– Prie naujo formato pasimatymų šou „Meilės komisija“ vairo stoja net trys vedėjai – Dijora Petrikonytė, Indrė Bareikienė ir jūs, vienintelis vyras garsių moterų draugijoje. Ar dėl jų žavesio ir sutikote dalyvauti?
– Dijora su Indre buvo pakviestos anksčiau. Kadangi puikiai pažįstu šias nuostabias damas, pagalvojau, linksmos asmenybės – bus įdomus nuotykis. Nes ir pats, kai dirbu psichologo kabinete, esu linksmas, konsultuodamas poras dažnai juokauju. O nauji iššūkiai mane visada viliojo. Laidos vedėju dar nesu buvęs, nors filmavimuose, kaip psichologas, dalyvauju dažnai. Pasiūlymą priėmiau, kaip asmeninį iššūkį, nes viena yra kalbėti savo kabinete, kur jautiesi komfortiškai, savo rogėse, o visai kas kita – LNK studijoje, kur kameros ir stresas. Kaip save vertinu? Visai gerai, nors kai filmuojiesi, atrodo vienaip, o pasižiūrėjus iš šono – kitaip (juokiasi).
– Ar „Meilės komisijos“ viršininkas išdavė daug leidimų dalyviams pamatyti vienas kitą? Kaip suprantu, laidos formatas – aklo pasimatymo šou?
– Komisija mato tiek vieną, tiek kitą pusę, bet dalyviai vieni kitų nemato – sėdi už nepermatomos užuolaidos ir tiktai girdi vieni kitus. Tai ir įdomiausia, nes dalyviai turi patikėti komisijos skoniu, jos įžvalgomis, mūsų trečia akimi ir pan. Ar daug porų suporavome? Kiekvienoje laidoje jos pagrindiniam herojui (-ei) iš pradžių atrenkame 3–5 kandidatus, kuriems užduodame įvairių klausimų. Norime pažiūrėti, kokios jų vertybės, psichologinis suderinamumas, tinkamumas vienas kitam. Tada priimame bendrą komisijos sprendimą ir kviečiame vieną iš mūsų išrinktų kandidatų. Atidengiame širmą, ir du žmonės pagaliau pamato vienas kitą. Jie turi akimirksniu apsispręsti – eis drauge į pirmą pasimatymą ar ne, t. y. patinka ar nepatinka vienas kitam.
Pasiūlymą priėmiau, kaip asmeninį iššūkį, nes viena yra kalbėti savo kabinete, o visai kas kita – LNK studijoje.
– Tai bilietas į pirmą pasimatymą – kaip katė maiše?
– Kodėl gi? Nukritus uždangai, du žmonės pamato vienas kitą. Tik klausimas, ar jie patiks vienas kitam, ar ryšis pratęsti pažintį?
– Šioje vietoje „Meilės komisijos“ misija baigta? Negi nesmalsu sužinoti, įvyko jų pirmas pasimatymas ar ne?
– Mes nežinome, bet smalsuoliai gali panaršyti po jų socialinius tinklus ir viską pamatyti. Jei jau susidraugavo, tai turbūt dalijasi ir bendromis nuotraukomis. Mes tik išrenkame, mūsų galva, žmogui patį geriausią variantą, o kaip jau įvykiai klostosi toliau – ne mūsų reikalas.
– Nebijote, kad komisija gali gauti į skudurus: juk trys ar keturi, kurių taip ir neišrinkote, liks įsižeidę…
– Čia juk žaidimas (juokiasi). Turime tuos kandidatus po truputį išmėtyti ir palikti tik vieną. Tikrai nelengva pajausti, kuris iš jų labiausiai tinka meilės ieškančiajam. Reikia rasti tarp jų balansą – tai sudėtinga, bet įmanoma.
– Turite dvi ne iš kelmo spirtas damas. O jeigu nuomonės išsiskiria?
– Kartais jos ir išsiskiria. Kiekvienas turime po savo raudoną mygtuką, kurį paspaudus vienas ar kitas dalyvis iškrenta. Jei matome, kad pasiekėme kelio pabaigą ir susitarti nebeįmanoma, tiesiog imame ir paspaudžiame mygtuką.
– Esate populiarus porų santykių ekspertas. Pasakykite, ar galima meilę įvertinti štai taip iš šalies – tiesiog „Meilės komisijos“ pastangomis? Pasaulyje vis dar nemažai šalių, kur nuotaką jaunikiui parenka tėvai ar vyresnieji – panašiai kaip jūs tai darote dabar.
– Na, ne visai panašiai. Mes juk kandidatų taip gerai, kaip jų tėvai, nepažįstame. Kiek man teko domėtis moksliniais tyrimais apie iš anksto suplanuotas santuokas, t. y. kai tėvai renka nuotaką arba jaunikį, faktai labai įdomūs. Statistika sako, kad tos šeimos yra gerokai patvaresnės (mažiau skiriasi) už vadinamąsias šeimas iš meilės arba aistros.
Kai tu renkiesi iš aistros, jautiesi tarsi aklas: nematai blogųjų žmogaus savybių ir pan. Kai renka tėvai – jie gi nebūna įsimylėję, todėl ir sprendimai gerokai taiklesni. Tėvai žino savo vaikų silpnybes, nuodėmes, charakterį, pažįsta juos kaip nuluptus. Profesorius Eugenijus Laurinaitis sako, kad įsimylėjimas atitinka lengvos ligos formą. Nes, kai esi įsimylėjęs, darai neadekvačius sprendimus, neįvertini rizikos, matai pasaulį rožinėmis spalvomis. Kiek ta liga trunka? Nuo pusmečio iki dvejų metų. Labai labai stiprus įsimylėjimas gali trukti savaitę ar mėnesį, o paskui viskas po truputį vėsta. Taip veikia mūsų hormonai.
Tuo tarpu suplanuotose šeimose jokių aistros hormonų nėra. Čia santykis nuo pradžių kuriamas iš pagarbos. Tokiu atveju lengviau pažinti, apsišlifuoti. Paskui, pripratus vienam prie kito, pamažu atsiranda ir aistra, o pas vakariečius ji jau blėsta. Gaunasi taip, tarsi mes pradėtume nuo viršūnės, o paskui visą laiką riedėtume į apačią. Pas juos atvirkščiai – pradeda nuo apačios ir po truputį jausmai kyla į viršų. Dėl šios priežasties ir skyrybų mažiau.
– Gal galėtų ir lietuviai pasinaudoti šių šalių tradicija, nes skyrybų skaičiai mūsų šalyje vis auga?
– Lietuvoje tai nesuveiktų, nes mes neturime šiai misijai tinkamų kultūrinių elementų – šimtamečių tradicijų, kuriose būtų augę ir būsimi tėvai, ir jų vaikai. Šiuolaikiniai europietiški vaikai tikrai taip nepriims tėvų nuomonės, kad išdrįstų apsigyventi su visiškai nepažįstamu žmogumi. Tai pavyksta tik tose kultūrose, kuriose toks šeimos modelis buvo praktikuojamas nuo senų senovės.
– Kokia atsakomybė tenka jums, kaip „Meilės komisijos“ nariui? Jei tai būtų ne žaidimas, o tikra institucija, į kurią kreiptųsi vieniši žmonės, ar matytumėte prasmę joje dirbti?
– Aišku, kad matyčiau, bet tai būtų be galo atsakingas darbas. Juolab, kad dirbčiau tokioje mažoje šalyje, kaip Lietuva, kurios tautai gresia išnykimas. Mums ypač reikia darnių porų, kurios liktų kartu ilgą laiką, augintų vaikus. Tai, galima sakyti, viena iš tautos gelbėjimo vizijų.
Jei tokia institucija egzistuotų medicinos įstaigose, jose dirbantiems psichologams, psichoterapeutams būtų ypač sunku. Nes trumpai pakalbėjus parinkti merginai tinkamą vaikiną ir atvirkščiai – praktiškai neįmanoma. Reikia labai giliai pažinti asmenybę, jos vertybes, gyvenimo stilių. Prireiktų kokio pusmečio, kad žmogus įsišnekėtų, atsiskleistų visomis savo savybėmis, kad psichologas susipažintų su visomis jo vaikystės, paauglystės traumomis, su santykiu į jo (jos) tėvus. Jei tiek laiko neturi, vargiai ką galėsi parekomenduoti. Žodžiu, jei realybėje ir egzistuotų tokia paslauga, ji turėtų būti labai ilga, nuodugni – tikrai ne vienas ir ne du pasimatymai su psichologu.
– Ar jūsų privačioje praktikoje pasitaiko atvejų, kai ateina pora ir prašo atlikti suderinamumo testą – pažiūrėti, ar du žmonės tinka vienas kitam?
– Yra buvę ne kartą, kai ateina vaikinas (mergina), kuris (-i) lankėsi pas mane jau anksčiau, ir atsiveda parodyti naują draugę (-ą). Tenka paaiškinti, kad aš nesu ponas Dievas ir genialių patarimų šiuo klausimu nedaliju. Visada perspėju, kad čia gali būti didžiulė paklaida, nes dėka hormonų mūsų jausmai banguoja – tai kyla, tai silpsta. Jie negali būti pastovūs. Neįmanoma, labai giliai nepažįstant asmenybių, ką nors rimto rekomenduoti, todėl patariu jiems pasiskaityti knygų, padaryti tam tikrų pratimų, technikų… Nes kiekvienoje poroje, kiek tobulai ji bederėtų, anksčiau ar vėliau bus probleminių laikotarpių. Todėl iš karto duodu literatūros, kad abu žinotų, kaip elgtis atėjus krizei. Kaip toje patarlėje, kur reikia roges ruošti vasarą (juokiasi).
Mums ypač reikia darnių porų, kurios liktų kartu ilgą laiką, augintų vaikus. Tai, galima sakyti, viena iš tautos gelbėjimo vizijų.
– Papasakokite, kaip jūs pats susipažinote su savo žmona Vilma? Ar tada jau buvote santykių eskpertas?
– Savo žmoną Vilmą sutikau prieš vienuolika metų. Vedžiau seminarą išeivijos lietuviams Londone apie santykius, o ji apsiėmė atlikti organizacinį darbą. Tą savaitę daug bendravome. Geriau pažinęs Vilmą, įsimylėjau. Pavyko ją įtikinti atskristi į Lietuvą. Nupirkau bilietus į abi puses. Ji atskrido, pabendravome ir... Vilma liko Lietuvoje visai vasarai, o rudenį įvyko mūsų vestuvės.
– Ar jūsų gyvenime buvo situacijų, kuriose būtumėte norėjęs „Meilės komisijos“ patarimo? O gal profesionalams jų nereikia?
– Daugelis psichologų ar psichoterapeutų dažnai kreipiasi į savo kolegas, nes tai yra vadinamoji supervizija. Vieno žmogaus smegenys niekada tobulai nemato visų niuansų. Labai naudinga pabendrauti su kolegomis, paklausinėti jų apie savo praktikoje pasitaikančius sunkesnius atvejus, išgirsti jų nuomonę, patarimus. Aš irgi stengiuosi kuo dažniau bendrauti su labiau patyrusiais psichologijos, psichoterapijos srityje daktarais, profesoriais. Kol kas su žmona nesiskiriame (juokiasi), taigi dėl savęs konsultuotis nėra reikalo, bet daug tokių atvejų, dėl kurių man norisi pasitarti.
– Kodėl kai kurie žmonės nuolat renkasi netinkamus partnerius ir vis, kaip sakoma, užšoka ant to paties grėblio?
– Mokslininkai sako, kad problemos šaknų reikia ieškoti žmogaus vaikystėje, paauglystėje, tų laikotarpių patirtyse. Kaltas gali būti ir patirtas psichologinis, fizinis ar seksualinis smurtas, tėvų iškreiptas santykis, padaręs įtaką žmogaus pasąmonei.
Kita priežastis – savivertė. Tie žmonės nemoka adekvačiai įvertinti kito žmogaus. Jie nemato raudonų pavojaus ženklų ir sugeba pasąmoningai užlipti, kaip jūs sakote, vis ant to paties grėblio. Tai žmonės, turėję traumuojančių patirčių, nesveikų, išnaudojančių santykių. Būtent jie yra linkę kartoti klaidas. Todėl po vienų nesėkmingų santykių nereikėtų išsyk stačia galva šokti į kitus. Siūlau žmonėms pasiskaityti knygų, apsilankyti pas specialistą, kuris pamokytų, kaip pakelti savo savivertę.
– Galbūt jau mokyklose turėtų būti dėstoma santykių psichologija, kad jaunas žmogus, išeidamas į savarankišką gyvenimą, daugiau apie tai nutuoktų?
– Tai būtų pliusas ir galbūt šiek tiek palengvintų santykių situaciją, bet neišspręstų problemos. Juk visi žinome, kad rūkyti yra nesveika, kad rūkymas sukelia daugybę ligų, bet nepaisant šio fakto daugelis žmonių rūko. Žinojimas dar nereiškia, jog viskas bus gerai, kad dings traumos, patirtos vaikystėje, paauglystėje. Čia reikia didelio darbo su asmeniniu psichoterapeutu.
– Cituoju: „Mes nuėjome į pasimatymą ir po savaitės jau gyvenome kartu. Dabar mūsų santuokai dešimt metų.“ Kur šios sėkmingos istorijos paslaptis?
– Tos santykių istorijos labai skirtingos, nėra bendro vardiklio. Aš irgi turiu tokių klientų, kurie susipažinę labai greitai apsigyveno kartu, o jų santykiai tęsiasi jau dešimt ar net 20 metų. Taip būna. Kur slypi paslaptis? Niekas nežino. Tiesiog kartais asmenybės puikiai sudera, santykių eigoje išmoksta apsigludinti kampus, išmoksta gerbti, vertinti vienas kitą ir… gyvena ilgai ir laimingai. Bet tai ne taisyklė, o labiau išimtis.
– Kiek svarbūs bendri pomėgiai poroje ir ką tuomet reiškia posakis, kad priešybės viena kitą traukia?
– Bendri pomėgiai svarbūs, bet kur kas svarbesnis yra balansas. Turiu omeny, kad tiek moteris, tiek vyras privalo turėti ir savo laiką kartu, ir atskirai. Moteris – moterų ratelį, vyras – vyrų. Nes tas per didelis sulipimas laikui bėgant duoda blogų padarinių. O posakis? Na, žmogaus psichologija yra tokia sudėtinga, kad netelpa į jokių posakių rėmus (juokiasi). Traukia kūnai, hormonai, o kartais vienas kitą įsimyli ir labai panašūs žmonės.
– Ką pasakytumėte vis dar ieškantiems savo antrosios pusės, bet pamažu prarandantiems viltį? Psichologas Olegas Gadeckis liepia neužsibūti ties ta mintimi ir ją paleisti: jei nėra, vadinasi, dar neatėjo laikas. O kokia jūsų nuomonė?
– Labai sudėtingas klausimas. Aš pirmiausiai žiūrėčiau į to vienišo žmogaus psichologinę savijautą. Jei jis labai jaudinasi, stresuoja, pergyvena, ima giliai į širdį faktą, kad metai bėga, o jis vis dar vienišas, tuomet sutinku su O. Gadeckio patarimu.
Sprendimas? Gerai, dabar mes nuimkime visos tos situacijos svarbą ir pusmetį negalvokime apie tai, kad jums žūtbūt reikia susirasti vaikiną (merginą). Užmirškime visas pasimatymų programėles, o geriau užsiimkime savanoryste, susiraskime naują hobį, naujų veiklų, draugų ir pan. Žodžiu, dirbkime su savimi, pasikelkime vidinę savivertę ir tada gali būti, kad vieną dieną tai darydami – bum! – sutiksite žmogų. Pritrauksite jį savo nauju vidumi. Ne kokį narcizą ar gyvenimo traumų suluošintą, o visai kitokį – tokį, koks dabar esate jūs.
Tokia tikimybė yra, jei tik žmogus stipriau padirba su savimi. Todėl tiems, kuriems nesiseka su pasimatymais, aš visada rekomenduoju sustabdyti tas nevaisingas paieškas ir užsiimti kitais dalykais. Gal daugiau sporto, gamtos, draugų, psichoterapijos. Kad žmogus taptų labiau pasitikintis savimi, nes tai, ką jis spinduliuoja, atspindi jo kūno kalba. Todėl ir pritraukiame vienokius ar kitokius žmones.
– Kas dažniau gelbsti santykiuose – kompromisai ar asmens pokyčiai?
– Ir tai, ir tai. Nes situacijos skirtingos. Kartais reikia kompromiso, o kartais – keistis pačiam. Santykiuose reikia išmokti atsiprašyti ir atleisti, prašyti ir duoti, konstruktyviai konfliktuoti ir grįžti į ramią būseną. To mes visi mokomės daug metų. Visi, ir aš, esame asmenybės augimo procese, kuriame nėra baigtinio taško: štai, žiūrėkite, koks aš suaugęs, gražus ir tobulas!
– Ar galėtumėte pasidalyti įžvalgomis apie poras, kurių santykiai pašliję – kokias klaidas jos daro dažniausiai?
– Didžiausia klaida – manyti, kad viskas visada liks, kaip santykių pradžioje. Kad jausmai niekada neišblės, aistra nesumažės ir visada bus taip pat gera, o pilve skraidys drugeliai. Deja, turiu nuvilti: tokie dalykai baigiasi. Todėl mes neturime labai sudievinti įsimylėjimo, nes anksčiau ar vėliau (visiems skirtingai) jis praeis.
Kita didelė problema yra lūkesčiai. Pasąmonėje tikimės, kad partneris mus padarys laimingu. Kad magiškai mus mylės, lepins, o tai, moksliškai žiūrint, nėra gerai. Juk visi esame žmonės. Todėl netobuli. Tai reiškia, kad partneriui bus visokių dienų – gerų ir blogų. Todėl aš būčiau atsargus ir neįsivaizduočiau, kad įmanoma rasti tokią antrą pusę, su kuria ateityje nebus jokių konfliktų. Bus. Antra obuolio puselė – tik iliuzija. Realybėje tokio idealo nėra, todėl ir ieškoti jo nereikėtų.
– Kaip žinoti, kada verta kovoti už savo santykius, o kada jau laikas paleisti vienas kitą?
– Nėra vieno atsakymo. Visada sakau taip: jei norite būti ramūs ir įsitikinę, kad reikia dėti tašką, prieš tai turite išbandyti viską, kas gerina porų santykius ir padeda jiems persikrauti.
Jūs galite palankyti porų ar grupinę terapiją, galite nuvažiuoti į porų stovyklą, žodžiu, padaryti viską, kad šeimą atgaivintumėte. Jei vis dėlto nepavyko – telieka ramiai išsiskirti. Bet jūs žinote, kad praėjus keliems metams po skyrybų negrįš giluminė graužatis, ašaros ar abejonės, kad paskubėjote. Deja, daugelis žmonių išsiskiria vedini emocijų, nė nepabandę visų galimų sprendimų, o vėliau gailisi, kad nepadarė visko, ką galėjo. Todėl visada sakau: negailėkite nei laiko, nei pinigų – šeima yra brangus projektas, tad pirmiausia verta pasistengti ją išsaugoti.
– Pabaigai iš psichologo kabineto grįžkime į LNK laidos „Meilės komisija“ filmavimo studiją. Kokie žmonės turėtų žiūrėti jūsų laidą – ar tik įsimylėję, o gal beviltiškai meilės ieškantys?
– Visi, norintys nuotaikingai ir gerai praleisti vasaros laiką. Pažadu daug juoko ir pačių nepatogiausių situacijų meilės beieškantiems dalyviams. Tai nėra šviečiamoji laida, bet vertingų patarimų psichologiniais klausimais bus nemažai. Galbūt vieni per kitų elgesį atpažins save, o kiti tiesiog maloniai praleis vasaros vakarą.
Naujausi komentarai