Viena iš Lietuvos išvažiavo prieš 15 metų, kita – prieš penkerius. Abi ištekėjo už užsieniečių. „Apsaugok, Dieve, nuo karo, maro ir egiptiečių sutuoktinių“, – sako viena jų. Vis dėlto namo lietuvaitės negrįžta. Ar jos laimingos?

Bombos ir žabangos

Pastaruoju metu itin neramiame Egipte jau penktus metus gyvenanti Giedrė Millerova tikina, kad nei mitinguojančių protestuotojų susirėmimai, nei pleškantys pastatai ir bumbsintys sprogimai jos ramybės nedrumsčia.

Anot lietuvaitės, ne bombų čia moterims labiausiai reikia saugotis, o arabiškų žabangų. Iš tiesų apie sukčių iš Afrikos darbelius kalbama ir rašoma vos ne kasdien, bet lengvatikių moterų, tarp jų ir lietuvių, netrūksta.

Ar tai reiškia, kad Giedrės lūpomis kalba karti patirtis? Ne. Ji – ištekėjusi, bet vyras – ne arabas. Apsaugok, Dieve, sako Hurgadoje gyvenanti Giedrė, nuo karo, maro ir egiptiečių sutuoktinių. Apie arabų vyrų nacionalinius ypatumus būtinai pasikalbėsime, bet dabar prašau Giedrės papasakoti, kaip ji pati Egipte atsidūrė, kokie vėjai į tolimą kraštą nupūtė.

Niekada nesakyk niekada

„Viskas labai paprasta. Netgi banalu. Prieš penkerius metus iširo mano šeima – likau viena su mažamete dukrele. Išgyvenau tragiškai sunkų laikotarpį, neradau sau vietos, todėl su mama ir drauge nutarėme nors trumpam atsipūsti Egipte. Galvojau, gal užgriuvusios negandos bent kiek užsimirš“, – dar palyginti netolimą praeitį prisimena buvusi vilnietė Giedrė.

Sutuoktinis buvo labai įskaudinęs, todėl moteris tvirtina tuomet visam gyvenimui atsižegnojusi naujų pažinčių. Ir štai čia, Hurgadoje, ji sutiko savo dabartinį vyrą Borisą.

„Dabar pati iš savęs juokiuosi. Tikrai kažkas iš aukščiau valdo mūsų gyvenimus“, – įsitikinusi G.Millerova.

Pirmąkart Borisą ji pamatė besisukiojantį viešbutyje. Giedrės mamai ir draugei galantiškas vyrukas iškart krito į akį, o jai – dzin. Draugė susipažino, vis pasikalbėdavo su juo. Vieną vakarą vaikinas pakvietė į klubą ne tik Giedrės draugę, bet ir ją.

„Ėjau tik todėl, kad draugei būtų drąsiau ir saugiau. Bet Borisas ėmė šokdinti mane. O šoko jis beprotiškai įspūdingai. Tada dar nežinojau, kad tai profesionalus choreografas, atkakęs į Egiptą iš Ukrainos ir čia jau ne vienus metus dirbantis pagal kelis kontraktus su profesionaliais šokėjais“, – pasakojo Giedrė.

Ramadanas – tik priedanga

– Mama ir draugė į Vilnių sugrįžo be jūsų?

– Grįžau ir aš, bet greitai susirinkau daiktus ir – atgal. Borisą buvau įsimylėjusi iki ausų. Netrukus už jo ištekėjau, atsivežiau į Egiptą ir dukrelę. Vyras man yra viskas: duona, kai noriu valgyti, vanduo, kai troškina, oras, kuriuo kvėpuoju. Nesijuokite, tikrai taip galvoju. Aš iš paskos jam kad ir į Sibirą važiuočiau, pėsčia Uralą pasiekčiau, kad tik būtume kartu.

– O gal Borisas tiesiog suspėjo egiptiečiams užbėgti už akių? Gal būtumėte lygiai taip pat iki ausų įsimylėjusi arabą?

– Niekada! Žinau, kas jie per tipai. Geručiai, kol pasiekia savo. Tada meilius žodelius keičia smūgiai.

– Argi nuolat besišypsantys, linksmi ir laimingi vyrai gali griebtis smurto prieš mylimą moterį?

– Egipte visi vyrai savo žmonas muša. Ypač svetimtautes. Mat saviškė gali vožti atgal arba tėvui pasiskųsti, kuris dukters skriaudikui tikrai neliktų skolingas. O kam pasiskųs svetimšalė? Viena mano draugė rusė jau antrą savaitę ligoninėje guli. Ji net nežino, kuo vyrui neįtiko. Gal kažką ne taip pasakė, padarė ar pagalvojo? Ir, beje, ne pirmą kartą dėl tos pačios priežasties medikų jai prireikė. O tai, kad egiptiečiai nuolat dantis rodo, – hašišo nuopelnas. Be jo gyvenimo čia neįsivaizduoja maždaug devyni vyrai iš dešimties. Atkreipkite dėmesį, kaip arabai kažką, panašų į plastilino gabaliuką, trupina ir suka į cigarečių tūteles. Tai ir yra ta sudedamoji dalis, nuo kurios ne tik nuotaika gerėja – ir energija užplūsta.

– Kam ta energija, jei, pavyzdžiui, per ramadaną musulmonas nuo saulės patekėjimo iki laidos nei valgo, nei geria, nei dirba, nei mylisi?

– Manot, jie šitų Alacho priesakų laikosi? Gal tik senukai, ir tai ne visi. Žinau iš vietinių – vyrams ramadanas patinka, nes tai proga nieko neveikti. Išmušė valanda – ir puola ant kelių, pradeda demonstratyviai melstis. Nes kai meldžiasi, nereikia dirbti. Jie baisūs tinginiai. Dauguma egiptiečių per ramadaną gyvena kaip visada, bet žmonos, aišku, tai slepia. Jei išduotų, sulauktų „komplimentų“ ir atsidurtų ligoninėje.

Vyrai vertinami kitaip

– Nejaugi visi egiptiečiai tokie apsimetėliai, dviveidžiai?

– Vienas kitas padoresnis, bet dauguma – būtent tokie. Turbūt nėra lietuvės, Egipte negavusios pasiūlymo apsilankyti vietinio bute. Žinau, kai apsalusios nuo meilių žodelių ar susigundžiusios žadamais dovanų kalnais turistės vos sveiką kailį išnešė. Ten pasikvietę ir žiedus nuo pirštų gali numauti, ir pinigus atimti, kūnu pasinaudoti, sumušti. Pačios kaltos, kad prasidėjo, todėl nutyli visas skriaudas. O jei į butą atvyktų turizmo policija, žinote, kokie Egipto įstatymai? Užsienietė privalėtų sumokėti didžiulę baudą. Net kalėjime gali atsidurti. Arabams už tai irgi gresia baudos, bet jie dažniausiai išsisuka. Čia juk Egiptas. Vyrai kitaip vertinami nei moterys.

– Tai kaip, patarkite, ramaus poilsio atvykusioms lietuvaitėms įkyrių egiptiečių dėmesio išvengti, kaip juos mandagiai atstumti?

– Mandagiai su jais neišeina. Reikia juos ignoruoti, nekreipti dėmesio, nesivelti į jokias kalbas. Dar yra toks arabiškas žodis „emši“. Jis savo prasme daugmaž atitinka pasiuntimą „ant trijų raidžių“. Išbandyta. Veikia. Aišku, man lengviau gyventi Egipte pasidarė tik tada, kai išmokau arabų kalbą.

Nusivylė Egipto medicina

G.Millerova Egipte gyvena nelegaliai. Hurgadoje, kaip ir kituose šios šalies miestuose, nelegalai paprastai niekam neužkliūva. Jie, sumokėję maždaug 200 litų baudą, gali išvykti iš Egipto ir netrukus sugrįžti atgal. Ir toliau ramiai gyventi. Nelegaliai.

Giedrė nemato reikalo legalizuotis, nors, pavyzdžiui, gydymas nelegalams gerokai brangesnis. Tačiau lietuvaitė iš viso nenori ten gydytis.

„Medicinos lygis čia – žemiau kritikos“, – vertina moteris.

Kartą ji buvo atsidūrusi Egipto ligoninėje, ten ją operavo.

„Po operacijos prasidėjo komplikacijos, bet į vietos daktarus antrą kartą kreiptis bijojau. Skubiai išskridau į Lietuvą, nors už tą niekam tikusią operaciją buvau sumokėjusi beveik 1000 JAV dolerių! Pagal Egipto medicinos paslaugų kainas tai gana pigu, juolab kad mokėjau kaip legali gyventoja – viena bičiulė man suveikė tokią pažymą. Jei būtų operavę kaip nelegalę, būčiau paklojusi apie 20 tūkstančių. Tik dantis gydytis čia apsimoka: paslaugos labai aukštos kokybės ir daug pigesnės nei Lietuvoje. Draugės su šeimomis atvažiuoja, pailsi ir dantis susitvarko“, – pasakoja Giedrė.

Gyvena dėl vyro

O ką Giedrė dirba Egipte?

„Borisas padovanojo patalpas, kuriose įsirengiau fotostudiją. Turiu pagalbininką, su juo organizuojame fotosesijas“, – sako nuo mažens kūrybingumu, veiklumu pasižymėjusi moteris.

Vis dėlto Egiptas jai – ne paskutinė stotelė.

„Nelabai man čia patinka. Tik draugės iš Lietuvos pavydi, kad nuolat saulėta, šilta, Raudonojoje jūroje kasdien galiu mirkti. O aš jūroje paskutinį kartą gal pernai birželį maudžiausi. Va Baltijos jūra – kitas reikalas. Turbūt tai, kas lengvai prieinama, darosi neįdomu“, – atvirauja Giedrė.

Egipte ji būna dėl vyro, kol jis čia dirba. Giedrė labai pasiilgsta dukters, nes ji mokosi Londone – nepritapo Hurgados mokykloje.

„Labai pasiilgstu visų artimųjų, giminaičių, lietuviško maisto, lietuviškos gamtos, stipraus lietaus, galingo griaustinio, – užsisvajoja ir vardija Giedrė. – Gal prieš trejus metus Hurgadoje po netikėtos liūties su perkūnija kilo didelis potvynis, parduotuvėlės plaukte plaukė – va tada tikrai puikiai jaučiausi, tarsi namuose.“

Tapo pasaulio piliete

Klausantis Kristinos Leal, akivaizdu, ji vienai šaliai nepriklauso. Jos pilna visame pasaulyje.

Nors moteris gimė ir užaugo Kaune, po mokyklos pakėlė sparnus į Hamburgą. Šiame mieste ji jau 15 metų, tiksliau čia jos daiktai, ypač pastaruosius šešerius metus. Prieš tiek laiko ji pradėjo dirbti gide ir su vokiečių grupėmis keliauja po Baltijos šalis arba po Pietų Ameriką.

Tiesa, žemyne už Atlanto lietuvaitė užtrunka kiek ilgiau nei ekskursijos, mat Venesueloje gyvena jos vyras.

„Kur mano namai? Sunku pasakyti, aš jau visur gerai jaučiuosi, – šypsosi 34 metų K.Leal. – Kai nuvažiuoju į Lietuvą, iškart suprantu – tai mano gimtoji šalis. Hamburge – mano gyvenimas, mano draugai, čia aš gyvenu jau 15 metų.“

Kiek susimąsčiusi moteris netikėtai priduria, kad, ko gero, praėjusiame gyvenime ji gyveno Estijoje.

„Nacionaliniame Lahemos parke yra kaimelis Kesmu, kuris mane nežmoniškai traukia. Kai ten nuvažiuoju, pasijaučiu, kad čia mano vieta“, – paaiškina lietuvaitė.

Kaip namie moteris jaučiasi ir Pietų Amerikoje, ypač Čilėje, nes jai artimiausias čiliečių temperamentas. Kitoje Antlanto pusėje Kristina turi daugybę draugų. Per juos susipažino ir su savo vyru. Nieko nuostabaus – emocinga, ryškaus charakterio, skardaus juoko savininkė nepastebimai įsilieja į pietiečių ratą.

Gyvenimas ant lagaminų

Kelionės – K.Leal didžioji aistra. Tačiau ne tik keliauti, bet ir dirbti kelionių srityje lietuvaitė visada norėjo. Dirbti su kitomis kultūromis ir kitomis šalimis jai atrodė nepaprastai įdomu, tik vis baiminosi pokyčių.

Į Hamburgą Kristina išvyko pagal Au-Pair programą. Metams. Jiems prabėgus, liko Vokietijoje ir susirado gerai apmokamą darbą prekybos centre. Atsitiktinai sutikti pažįstami, dirbantys gidais, paskatino ją nusiųsti savo gyvenimo aprašymą kelionių agentūrai. To užteko, kad svajonė taptų realybe.

„Ir tuomet viskas vyko reaktyviniu greičiu. Jau kitą dieną mane pakvietė pokalbio, o po dviejų savaičių išleido į pirmąją mano kelionę – po Baltijos šalis“, – prisimena K.Leal.

Dabar ji 15–20 dienų keturis penkis kartus per metus vokiečių grupėms pristato Baltijos kraštą ir džiaugiasi galėdama griauti visus jų mitus apie mūsų šalį. Kai atšąla oras Europoje, Kristina su vokiečių turistais traukia į Lotynų Ameriką. Tapti gide ir šioje Atlanto pusėje buvo didžiausia lietuvaitės svajonė, kuriai buvo lemta išsipildyti prieš penkerius metus.

„Apskaičiavau, kad per metus ant lagamino praleidžiu devynis mėnesius, – pasakoja gidė. – Likusius mėnesius – pas savo vyrą Venesueloje, o Hamburge pasirodau vos kelioms dienoms.“

Žinoma, pastovumo jau norėtųsi, ypač dabar, sukūrus šeimą. O kur keliauja Kristina per atostogas?

„Man sunku pasakyti, kas yra atotostogos. Per šešerius darbo gide metus aš atostogų neturėjau, tik šiek tiek laisvo laiko. O kai jo turiu, niekur važiuoti nesinori, geriau likti namie.“

Kristinai nesvarbu, kur jos namai. Svarbu, kad ji būtų apsupta pačių mylimiausių žmonių.

Kelionės suvedė su būsimu vyru

Pernai Kristina į Europą grįžo kiek ilgesniam laikui su savo vyru, tuo metu dar tik būsimu. Būtent Hamburge jie nusprendė susituokti. Iki tol draugavo penkerius metus. Hamburge jie norėtų gyventi.

„Iš tiesų visada maniau, kad gyvensiu tik Pietų Amerikoje, – prisipažįsta moteris. – Tačiau gyvenimas Venesueloje per daug pavojingas ir nesaugus, o ir ateitis ten neaiški. Todėl net mano vyras neprieštaravo keltis į Vokietiją.“

Pažintį su Nestoru Kristinai lėmė kelionės. Susiruošus į Venesuelą ten gyvenanti bičiulė venesualietė pasiūlė apsistoti jos šeimoje. Viename name su tėvais gyveno ir jos brolis, kuris lietuvaite rūpinosi dar prieš kelionę.

„Jau iš susirašinėjimo jis man labai patiko, nors niekada jo nebuvau mačiusi, – neslepia Kristina. – Nestoras mane globojo visą kelionę, o po jos abu supratome, kad skirtis nebenorėsime.“

Atstumas jų draugystei per penkerius metus nė karto nepakenkė. Kaip tai pavyko?

„Mes kalbėdavomės ir vis dar kalbamės kiekvieną dieną, kad ir kur aš būčiau. Jei nepavyksta susiskambinti, rašome vienas kitam elektroninius laiškus“, – meilės ryšį nurodo Kristina.

Su savo vyru ji bendrauja ispaniškai, su klientais – vokiškai, su savo šeima, žinoma, lietuviškai. Kelionėse dažnai pasitelkia rusų, anglų ir portugalų žinias.

„Dar norėčiau ir estų kalbą mokėti. Neklauskit, ką aš su ja veikčiau, bet estiškai norėčiau mokėti“, – šypsosi lietuvaitė. O kuria kalba galvoja? „Ispaniškai, – sako, – tačiau įsimaišo ir vokiečių, o kartais lietuvių kalba.“

Svajoja apie sėslesnį gyvenimą

Vis dėlto, kad ir kokiame pasaulio kampe Kristina būtų, jos gimtasis kraštas buvo ir liks Lietuva.

„Aš labai myliu savo šalį ir stoju piestu, jei kas nors drįsta ją šmeižti, – tvirtai sako lietuvaitė. – O kai iš bičiulės sužinojau, kad Hamburge lietuviškas restoranas atsidarė, norėjau ją už tokią gerą naujieną išbučiuoti. Taip gera žinoti, kad šalia kažkas gimto yra.“

Šiuo metu didžiausias K.Leal troškimas – gyventi sėsliau.

„Jau norisi nedarbo savaitgalių, kartą per metus atostogauti, – prisisotinusi svajonės keliauti neslepia moteris ir čia pat šypsodamasi paprieštarauja: – Bet jeigu tai taps kasdienybė, bijau, kad ir vėl ilgėsiuosi tų dienų ant lagamino.“