Kauno šokio teatre „Aura“ viešėjo ir dirbo iš Nyderlandų atvykęs garsus Izraelio choreografas ir šokėjas Amos Ben-Talas. Su „Auros“ šokėjais ir kroate Lana Coporda jis repetavo šokį, kurį žiūrovai pamatys rudenį, tarptautiniame šokio festivalyje „Aura’22“.

Daugelį metų visam pasauliui olandai buvo gerai žinomi kaip turintys itin gerai išplėtotą infrastruktūrą, skirtą tiek choreografams, tiek šokėjams paremti. Iš viso pasaulio į Nyderlandus atvykstantys nepriklausomi menininkai turėjo galimybę praturtinti šokio scenas savo naujais darbais. Šios suprojektuotos scenos, dar kitaip vadinamos produkcijos namais, ypač buvo naudingos kūrybingiems menininkams, siekiantiems pristatyti savo darbus viešumoje. Deja, viso to jau nebeliko. Dėl finansų krizės iki 2013 m. bus uždaryti visi produkcijos namai, tarp jų – ir trys šokio menų scenos namai.

Seniausiais scenos menų namais vadinamas Korzo teatras yra įsikūręs viename Hagos eksperimentiniame teatre. Korzo – tai namai nepriklausomiems ir laisvai samdomiems choreografams. Dar prieš olandų valdžios meno biudžeto apkarpymą Korzo produkcijos namai, bendradarbiaudami su lietuviais, buvo pradėję bendrus meninius projektus.

Rugsėjo 29 d. tarptautinis šokio festivalis „Aura’22“ pristatys šio olandų ir lietuvių projekto rezultatus – keturis skirtingus šokio spektaklius, kurių tikslas – pasidalyti patirtimi.

Kauno šokio teatras „Aura“, su iš Nyderlandų atvykusiu Izraelio choreografu A.Ben-Talu, dirba prie trumpos šokio spektaklio dalies, kurioje šoka ir kroatė šokėja Lana Coporda, studijuojanti Arnhemo „ArtEZ“ šokio akademijoje. Ši tarptautinė pažintis – šokio teatro „Aura“ ir ArtEZ akademijos bendradarbiavimo pradžia. Tiek akademija, tiek šokio teatras „Aura“ skatina savo šokėjus nuolat plėsti savo akiratį, analizuoti humaniškumą. Tokiu požiūriu apibūdinamas ir Amos Ben-Talo darbo procesas. Savo kūryboje choreografas nagrinėja paradoksą, kai tik sukurtos taisyklės suteikia žmogui laisvę.

Buvęs Nyderlandų šokio teatro kolektyvo narys A.Ben-Talas šiandien muziką kuriantis choreografas, roko grupės „Noblesse“ dainininkas bei gitaristas.

– Kodėl pasirinkote šokį?

– Aš nepasirinkau, aš tiesiog visą laiką šokau. Dar būdamas vaikas šokau namų svetainėje, vartydamas viską aplink save. Mano tėvai paklausė, ar aš noriu mokytis, lankyti pamokas. Jie paaiškino, kad turiu to mokytis, negaliu tiesiog šokti, todėl pradėjau lankyti šokių pamokas. Kai man buvo 15 metų, jau rimčiau šokau ir tada užsimaniau tapti choreografu. Bet kaip tik tuo metu tapau profesionaliu šokėju ir choreografiją atidėjau.

Visą tą laiką mane lydėjo ir muzika, pradėjau groti gitara. Įkūriau grupę, ėmiau groti rokenrolą. Per muziką gimė idėjos judesiui ir struktūrai. Per žodžius taip pat, pradėjau kurti tekstą. Taigi per dainų žodžius, muziką ir ritmą priartėdavau prie šokio.

– Kas artimiausia, traukia labiausiai – žodis, muzika, šokis? Ar susidėlioja kokie nors prioritetai?

– Ne, žodžiui – 33,3 proc., muzikai – 33,3 proc., šokiui – 33,3 proc. (juokiasi – red.past.). Tai elementai, kurie sudaro visumą. Galiu sukurti kūrinį tik iš judesio, šokio, kai kada galiu tiesiog rašyti tekstą be judesio, bet kartais viskas sueina į visumą. Nesistengiu būtinai visko sujungti, bet viskas būna šalia, ieškant, kas viską jungia. Kartais tekstas sujungia ritmą ir muziką, kartais garsas sujungia judesį, kartais žodžių ritmas susijungia su kūno ritmu. Kartais viskas susijungia tiesiog savaime, o kartais viskas būna apgalvota. Bet kiekvieną kartą išeina kitaip. Idėjos įgauna skirtingą pavidalą: kartais jos virsta judesiu, kartais garsu.

– Šiandien šokio mene gausu įvairių išraiškos elementų, labai populiarios, galima sakyti, madingos, – medijos. Kita vertus, kai kurie choreografai, regis, specialiai nuo viso to atsiriboja, stengdamiesi išsaugoti grynojo šokio estetiką. Ar esate kurioje nors pusėje?

– Ne, kiekvienas darbas yra skirtingas, ir jei kas nors jaučia, kad jam reikalinga sujungti daug įvairių elementų, tai ir puiku. Kai kurie žino, kaip tai padaryti, kai kurie – ne, neįdomu būna tada, kai tai daroma vien dėl to, kad tai yra madinga.

Neturiu apibrėžimo, kas yra šiuolaikinis menas. Taip, tiesa, dabar labai madinga viską sujungti, jei tai pasiteisina, tuomet gerai. Tarkim, aš visų pirma esu šokio menininkas, ne vaizdo. Aš kuriu muziką, šoku, bet jei pristatau savo kūrinį šokio kompanijai ir jaučiu, kad kažkas dar gali kitomis priemonėmis judesį padaryti paveikesnį, tuomet tuo ir pasinaudoju. Jei manau, kad tekstu galima pasakyti ką nors daugiau, tuomet jis ir atsiranda. Esu kūręs šokio choreografijų, kurios turėjo gyvą muziką, vaizdo projekcijas, aktorių, tekstą. Pridedu daug elementų tik tada, jeigu jaučiu, kad tai suveiks.

Visko pradžia yra impulsas, apie papildomus šokio elementus, kitas jungtis specialiai negalvoju: pamatau vaizdą ir ieškau būdų, kaip visa tai perteikti scenoje. Tarkim, pirmasis sukurtos choreografijos vaizdas yra atėjęs iš sapno: jame mačiau žmones, kurie buvo medžiai, tarsi Kalėdų eglutės, jos judėjo ir sukosi. Atsikėlęs supratau, kad šokyje dalyvaus šešios mergaitės, kurios kalbės, taigi viskas prasideda vaizduotėje.

– Kokia šio šokio, kurį dabar repetuojate Kaune, idėja, pagrindinė mintis?

– Tai kūrinys be jokios idėjos. Kartais yra gerai turėti idėją, bet kartais ji trukdo. Kartais, kai apsistoji tik ties idėja, imi nebesuprasti, kad nieko nepadarai. Šis kūrinys vadinasi „Užmušti Viktorą“. Viktoras kaip pergalės simbolis.

Į Kauną mane pakvietė Birutė (teatro šokio „Aura“ vadovė Birutė Letukaitė – aut. past.), nors manęs nepažinojo, ją sužavėjo vaizdo klipai, pamatyti „youtube“. Taigi atvykau žiemą ir dirbau su šokėjais kelias dienas, tada grįžau į Nyderlandus. Žinojau, kad vasarą turėsiu gana mažai laiko, turėjau viską apgalvoti, atvykti ne tik su savo vaizdiniu, bet ir su muzika bei tekstu.

Pirmą savaitę mes dirbome tik su judesiu, be jokios struktūros, ir kai judesiai buvo išdirbti, tuomet ėmiau kurti, lyg koks tapytojas, turėdamas daug dažų ir tuščią drobę. Privalėjau turėti kažkokią formą, bet kartu norėjau išlikti impulsyvus, taigi pasiėmiau dažus ir pradėjau tapyti. Galima sakyti, kad tai ne idėja, o darbas su energija ir struktūra.

Naudoju judesį, struktūrą, greitį, ritmą. Negalvoju apie pasakojimą, jo netgi vengiu. Mėginu viską išgryninti, kad žiūrovui būtų lengva pačiam viską sujungti. Judesiui nesuteikiu prasmės, supaprastinu veiksmus, nes jeigu jie ką nors reikš, tada iškart bus imama galvoti, ką tai ar tai reiškia – tuomet duočiau per daug informacijos. Mėginu padaryti, kad viskas būtų labai paprasta, judesys – visiškai grynas. Nekalbu apie emocijas, nesakau, tarkim: „Būk liūdnas.“ Bandau padaryti, kad pats šokėjo kūnas papasakotų istoriją. Kokia yra pati istorija nėra svarbu.

Manau, kad šokėjui lengva suvaidinti emociją, todėl prašau juos būti ne emocionalius, o nuoširdžius, drąsius. Emociją turi spinduliuoti ne šokėjas, jos reikėtų ieškoti ryšyje tarp šokėjo ir žiūrovo.