Iš žmogiškosios pusės

Studijuodamas žurnalistiką D.Ramonas praktikavosi ir laikraštyje, ir portale, bet, pradėjęs dirbti televizijoje ir palyginęs visas šias žurnalistikos sritis, nusprendė, kad būtent pastaroji yra įdomiausia.

Į LNK studiją jis įžengė prieš dvylika metų, dirbo „Be tabu ir Ko“ prodiuserių kompanijoje su Sauliumi Bartkumi priešakyje. D.Ramonas prisipažįsta, kad pradžia televizijoje atrodė gana baugiai.

„Nesupratau, kaip čia viskas vyksta. Nenoriu labai kritikuoti savo studijų programos, bet, bent jau kalbant apie į televizijos žurnalistiką, ji neturėjo nieko bendra su tomis studijomis. Atėjus į „Be tabu ir Ko“ kompaniją reikėjo su viskuo susipažinti: su technika, kaip kuriamas turinys“, – pasakoja pašnekovas.

Greitai įgijęs pasitikėjimo jis pradėjo kurti reportažus – iš pradžių laidoje „Faktų tyrimų biuras“, o paskui – ir KK2, kurioje iškart atrado save. „Nes ten nėra tokios niūrios nuotaikos“, – priduria D.Ramonas.

KK2 yra tokia laida, kurioje gali gauti absoliučiai visko. Vien iš žmogiškosios pusės gali pajausti visas emocijas rengdamas reportažus. Viskas labai arti gyvenimo: vieną dieną rengi labai rimtą reportažą apie ekonomiką, kitą dieną – apie išgėrusį Seimo narį, o tai automatiškai sukelia šypsnį. Čia įsikrauni visko, tai yra įdomu ir būtina pamatyti iš vidaus“, – pabrėžia jis.

KK2 žurnalistu D.Ramonas dirbo aštuonerius devynerius metus, todėl, kaip pats sako, viską perėjo, o galiausiai tapo ir laidos prodiuseriu.

Sunku nepanirti į emocijas

Daug temų nagrinėta, daug reportažų sukurta, bet D.Ramonui labiausiai įstrigo 2014-ųjų įvykiai Ukrainoje. „Vyko Maidanas, važiavau daryti reportažų. Ten tuo metu buvusių žmonių emocinė būklė ir nuotaika labai sukrėtė. Daug džiaugsmo, nes jie iškovojo savo laisvę, bet buvo praėjusios gal tik keturios dienos po didžiųjų šaudynių, kai nužudyta virš 100 žmonių, todėl ir daug liūdesio. Ten atvažiavęs stengiausi nepanirti į tas emocijas, į viską žiūrėti iš šalies“, – pasakoja žurnalistas.

Domininkas Ramonas. / LNK nuotr.

„Atsimenu, kai vėliau pasiekiau Lietuvą, namus, tiesiog ašaros pasipylė iš akių, negalėjau jų kontroliuoti, – tiek daug buvo susikaupusių emocijų“, – atvirauja jis.

Dar būdamas Ukrainoje per laimingą atsitiktinumą D.Ramonas pateko į paties Viktoro Janukovyčiaus rūmus, kur tuo metu jokia pasaulio televizija dar nebuvo apsilankiusi. „Vaikščiojau su V.Janukovyčiaus chalatu, jo vonioje gulėjau, jo maistą valgėme ir darėme, ką tik norėjome, – šypteli jis. – Bet apskritai tai labai emociškai paveikė.“

D.Ramonas šią patirtį tam tikra prasme lygina su Sausio 13-osios įvykiais. „Tik tada man buvo treji ketveri metai, buvau per mažas visa tai suprasti. Galvoju, kad šie žmonės jautė tą patį ir buvo tokia pati nuotaika kaip per Maidaną“, – sako jis.

Nesijaučia atitrūkęs

Dabar, prodiusuojant KK2 laidas, D.Ramonui tik retkarčiais tenka pačiam parengti kokį nors reportažą. „Kai pasiseka, kai yra laiko, nes trauka yra, ir tai labai įdomus, gyvas darbas“, – tikina jis.

Nors pats nefilmuoju, nesu nė kiek atitrūkęs nuo darbų.

Prodiuserio pareigas palengvina gera žurnalistų komanda. „Visi turi savų pranašumų: vieni gabesni ir geriau parengia reportažus linksmomis temomis, kiti – rimtomis. Kartu ieškome idėjų temoms, o paskui žurnalistai gana savarankiškai susiranda, kiek įmanoma, geresnių, įdomesnių pašnekovų, viską nufilmuoja. Tada kartu rašome scenarijaus tekstą ir prasideda techniniai darbai. Tad nors pats nefilmuoju, nesu nė kiek atitrūkęs nuo darbų“, – tvirtina laidos prodiuseris.

Jis taip pat yra vienas iš laidos „KK2 penktadienis“ vedėjų. Pasak D.Ramono, šioje virtuvėje – viskas kitaip. „Jei kas nors nutiktų filmavimų metu, galima ir sustabdyti, ir išjungti, bet pašnekovai pas mus ateina savo noru, todėl bendrauti gana lengva. Didelio streso nėra, nors, aišku, būna jautresnių temų, kai emociškai sunku kalbėti su žmogumi. Bet jausmas toks, lyg sėdėtum kur nors svetainėje ar bare, kur susipažįsti su naujais žmonėmis, o kai kurie jau yra pažįstami ir iš aktyvaus darbo laikų. Čia paprasčiau nei šiokiadienų KK2 laidose“, – neslepia žurnalistas.

Tačiau ir „KK2 penktadieniuose“ visko būna – kartais tenka ką nors iškirpti. „Ne dėl cenzūros, o dėl žmogiškųjų priežasčių – gal per jautriai užkabinta, žmogus paprašo nerodyti laidoje vieno ar kito dalyko. Už kadro taip pat lieka tai, kas mažiausiai įdomu, nes eterį pasiekia tik įdomiausi momentai“, – pripažįsta D.Ramonas.

Žvejyba – meditacija

Televizijos industrijoje per dvylika darbo metų daug kas keitėsi, bet bene labiausiai įtakos transformacijoms turėjo socialinių tinklų ir portalų išpopuliarėjimas.

„Anksčiau televizija galėjo pateikti išskirtinių savo istorijų, kai ką nors nufilmuojame ir tą medžiagą turime tik mes. Dabar, kai visi filmuoja  telefonais, naujienų sklaida yra labai stipriai pasikeitusi, todėl televizijai kartais sunku suspėti su socialiniais tinklais. Darbas tapo sudėtingesnis, reikia ieškoti, kaip žinią pateikti naujai, nes pats įprasto įvykio faktas jau  visur parodytas ir pamatytas. Į tą patį reportažą reikia įdėti daugiau darbo nei prieš dešimt metų“, – tikina D.Ramonas.

Jis pats mėgsta žiūrėti televiziją, tik vasarą – mažiau. „Visą laiką pažiūriu žinias, „Panoramą“, kartais pažiūriu Paulių Korsaką (laidos „Vienam gale kablys“ autorius, žvejys). Mėgstu lietuviškai profesionaliai  įgarsintus filmus, nesvarbu, kad filmas matytas ir kelis kartus. Kartais pažiūriu konkurentų laidas. Tikrai nesu iš tų žmonių, kurie sako, kad neturi televizoriaus ir nieko nežiūri, – ypač šaltuoju metų laiku stengiuosi pasižiūrėti kuo daugiau“, – dalijasi žurnalistas.

Domininko meditacija – žvejyba. „Kai išvažiuoju savaitgaliui žvejoti, stengiuosi iki to laiko pasidaryti visus darbus, kad žvejyboje tik apie ją ir galėčiau galvoti. Jei galva apkrauta kitomis mintimis, ir žuvį sunku pergudrauti. Būnant prie vandens tenka labai gerai pasukti galvą, pavyzdžiui, kur padėti masalą, kad žuvis atplauktų ir jį prarytų. Žvejyba reikalauja pastangų, dėl to jai turi labai atsiduoti“, – pasakoja užkietėjęs žvejys. Neseniai Slovėnijoje, Bledo ežere, jis pagavo didžiausią savo laimikį – 22,8 kg karpį.

Pirmą savo žuvį D.Ramonas pagavo Tytuvėnuose, Bridvaišio ežere. „Tytuvėnuose gyveno mano seneliai, krikšto tėvai. Kai buvau penkerių, krikšto mama padovanojo bambukinę meškerę. Krikšto tėtis vakare nuvedė prie ežero ir su ta bambukine meškere kartu pirmą kartą pagavome kuoją, nedidelę žuvelę. Nežinau, kas man atsitiko, bet taip įsispraudė į galvą, kad lig šiol ir žvejoju. Tai turbūt iš esmės ir yra vienintelis mano laisvalaikio pomėgis, kuriam visada randu laiko“, – pasakoja jis.