir vaikystėje ligos nekankino, sirgau tik vaikiškomis.

– Iki šiol gyvenusi aktyvų gyvenimą bent pusryčius sveikus valgėte. Ar taip tebėra?

– Na ne, nemanau. Net ir pusryčiauju ne visada.

– Nespėjate, daug dirbate?

– Ne, dabar tik studijuoju, bet labai intensyviai. Labai daug mokytis reikia. Norisi viską padaryti nuoširdžiai, mokytis ir suprasti, ką mokaisi, o ne tiesiog riedėti, bet kaip išlaikyti egzaminus.

– Esate maksimalistė ir perfekcionistė: taip buvo ir per televizijos šokių projektą, kai šokote su Deividu Meškausku, ir filmuojantis seriale "Moterys meluoja geriau". Sudeginsite save.

– Laikas eina labai greitai. Dabar studijos labai intensyvios, po kokių dvejų metų gal palengvės. Dar nusifilmavau kelioms reklamoms. Kai bus daugiau laiko, galvosiu, ką daryti. 

– Bet dienotvarkė bent jau galėtų būti normali, kad būtų galima reguliariai maitintis?

– Mes mokomės ciklais, vieną dalyką – vieną mėnesį, yra dar daug visokių papildomų paskaitų. Jos neretai būna nuo aštuntos valandos ryto iki aštuntos vakaro. Tikrai ne nuo aštuonių iki penkių. Todėl daug laiko neinvestuoju į patiekalų kūrybą, bet tiesiog stengiuosi, kad tai, ką valgau, būtų šviežia ir sveika.

– O kaip įveikiate nuovargį, stresą, kuris kiekvieno mūsų gyvenime yra neišvengiamas?

– Nusiraminti, pailsėti man padeda geras filmas, gera knyga. Jei randi panašumų su personažu, jo žodžiai ir veiksmai tarsi tavo būseną atspindi. Ir tuomet patiri katarsį, ir būna sieloje gera. Beje, dabar man geriausias poilsis, kai labai daug mokiusis išlaikau egzaminą. Tuomet netgi tokia natūrali euforija apima: va, kaip gerai, viskas praėjo!

– Tebenorite parašyti knygą ar scenarijų spektakliui?

– Galvoju, kad norėčiau parašyti knygą, bet ne biografinę, o savo išgyvenimus suteikus išgalvotam herojui, įvykius apipavidalinus akcentais, paryškinus, pagilinus fantazijos sukurtomis detalėmis. Norėtųsi, kad toje knygoje daug kas būtų stebuklingai kitaip. Dabar neturiu planų to padaryti. Kada nors vėliau. Knyga turėtų pasirašyti pati, natūraliai, savaime tam pribrendus.

– Be knygų skaitymo ir rašymo, dar būtų labai gerai kelionės?

– Dabar aš keliauju maršrutu Vilnius–Kaunas ir Kaunas–Vilnius.

– Sakėte, kad nesifilmuojate.

– Vilniuje daug metų praleista. Ten mano draugai, namai, ten visas mano gyvenimas.

– O kokį vaidmenį norėtumėte suvaidinti, kai gyvenimas eis į pabaigą, kai būsite, pavyzdžiui, 90-ies ir nebegalėsite dirbti odontologe?

– Labai sudėtingas klausimas. Ir dramaturgijoje tokio amžiaus moterims labai nedaug vaidmenų. Gal kokia nusenusi auklė galėčiau būti...

– Esate suvaidinusi japonų rašytojo Yukio Mishimos pjesėje "Markizė de Sad" moterį, dešimtmečius ištikimai laukiančią savo kalinčio vyro. Kas jums yra ištikimybė ir kitos moralinės vertybės, labai dažnai ignoruojamos tiek jaunų, tiek pagyvenusių žmonių?

– Spektaklyje kalbama ne vien apie ištikimybę. Toks apibūdinimas būtų per siauras. Ten buvo fanatiškos priklausomybės nuo vyro, kuris tą moterį sukūrė, tiesiog suprojektavo tokią, ir ji tokia tapo. Iš šalies atrodo, kad ji turi savo jausmus, sąmoningai taip elgėsi, bet iš tiesų ji gyveno pagal vyro minčių projekciją, buvo jo tvarinys.

Vis dėlto spektaklio pabaigoje markizė suprato, kad ji iš esmės jam niekada nerūpėjo, kad jis ja manipuliavo. Po 25 laukimo metų moteris vyrą atstūmė, nepriėmė jo grįžusio.
Gyvenime yra gražiausia, kai du žmonės, gyvenantys kartu, yra partneriai, draugai ir bičiuliai, mylimieji. Kaip graikų mite, kur buvo tokie gyviai, vyras ir moteris, suaugę bambagysle. Dievai tą bambagyslę nukirpo ir jie visą gyvenimą ieško vienas kito. Tai dermė. Jos reikia tarp žmonių, juolab santuokoje.