Aptardamas D. Narausko skandalą, D. Pankevičius pirmadienio vakarą socialiniuose tinkluose atviravo apie tai, jog buvo jam paaukojęs pinigų, tačiau šiuos jau susigrąžino.
„Netikri pasiekimai. Neturiu įpročio viešai pasisakyti įvairiomis aktualiomis temomis, bet šįkart nesusilaikiau, – įrašą pradėjo D. Pankevičius.
– Visi girdėjote Danieliaus bėgimo per Australiją istoriją, tad nėra ten ko pridurti.
Daug apie tai galvojau – tiek apie patį „bėgiką“, tiek apie žmones, kurie siuntė pinigų norėdami išpildyti jo svajonę. Prie tų finansiškai prisidėjusių buvau ir aš pats, bet pinigus jau susigrąžinau.
Žmogus aktyviai rinko lėšas, važiavo sau patogiai per dykumą visureigiu su kondicionieriumi ir kaip scenaristas dėliojo filmo scenarijų apie savo sunkią kelionę. O pagautas su visais įrodymais vis tiek sugeba tęsti melų kampaniją ir niekaip nepasiduoda.
Nepatingėjau susirinkti informacijos apie buvusias Danieliaus keliones – dabar jau niekas manęs neįtikins, kad jis tikrai pervažiavo Ameriką riedlente, dar ir su sulaužyta ranka, įveikdamas beprotiškai didelius atstumus kiekvieną dieną.
Tikrai netikiu, kad jis perbėgo ir Aliaską be pagalbos iš šono.“
Toliau savo įraše D. Pankevičius paminėjo kitą lietuvį, kuris galėjo sukčiauti keliaudamas.
„Aš pastarųjų vienų metų laikotarpiu buvau susidūręs su dviem skirtingais „pasiekimais“, apie kuriuos rašė Lietuvos medijos. Tyrimus buvau atlikęs sau, tikrai nemaniau, kad apie juos kada nors rašysiu viešai. Bet manau, kad įvairius apsimetėlius reikia traukti į dienos šviesą, nes žiniasklaidos atstovai tikrai ne visuomet tikrina kiekvieno pasiekimo autentiškumą.
Štai vienas iš jų:
Andrius Simankovas prisiskyrė titulą „jauniausias lietuvis, apsilankęs Šiaurės ašigalyje“. Kaip įrodymą žiniasklaidai išsiuntinėjo diplomą, kuriame rašoma, kad jis tikrai pasiekė patį Šiaurės polių – 90-ąją lygiagretę. „Tokios kelionės keičia mąstymą“, – sakė jis.
„Šios vasaros pradžioje pats pradėjau planuoti ekspediciją į šią atokią vietą, tad rinkau informaciją iš visų galimų šaltinių. Galiausiai, susirinkęs pakankamai duomenų, supratau, kad Andriaus pasakojimas negali atitikti tikrovės. Jis teigia, kad keliavo į plaukiojančią Borneo bazę, iš kurios pasiekiamas Šiaurės ašigalis. Keliavo ne sezono laikotarpiu – ir esą už daug mažesnę kainą nei įprastai. Mano žiniomis, nėra galimybės patekti į Barneo bazę ne sezono metu. Sezonas ten labai trumpas – tik apie 2,5–3 savaites balandžio mėnesį. Visais kitais laikotarpiais ten tiesiog neįmanoma patekti. Tuo metu bazėje beveik visada šviesu, o Andrius kelia nuotraukas, kuriose – visiška tamsa.
Neatitikimų buvo labai daug. Įtarimų sukėlė ir jo pateikiamas diplomas.
Nepatingėjau susisiekti su kelionės organizatoriumi, nurodytu diplome. Netrukus gavau atsakymą, kad Andrius Simankovas niekada nėra su jais keliavęs.
Taip pat susisiekta su Barneo bazės atstove – peržiūrėjusi visus keleivių sąrašus, ji patvirtino, kad toks asmuo ten niekada nėra kojos įkėlęs. Tiek bazės atstovė, tiek ekspedicijos organizatorius patvirtino, kad diplomas atrodo keistai, trūksta informacijos, kuri visuomet į jį įrašoma. Net ir man pačiam akivaizdu, kad diplomą kažkas koregavo. Skirtingu šriftu ir atspalviu įsirašytas vardas ir pavardė.
Šiais laikais nėra taip sudėtinga susirinkti informaciją ir išsiaiškinti bet kurio pasiekimo tikrumą. Noriu tikėti, kad tokie paviešinimai sustabdys netikrų pasiekimų kūrėjus“, – įrašą pabaigė D. Pankevičius.
A. Simankovo diplome matomas „Camp Barneo“ logotipas, tačiau jų internetiniame puslapyje yra rašoma, kad ekskursijos į Šiaurės ašigalį organizuojamos pavasarį – ją rezervuoti galima tik balandžio mėnesį.
„Balandžio pabaigoje atskrenda paskutinis keleivinis lėktuvas ir pasiima paskutinius keliautojus bei tyrėjus, vėliau stovykla išmontuojama ir parskraidinama atgal į Longjyrbieną, kur saugoma iki kitų metų. Kitų metų pavasarį pastatoma nauja stovykla, kad vėl būtų galima tęsti“, – rašoma puslapyje.
Stovyklos įrengimas prasideda dar kovo pabaigoje, kai ant ledo parašiutais nuleidžiama technika ir paruošiamas nusileidimo takas. Pirmieji keleiviniai skrydžiai į Barneo paprastai vykdomi apie balandžio 4 d.
Rekordas – nefiksuotas
Kadangi A. Simankovas save pristato kaip jauniausią lietuvį, pasiekusį Šiaurės ašigalį, „Delfi“ dėl patvirtinimo kreipėsi į „Rekordų akademiją“. Ši nurodė, kad A. Simankovas nėra kreipęsis dėl rekordo registracijos ir nėra pateikęs jokių įrodymų, pagrindžiančių lankymosi Šiaurės poliuje faktą, todėl toks rekordas nėra registruotas.
Portalas delfi.lt taip pat kreipėsi į „Camp Barneo“ atstovus dėl išduoto diplomo autentiškumo. Jie peržiūrėjo 2016–2019 metų laikotarpio keleivių/lankytojų sąrašus ir patvirtino, kad Andriaus Simankovo pavardės sąrašuose nėra. Jų teigimu, „diplomas atrodo keistai, nes jame nėra nurodyta tiksli data, kada toks pasiekimas buvo pasiektas. O ši informacija sertifikatuose visada yra nurodoma“.
(be temos)
(be temos)