Šiomis dienomis karšta net ir kariui iki kaulų smegenų generolui S.Madalovui. Tačiau, nepaisant oro temperatūros ir 65 metų amžiaus, jis nuo namų Rumšiškėse į darbovietę Kaune, o tai yra apie 15 kilometrų, bėga bėgte. Kiekvieną darbo dieną. Ir dar 20 kilometrų – kartą per savaitę.

Dvikova bokso ringe

"Ne, taip netinka, atrodysiu dirbtinai, it koks besididžiuojantis nugalėtojas", – purto galvą trumpai kirptais plaukais, kaip visų kariškių, Viešojo saugumo tarnybos generolas S.Madalovas.

Prašymą pozuoti su svarmenimis ar iškėlus rankas teko pakeisti kitu. Tačiau generolas nesidrovėdamas akimirksniu baltus kariškio marškinius ir tamsias kelnes pakeitė sportine apranga, o rankos įslydo į bokso pirštines.

5–6 minutes trukusi bokso dvikova su kolega tvankiu oru sporto salėje dar kartą privertė suabejoti kariškio amžiumi. Neaukštas, kresnas čečėnų tautybės generolas judėjo it trisdešimtmetis vyras.

"Pensija? Kai nesugebėsiu nubėgti 20 kilometrų – iškart išeisiu iš darbo, – nusiprausęs ir persirengęs jau kieme, kaitinant 35 laipsnių temperatūrai, tikino Sergejus.

O jei ir 75-erių jis trykš sveikata?

"Ne! Man užteks ir 67-erių!" – kažkodėl taip atsako.

Neišsibėgiojo kaip zuikiai

Tačiau amžius stuksena į nugarą ir to neslepia generolas S.Madalovas. Kadaise su keliolikos kilogramų amunicija nubėgdavo 50 kilometrų.

Ir pripažįsta: gydytojai teisūs, kažkada sakę, kad senatvėje traumos tars savo žodį. Nekart sužeistas, leisdamasis parašiutu susilaužęs šonkaulius, koją, generolas retkarčiais jaučia skausmą.

"Sovietų armijoje į pensiją išėjau 39-erių, – prisimena S.Madalovas, tuomet, Lietuvai sunkiais metais, sulaukęs prašymo padėti. – Lietuvoje dar vertinami sugebėjimai, o ne amžiaus cenzas."

Ir čia pat prisimena 1991-uosius, kai jis su pusantro tūkstančio lietuvių karių įsikūrė kareivinėse. Sąlygos buvo klaikios, o vyrai vilkėjo naujais lietuviškais ženklais paženklintais senais sovietų armijos kariškių paltais, policininkų kepurėmis.

"Pažiūrėsime, kaip tu su savo "malakasosais" atsilaikysi prieš "zekus'. Išsilakstys kaip zuikiai!" – iškošė rusų armijos generolas, žinojęs, kad tuomet iš kolonijų gali būti paleista apie 13 tūkst. nusikaltėlių.

Atsilaikė, bet nespėjo parodyti savo pulko rusų armijos generolui, jis mirė.

Armija visus sulygina

Ar 2010-ųjų vasara generolui skiriasi nuo kitų? Ir taip, ir ne.

Sekdamas pasaulio futbolo čempionatą S.Madalovas sirgo už Ispanijos rinktinę, kuri jam asocijavosi su vienu jo mėgstamu dailininku – Francisko Goya. Nors prognozavo, kad pasaulio čempionais bus vokiečiai.

Tačiau laikai keičiasi. Nuo 1991 m. užgrūdinti veteranai sudaro jo komandos pagrindą, bet dabar kai kurie jauni kareiviai labiausiai nori pinigų ir atostogų.

"Tarnyba armijoje – labai gerai, – neslepia savo pažiūrų karys. – Ji sulygina vargšus ir turtuolius. Gali turėti labai daug pinigų, bet įrodyk: esi nulis ar kažko vertas."

Blogai, linguoja galvą, kai tėvai lepina vaikus, duoda krūvas pinigų, perka naujausius automobilius.

"Ne, mano anūkas negaus nei "Mercedes", nei BMW. Jis turi įrodyti, ko yra vertas", – tvirtai nurėžia senelis generolas.

Senelio pranašystės – arti tiesos

Kadaise S.Madalovo senelis surinko vyrišką šeimos kompaniją: tris brolius, pusbrolius, tėvus ir ėmė kalbėti, kuo tapsime ateityje.

Vienam išpranašavo, kad bus gydytojas, kitam – inžinierius. O jam pasakė: tu, Sergo, būsi karininkas – pulkininkas. Generolu netapsi niekada, nes esi čečėnas. O mes, čečėnai, pinigų už laipsnį nemokėsime.

Tačiau Sergejus generolu tapo be pinigų.

"Žinojau, kad Lietuvai esu reikalingas, bet tikėti, kad gausiu generolo laipsnį, neturėjau pagrindo, – 2007 m. spalį, kai tapo generolu, Sergejus prisimins visą likusį gyvenimą. – Gaila, kad to nesužinojo tėvas. Jam reikėjo palaukti dar daugiau nei dvejus metus..."

Tėvo kapas – nuotraukose

Prie tėvo kapo S.Madalovas nebuvo nė karto.

"Labai sunku", – santūriai prisipažįsta generolas.

Tačiau daug kartų žiūrėjo jam atvežtas nuotraukas. Laidotuvių dieną prie Juodojo upelio pagal čečėnų papročius vargšus vaišino mėsa. Paskutinį kartą tėvynėje jis lankėsi prieš dešimt metų. Rostove, viename poste, jis turėjo laukti beveik pusantros valandos.

"Sergo, ar jūs mane pamenate? – priėjęs šyptelėjo su S.Madalovu karo mokykloje tarnavęs rusų leitenantas-pulkininkas. O po pauzės tyliai patarė: – Jums reikia kuo skubiau grįžti namo."

Nesunku suvokti, kad šiais laikais labai lengva inscenizuoti Lietuvos generolo žūtį Čečėnijoje ir apkaltinti "teroristus".

Menas išvengti karo

Mirusiųjų jis matė be galo daug. Tūkstantį? Du? Santūriai gūžtelėja pečiais ir nedetalizuoja. Vieną lavoną rado jo kariai prieš kelias dienas, kai per karštį "šukavo" miškus Anykščių rajone. Prancūzai už tai gautų po 400 eurų. Jie – pusdienį poilsio.

Jis pats paskutinį kartą mirusiojo akis užmerkė 1984-aisiais. Prie mirties galima įprasti. Tačiau su baime reikia kovoti nuolat. Ir matant, kai aplink krenta kariai.

"Galvojau, kad esu vyras, o išties tebuvau dar vaikėzas", – prisimena jį bene labiausiai sukrėtusią prie Chabarovsko per rusų-kinų karą žiauriai nužudyto kario mirtį.

Sergejui tebuvo 21 metai. Jis turėjo pranešti apie mirtį žuvusiojo tėvams.

"Didžiausias menas ne laimėti, bet išvengti karo", – taria žvelgdamas į akis.

Būryje – 20 lietuvių

Knygos apie dailę, religiją, ezoteriką – pačios mėgstamiausios. Prieš miegą mėgsta žiūrėti "Discovery", "National Geographic" arba "Science" kanalus.

"Kuo daugiau sužinai, tuo labiau suvoki, kad nieko nežinai", – šypsosi Sergejus, neslepiantis simpatijos Lietuvai ir lietuviams dar nuo tų laikų, kai Magadane jo būryje tarnavo 24 rusai iš Novokuznecko ir 20 lietuvių. Tylių, ramių, nevartojančių alkoholio. Vėliau apie juos Sergo pasakys: tokie pat, kaip gruzinai, bet be reklamos. Suprask, drąsūs, bet nesipuikuojantys žygdarbiais.

Tuomet jis net susapnuoti negalėjo, kad 1975 m. pirmą kartą pamatytas kraštas taps jo antrąja tėvyne.

Kaip pirko trešnes

Sunku jį įsivaizduoti be kariškio uniformos. Nors tikina, kad išėjęs į pensiją turės ką veikti. Tik, prisiminęs vieną istoriją, nusijuokia: verslu jis tikrai neužsiims.

"Uzbekijoje nupirk trešnių. Čia uždirbsime", – 1987-aisiais Sergo, daugelio vadinamas vaikščiojančiu garbės žodžiu, iš buvusio kareivio Algio gavo 100 tūkst. rublių.

Padėti jam turėjo Lietuvoje besimokiusio uzbeko profesoriaus brolio sūnus Alikas. Tačiau sulaukęs iš Grozno skambučio S.Madalovas skubiai išvyko į Čečėniją. Pinigus, paliepęs nupirkti trešnių, patikėjo Alikui ir pasakė grįšiąs po savaitės.

"Atvažiuoju prie Termezo, netoli Afganistanas, daug banditų, narkomanų, – generolo karišką santūrumą pakeitė išraiškingas pasakojimas. – Ten prie baobabo sėdi Alikas, keli rusai, keliolika uzbekų."

Puolė prie Aliko: ar surinko trešnes? Išgirdęs teigiamą atsakymą nurimo. Bet išsigando, kad pinigų visai neliko. Jį ramino, kad trešnių labai daug.

Greta sėdėjęs rusas klausia: kokios trešnės? Šios uogos išvežtos prieš tris savaites. Nustėręs S.Madalovas pažvelgė į apdujusį Aliką.

"Užmušti uzbeką, parduoti butą ir atiduoti skolą", – painiojosi garbės žodžio besilaikančio čečėno mintys.

"Nėra trešnių, bet yra slyvų. Daug slyvų", – sakė uzbekas.

Nuėjo, rodo slyvas, bet tuoj atsiranda jų savininkas.

"Slyvos mano", – sako vienas rusas.

Alikas, neturėdamas kur dingti, patvirtina – slyvos ne jų.

"My charošyje liudi.. Ty dolžen v glaza smotret (Mes geri žmonės, kai kalbi, turi į akis žiūrėti), – rusiškai su uzbekišku akcentu vietos banditėlių frazę, didėjant įtampai kartojo Sergejus. – Mes, uzbekai, neleisime savęs skriausti."

Pinigų nėra, yra arbūzų

"Yra arbūzų, bet dar reikia 30 tūkst. rublių, – bandė raminti Sergejų Alikas. – 10 tūkst. reikia transporto aviacijos pulkininkui, kurį tu pažįsti, 20 tūkst. – už arbūzus!"

S.Madalovas tąkart grįžo į Lietuvą be nieko. Algis patikėjo čečėnu, davė dar 30 tūkst. rublių.

"Pakrovėme penkis vagonus – 100 tonų arbūzų. Teliko smulkmenos. Šiek tiek pinigų ir konjako už pakrovimą, smulkių kyšių, – verslo istoriją tęsia S.Madalovas. – Staiga prieina korėjietis ir klausia, kur pinigai, jei jo arbūzai keliauja į kažkokią Lietuvą. Paaiškėjo, kad Alikas norėjo ir jį apgauti."

Korėjietis S.Madalovu patikėjo. Lietuvoje jie uždirbo 60 tūkst. rublių. Po to dar vyko į vieną, antrą, trečią reisą.

Skolą sugrąžino ir korėjiečiui, ir lietuviui Algiui. Tačiau nuo to laiko verslo planų atsisakė visam gyvenimui.

O ką vis dėlto labiausiai mėgsta S.Madalovas: trešnes, slyvas ar arbūzus?

"Trešnes", – nusijuokė generolas.