Donatas Montvydas vis dar svajoja apie rūmus ir šešis vaikus. Apie vietą, kur jis jaustųsi saugus, laimingas, visavertis. Kur ant duonos su sviestu dar galėtų užsitepti uogienės, kur dvasinis ir kūniškasis pasaulis nepriklauso nuo išorės.

Jau pirmadienį dainininkas, šiemet įkūnijantis eurovizinę Lietuvos viltį, sėdės lėktuve, kuris pakils iki Azerbaidžano sostinės Baku. Prieš išskrisdamas D.Montvydas mielai sutiko duoti interviu „Kauno dienai“.

– Pastaruoju metu vis bėgi: projektai, repeticijos, susitikimai, interviu. Bet balse – ne nuovargis, o geros emocijos.

– O kaip kitaip? Tai – mylimas darbas. Šiame gyvenimo etape realizuoju save. Nuovargį jaučiu, kaip ir kiekvienas dirbantis žmogus, bet nestandartinėmis valandomis. (Šyptelėja.)

– Kokį klausimą pastaruoju metu girdi dažniausiai?

– Liaudiškai kalbant, nesitaškome ir bendraujame toli gražu ne su visais žurnalistais. O dažniausiai girdimas klausimas: „Ar jau esi pasirengęs “Eurovizijos„ dainų konkursui?“

– Būtent šio klausimo ir neužduosime. Įdomiau sužinoti, ko pats paklaustum D.Montvydo?

– (Šyptelėja, po to susimąsto.) Ko aš paklausčiau... Ko paklausčiau... Daug ko. Išrinkti vieną klausimą labai sudėtinga, nes aš linkęs į savianalizę.

– Ranką prie širdies pridėjus: ką siųstum atstovauti Lietuvai „Eurovizijoje“, jei atrankoje nebūtų dalyvavęs Donny Montell (D.Montvydo sceninis pseudonimas – red.past.), o nacionalinę atranką būtum žiūrėjęs per televizorių?

– (Pauzė).. Manęs klausia, kokią vietą užimsiu, ką galvoju apie atlikėjus. Nemėgstu komentuoti. Viską palieku žiūrovų sprendimui. Antroje vietoje liko grupė „Dar“, tad ji ir būtų verta važiuoti.

– Diplomatiškas atsakymas.

– O ką daugiau galiu atsakyti? Jei kas nors paklaustų, kokios muzikos klausau, kokia kompaktinė plokštelė groja mano automobilyje, galėčiau atsakyti, nes nieko neįžeisiu.

– Ir kokia gi kompaktinė plokštelė šiuo metu tavo automobilio grotuve?

– Turiu penkių kompaktinių plokštelių dėkliuką... A, štai! „Def Leppard“ dainų rinkinys.

– Girdėjai pesimistų nuomonę, esą Donatas net nepateks į finalą? Ar tai tau būtų tragedija?

– Ne. Save nuteikiu, kad nereikia išgyventi. „Eurovizija“ truks kelias dienas, o aš rengiuosi visam gyvenimui. Bent jau dar aštuoniasdešimčiai metų (juokiasi).

Man – 24-eri, gyvenime viskas dar priešakyje. Reikia daryti tai, ką moki ir gali daryti. Nereikia nusivilti nesėkme. Ir tuomet rezultatas ateina savaime.

– Jurijus Smoriginas prieš kelerius metus smarkiai sukritikavo su tavimi dirbusios Anželikos Cholinos choreografiją. Ką jis tartų šiandien, vertindamas „Eurovizijoje“ nuskambėsiančios „Love is Blind“ choreografiją?

– Su maestro Jurijumi bendraujame labai gražiai. Pusmetį jis buvo mano mokytojas. Jis autoritetas, turintis didelę charizmą ir motyvaciją, ką ir kodėl daro. Man jo nuomonė svarbi. Mes kalbėjome, Jurijus pozityviai įvertino ir palinkėjo sėkmės.

– Jei „Eurovizijos“ išvakarėse ateitų stebukladarys ar beprotiškai įtakingas žmogus ir pasiūlytų laimėti konkursą, bet mainais turėtum ko nors atsisakyti – ką galėtum paaukoti?

– Jau dabar juodu darbu atsisakau laisvalaikio, dalies asmeninio gyvenimo, kuris man yra daug svarbiau už pagrindinį dalyką – muziką. Dirbu ištisus mėnesius, neturiu kito darbo, žinau, ką darau, ko siekiu. Tad priimti tokį pasiūlymą būtų tolygu parduoti sielą.

– Propaguoji lietuviškumą, bet „Eurovizijoje“ dalyvauji slapyvardžiu Donny Montell.

– Tai, kad aš esu Lietuvos pilietis ir gyvenu Lietuvoje, nesusiję su manimi kaip muzikantu. Savo slapyvardį propaguoju kaip atlikėjas. Tai – ne šeimos ar draugų pavardės. Dainininkai Freddie Mercury (tikras vardas ir pavardė Farrokh Bulsara – aut.past.) ir George Michaelas (Georgios Kyriacos Panayiotou – aut.past.) taip pat žinomi savo slapyvardžiais. Esu Žemės gyventojas ir noriu, kad mano muzikos klausytų visame pasaulyje. Vardas – tik forma, prie kurios galime kabinėtis arba ne.

– Tau svarbu, ką kalba kiti? Kartais atrodo, kad vertini tik profesionalų nuomonę.

– Oi, ne! Man svarbi žmonių nuomonė. Kiekvienas turime jautrumo laipsnį. Dainininkui svarbi ne tik muzikologo nuomonė. Ir tos nuomonės įsimena, kaupiasi viduje, nepriklausomai, kas jas išsakys. Reikia nusibrėžti ribas, iš ko gali ko nors pasisemti, o kas gali žeisti tave ir tau brangius žmones, nes kritika kenkia ir artimiesiems.

Buvo laikas, kai tarsi kempinė sugerdavau visas nuomones: žmonių, kurie susipyko su artimaisiais, pervargo nuo darbų, patyrė nesėkmę ir tiesiog nutarė išsilieti.

– Kas yra skydas, padedantis apsiginti nuo tų nuolat dejuojančių, pykstančių, pavydinčių ir išsiliejančių žmonių?

– Tai ilgas procesas, darbas, praktika, mokslai, dvasiniai dalykai, nuo vaikystės skiepijamos savybės, auklėjimas. Ne viską atsinešiau su savimi. Greta yra žmonių, kurie padeda. Užsiimu niat-nam kovos menu. Tėvai, mokytojai padeda puoselėti vertybes, tobulėti ne tik kūnui, bet pirmiausiai – dvasiškai.

– Sakoma, kad gyvenime yra dvi laimingos dienos. Diena, kai gimei, ir diena, kai supratai, kodėl gimei. Ar jau sau atsakei į šį klausimą?

– Jei sakyčiau, kad nesuprantu, nuskambės, jog suprantu, kad aš nesuprantu. Jei sakysiu, kad suprantu, atrodys, kad mano ego toks didelis, jog suprantu, iš ko sukurta visata, pasaulis, gamta. Visas gyvenimas yra ieškojimas, ir kai pradedi kažką suprasti, suvoki, kad kuo toliau giliniesi, tuo daugiau kyla klausimų. Net geriausi dainininkai, aktoriai, filosofai, sulaukę 60 metų, pripažįsta, kad iki šiol savęs neatrado. Tai – viso gyvenimo ir ne tik jo darbas. Turi išgyventi, gyventi tiek, kiek gali.

– Tavo žodžiuose juntama simpatija Rytų filosofijai.

– Iš dalies taip. Vadovaujuosi man labai patinkančiu posakiu: pasiekęs viršūnę supranti, kad toje viršūnėje nieko nėra. Esmė slypi pačiame kopimo procese.

Aš gyvenu įvairiose vietose: kovos menai, tėvai, artimieji, Rytų filosofija. Pats renkuosi gyvenimo vertybes, tobulėju. Nenoriu sureikšminti tik budizmo ar tik Rytų filosofijos. Yra bendri, žmogiškieji dalykai, kuriais bent teoriškai turėtume vadovautis.

– Tau – tik 24-eri, gyvenimo kreivė smarkiai kyla aukštyn. Sakoma, kad anksčiau ar vėliau tenka persirgti žvaigždžių liga, užgriūva šlovės našta. Tai tai jau buvo ar dar tik bus?

– Negaliu atsakyti, kas yra žvaigždžių liga. Bet tapęs populiarus pajunti, šiurkščiai tariant, kai tave pradeda šlovinti. Yra daug niuansų, bet populiarumas – tai ir asmeninio gyvenimo nebuvimas. Pokyčiai vyksta, bet vertybių skalėje pirmoje vietoje man yra asmeninis gyvenimas: tėvai, artimieji, ateitis, mano vaikai, namai. Visa tai neleidžia pamesti to kelio. Nereikia pamesti tų vertybių, nes net ir muzikuodamas prieš milijoninę auditoriją norėsi grįžti į namus, pas pačius artimiausius žmones.

– Kokią savo klaidą laikai didžiausia gyvenimo pamoka?

– Esu padaręs daug klaidų, bet pagrindinės nominacijos nėra. Vienas naiviausių mano poelgių, kuris buvo ir skaudi pamoka, – kai buvau diskvalifikuotas „Eurovizijos“ atrankoje, nes savo kūrinį buvau jau anksčiau pristatęs Bosnijoje. Šį faktą ignoravau ir nusižengiau taisyklėms. Supratau, kad darbe privalau apmąstyti kiekvieną niuansą.

– Atrodai pasitikintis savimi, lydimas sėkmės. Ar, susidūrus su dideliais sunkumais, nelaimėmis, tai nesubyrėtų it kortų namelis? Ar tavo pasitikėjimas tolygus tavo vidinei tvirtybei?

– Mane supa žmonės, kuriais pasitikiu, kurie turi patirties, neleidžia išklysti iš kelio, sugriūti. Tada nesėkmės nėra tokios baisios. Žinoma, nekalbu apie tragediją praradus artimą, kuri gali palaužti kiekvieną žmogų.

– Žmogaus asmenybės gelmė matuojama pagal tai, kokio dydžio problemos jį palaužia ar bent priverčia susvyruoti. Smulkioms nepasiduodi?

– Visko būna.

– Beje, vis dar neskaitai interneto portalų?

– Neskaitau.

– O nebaigti mokslai Vilniaus Gedimino technikos universitete – aplinkosaugos inžinerijos studijos? Tai – jau praeitis?

– Sieloje jaučiu didelę trauką gamtai, aplinkosaugai, fizikai, net astronomijai. Žinau, kad ateis laikas, kai studijas baigsiu.

– Donatai, tavo planuose tebeegzistuoja noras gyventi rūmuose ir turėti šešis vaikus?

– Kadaise taip sakiau. Tik nereikia suprasti tiesiogiai. Rūmai – tai vieta, kur aš – laimingas, saugus, visavertis. Kur ant duonos ir sviesto galiu užsitepti uogienės. Kur dvasinis ir kūniškasis pasaulis nepriklauso nuo išorės. Apie tokius rūmus svajoju. Kaip ir apie savo atžalas. Jei leis galimybės, aplinkybės, visa tai bus.

– Pamenu dar vieną norą – aplankyti Tailando vienuolius ir pamedituoti vienuolyne.

– Su Niat-nam federacija mėnesį Vietname aplankiau daug šventyklų. Dalyvavome ir Niat-nam federacijos vadovo profesoriaus Ngo Suano Bino dukters vestuvėse privačioje aplinkoje, aplankėme daug šventų, neturistinių vietų. Mano noras buvo įgyvendintas.

– Su mylimąja Veronika Brasaite esate kartu jau trejus metus...

– ... Taip, taip.

– Sakoma, kad tiek – trejus metus – trunka meilė. Kas toliau?

– Mano seneliai, proseneliai sulaukė auksinių, platininių vestuvių. Yra žmonių, kurie išsiskiria ir po mėnesio. Tai labai individualu ir negalima pasikliauti statistika. Galima pasirinkti daug variantų ir išgyventi daug etapų, kuriuos geriau pereiti su vienu žmogumi.

– Turbūt jau seniai įkyrėjo klausimas – kada, kada, kada?

– Apie vestuves? – juokiasi. – Mūsų šeimos – labai atviros, su tėvais, seneliais kalbamės apie vaikus, šeimą. Kalbame ir apie vestuves. Tai – didžiosiose svajonėse. Noriu, kad ir moteris būtų patenkinta šia švente.

– Tiki, kad meilė yra akla?

– Ji būna visokia. Čia kaip ir su minėtais rūmais – nesupraskite tiesiogiai. Laikui bėgant pamatai artimą žmogų kitaip. Matai ir jo trūkumus, o rutina kartais mus priverčia nebepastebėti gerų bruožų – to, ką matėme iš pradžių. Taip nutinka visiems. Ir mes klausiame: kodėl aistrą pakeitė kiti dalykai? Kodėl nėra taip, kaip buvo iš pradžių? Tai etapai, kuriuos turi išgyventi, pasitikti naujus ir patirti, kaip meilė įgauna kitokią formą.

– O kas nutinka, kai mylėdamas praregi?

– (Šyptelėja.) Bėga ašaros.

– Paskutinis klausimas. Jei tau suteiktų galimybę pamatyti rojų ar pragarą, ką pasirinktum?

– Nieko. Išvydęs vieną ar kitą, gyvenčiau kitaip. Geriau nejuokauti, o prisiimti atsakomybę ir nugyventi savo gyvenimą.