Butanas – drakonų karalystė. Tačiau ant vietos gyventojų namų ir viešbučių sienų puikuojasi nupiešti falai.

"Vaisingumo ir derliaus simbolis. Budizmas", – odontologė Jūratė Brusokienė nesistebėjo tolimoje Pietų Azijos šalyje pamatytais vaizdais.

Geltona juosta – karališka

Nusileidimas Paro miesto oro uoste užėmė kvapą: atrodė, kad leisdamasis lėktuvas sparnu užkliudys kalnus, tačiau išskrendant tokio adrenalino antplūdžio jau nebuvo.

Oro uoste, kaip ir valstybinėse įstaigose, vietiniai gyventojai vilki nacionaliniais drabužiais: baltomis juostomis apsijuosę žemiau kelių siekiančius chalatus, prie kurių mūvi dryžuotas, ryškias kojines.

Dabar Butano mietiečiai vis drąsiau išsineria iš tradicinių drabužių. Gatvėse jau vaikščioja ir kelnėmis bei džinsais mūvintys vyrai. Tai dar prieš kelerius metus buvo didelė retenybė.

Lietuviams pavyko pamatyti vienintelį žmogų valstybėje, turintį teisę apsijuosti geltona juosta – karalių. "Iš pradžių keliaudami po Butaną jį matėme tik televizorių ekranuose, bet sostinėje Timptu mums pavyko išvysti Jo Didenybę šventinėje ceremonijoje stadione", – pasakojo J.Brusokienė.

Didelę gyvenimo dalį praleidęs JAV, vėliau paveldėjęs tėvo karūną 28 metų Namgyelis Wangchuckas išrinktas seksualiausiu pasaulio karaliumi ir geidžiamiausiu Butano jaunikiu. Beje, šalis tik 1999 metais atsivėrė pasauliui, ir tuomet Butano Karalystės gyventojai galėjo įsigyti palydovinę televiziją.

Trijų kilometrų aukštyje

Užkalbintas vyras papurtė galvą: kalbėti angliškai, kaip ir dauguma Butano gyventojų, jis nemokėjo. Angliškai beveik nemoka net gidai.

Kelionėje po turistų srautų neužtvindytą Butaną lietuvius supo išdidūs, gan rūstūs veidai. Tik netramdomu prigimtiniu džiugesiu apdovanoti vaikai palaimingai krykštavo ir juokėsi.

"Tačiau 6–9 metų būsimieji šventikai jau kalba angliškai", – anot J.Btusokienės, dzonguose, šventyklose, ne tik meldžiamasi: jos – ir savotiška vietos savivaldybė.

Fotografuoti tvarkingus, prabangiai įrengtus dzongus uždrausta, todėl surizikavęs lietuvis buvo griežtai sudrausmintas šventiko ir privalėjo nuotraukas ištrinti.

Dzongų šalimi vadinamame Butane grupei lietuvių didžiausią įspūdį paliko šventykla Tigro lizdas. Į dzongą, įrengtą trijų kilometrų aukštyje ant 300 metrų vertikalios uolos, reikia kopti siaurais laipteliais. Kalbama, kad Tigro lizdą įrengė ten meditavusi dievybė, Butano globėja.

Arkliais – stačiu skardžiu

Po arklių kanopomis – 150 metrų skardis. Kvapą gniaužiantis, priverčiantis daužytis širdis jausmas. Jį patyrė lietuviai, leidęsi į penkių dienų kelionę siaurais kalnų keliais. Turistai tikino: tai buvo didžiausias adrenalino antplūdis per visą kelionę. Kartais nuo arklių lietuviai slydo, krito.

Ypač daug pavojų laukė, kai arkliai prunkšdami leidosi stačia, 40 laipsnių pasvirusia nuokalne. Kai kurie ekstremalios išvykos dalyviai, bijodami arklių ar aukščio, ėjo pėsčiomis.

"Tai buvo neįtikėtina!" – stebėjosi J.Brusokienė, kai keturių kilometrų aukštyje pamatė tris dramblius, vežamus iš karaliaus karūnavimo ceremonijos.

Dykaraginių šeimos žinduolius takinus, vienus rečiausių ir tik Butane kalnuose itin retai matomus gyvūnus, keliautojai išvydo zoologijos sode. "Padavimuose pasakojama, kad dievas juos sutvėrė iš kumelės griaučių ir avies galvos. Manoma, kad takinų likę jau labai nedaug – vos keli šimtai", – paaiškino J.Brusokienė.

Butano kalnuose gyvena stiprūs ir užsigrūdinę žmonės. Prasidėjus žiemai, kalnų gyventojai neretai patenka į sniego spąstus, todėl iš anksto keliems mėnesiams apsirūpina maistu.

Butano pirties ypatumai

Nedidelis kvadratinis kambarėlis be lubų, kurio viduryje iškasti maždaug 180 centimetrų ilgio gultai dviems žmonės. Jie pripilti vandens. Kambario kampe – iki raudonumo įkaitinti akmenys. Tokią nacionalinę pirtį išvydo po Butaną keliavę lietuviai.

Akmenų buvo atnešama vis daugiau, jų temperatūra kilo, kol vandens karštis gultuose tapo deginantis. Bet gulėti buvo malonu, neįprasta Butano nacionalinė pirtis kėlė palaimą ir romantiškus jausmus, nes virš galvos – atviras dangus ir tamsoje spindinčios žvaigždės.

Lietuviai mielai vaišinosi ryžių degtine sake, tačiau ji buvo skirta tik turistams: vietiniai gyventojai alkoholio nevartoja. Net ir pervargę, ištroškę, jie atsisako alaus, o gidas, iš mandagumo paragavęs keliolika gramų stipresnio gėrimo, neslėpė, kad jam buvo nemalonu.

Jie ne tik negeria alkoholio. Butane uždrausta ir rūkyti: priklausomybė žmones daro silpnus. Todėl oro uosto muitinėje turistus kruopščiai tikrina, kiek jie vežasi cigarečių pakelių.

Tačiau kartais ir vietiniai nusižengia įstatymams. Kai niekas aplink nematė, keli butano vyrai akimis ir gestais atvykėlių paprašė cigarečių. Moterų iš Lietuvos širdys buvo silpnos...

Tibeto provincija

Butano Karalystė – valstybė Pietų Azijoje, Himalajuose. Ribojasi su Indija ir Kinija.

Plotas – 47 tūkstančiai kv.km. Apie 2,5 mln gyventojų. Valstybinė kalba – botijų (dzongkha). Sostinė Timpu.

Butanas nuo seno buvo Tibeto civilizacijos ir valstybės periferija. Priešistoriniais laikais Rytinėse Butano dalyse egzistavo monpų tautos sukurta Monyul valstybė. VII amžiuje ją užkariavus Tibeto imperijai, Butano kalnų slėniuose egzistavo daug smulkių valstybinių junginių, valdomų kunigaikščių.

Butano, kaip vieningos valstybės, istorija prasideda XVII amžiuje, kai Tibeto Drukpa Kagyu sektos vadovas Ngavang Namgyel, persekiojamas savo šalyje, pabėgo į Butaną ir čia sukūrė vientisą valstybę, kurioje atskirtos religinė ir pasaulietinė vadžios. Butane pradėtos statyti tibetietiško stiliaus pilys-šventyklos dzongai, įvestas rūbų, elgesio reglamentas, išlikęs iki dabar.