– Kaip romantiška – bendras hobis judu suartino. Vėliau sužinojote, kad Skaistė yra didelė šunų kinkinių sporto entuziastė. Jos paragintas ir pats išbandėte šunų kinkinių sportą?

– Panašiai... Aš pats anksčiau užsiėmiau orientavimosi sportu kalnų dviračiais. Paskui gyvenimo būdas šiek tiek pasikeitė, daugiau laiko dviračiui skirti nebegalėjau, ėmiau ieškoti, kuo pakeisti buvusį hobį. Ir tuomet šaunią idėją pasiūlė žmona. „O kodėl tau neišbandžius šunų kinkinių sporto? Tuomet galėsi suderinti du dalykus – savo augintinius šunis ir dviračius!“ Skaistė pati anksčiau aktyviai tuo sportu užsiėmė, todėl nesunkiai mane įkalbėjo.

Įsivaizduokite, kokioje situacijoje atsiduria dviratininkas, susirišęs su šunimi tampriu lynu, kai šuns greitis varžybų metu siekia net 40 km per valandą!

– Šunų kinkinių sporto individualių disciplinų atstovai paprastai varžosi trijose pozicijose: duetą gali sudaryti bėgikas ir šuo, paspirtukininkas ir šuo, dviratininkas ir šuo. Jų tandemą jungia tamprus lynas (2,60 cm), kurio vienas galas pritvirtintas prie šuns pakinktų, o kitas – prie paspirtuko, dviračio ar specialaus bėgiko diržo. Varžybų dalyviai turi kuo greičiau įveikti trasos ratą, kurio ilgis skirtingas. Kaip jūs varžotės?

– Taigi viską jūs žinote (juokiasi). Skaistės paragintas, iš pradžių nutariau išbandyti dviratininko poziciją. Pasirinkau savo veisiamų samojedų veislę (juos auginu jau dešimt metų, veisiu – pusaštuntų). Samojedai šunų kinkinių sporte priskiriami prie šiaurinių veislių šunų, kaip ir Aliaskos haskiai, malamutai, norvegų metisai, eurodogai. Bandymas patiko tiek man, tiek šuniui. Tačiau varžyboms jis buvo truputį per lėtas... Vienose varžybose pabandžiau su jais dalyvauti tokioje įdomioje rungtyje, kur sportininkas važiuoja paspirtuku, o priekyje bėga du šunys. Tačiau ir čia norėjosi daugiau greičio.

– Tai ką gi darėte tuomet? Puolėte dairytis veislynų, kuriuose parduodami greitesni kinkinių sportui naudojami šunys?

– Tuo metu vienas mano pažįstamas – Ridas Karaška, užsiiminėjęs šiuo sportu, kaip tyčia turėjo haskių kalytę, su kuria pats buvo tapęs ir pasaulio, ir Europos čempionu. Taip jau atsitiko, kad jis nusipirko greisterį, anot kinologų, neveislinį šunį, bet atstovaujantį būtent specialiai šunų veislei, kuri veisiama šunų kinkinių sportui. Taigi jis norėjo treniruoti savo greisterį, o man pasiūlė perimti jo buvusią varžybų partnerę kalytę Luną – jau gana garsią šunų kinkinių sporte.

– Taip jūs ir Luna tapote draugais?

– Ir draugais, ir treniruočių bei varžybų partneriais. Dar pasakysiu, kad mums visai neblogai sekėsi. Drauge tapome ir Lietuvos čempionais, ir „Baltic Cup“ laimėtojais. Bet juk nei šunys, nei žmonės neina jaunyn... Kai Luna išėjo į užtarnautą pensiją (varžybose dalyvaujantiems šunims ji ateina maždaug aštuntais gyvenimo metais), ėmiau ieškoti kito varžybų partnerio. Samojedai, su kuriais važinėjau vieną sezoną, manęs nebetenkino. Norėjosi greitesnio draugo.

– Ir tuomet prisiminėte žmonos Skaistės veisiamus saliukius, kitaip – persų kurtus?

– Na taip... Treniruotėms pasirinkau jos numylėtinę saliukę Sacharą. Viena bėda, kad saliukiai mėgsta patys priimti sprendimus, todėl nėra labai patikimi šunų kinkinių sportui. Betgi nutariau pabandyti... Tikrai nuostabus jausmas lėkti dviračiu paskui Sacharą, betgi ne ką „nuostabesnis“ jausmas patirti akibrokštą, kai tu jai duodi komandą sukti į dešinę, o ji paskutinę akimirką šokteli į kairę. Įsivaizduokite, kokioje padėtyje atsiduria dviratininkas, susirišęs su šunimi tampriu lynu, kai šuns greitis varžybų metu siekia net 40 km per valandą!

Išbandymai: saliukė Sachara dažnai pasielgdavo netikėtai ir savo varžybų partnerį nekart įstūmė į nepavydėtiną padėtį. Asmeninio archyvo nuotr.

Ech, ta mano Sachara… Kiek kartų ji mane buvo įstūmusi į keblią situaciją. Rodos, važiuoji plačiu keliu, o ji kažkur įžvelgia kokį mažytį, plika akimi vos matomą takiūkštį ir visai netikėtai sukteli į jį. Aš iš paskos – vos ne į medį. Laimė, kad dviratį valdyti tobulai esu išmokęs jau nuo orientavimosi sporto laikų. Kaip šiandien pamenu vienas varžybas su Sachara, kurios man tapo paskutiniu perpildytos kantrybės taurės lašu. Jų trasa susidėjo iš trijų etapų. Pirmame mano Sachara kažkodėl nusprendė, kad išvis nebėgs – tik lėtai bidzeno risčia kaip per parodą. Bet kai pro ją tarsi vėjas pralėkė Ridas (mūsų jau minėtos Lunos šeimininkas) su savo naujuoju greisteriu, tai mano Sacharai tarsi kas galvoje apsisuko. „O, reikia juos vytis!“ – turbūt pamanė ji ir pasileido šviesos greičiu. Keletą kilometrų tiesiog skriejome iki sankryžos, o paskui aš skriejau didelėmis akimis… Nors fiziškai niekur neatsitrenkiau – baimės buvo nemažai. Kai su Sachara vėl grįžome į doros kelią (juokiasi), privažiavome T formos sankryžą, šalia kurios augo didžiulis medis. Ir štai čia Sachara vėl iškrėtė man pokštą – ties tuo medžiu pasuko ne ten, kur reikia, o aš įsirėmiau delnais į medį. Po tų varžybų nutariau, kad užteks nervintis ir keikti vargšę Sacharą. Daviau jai šventą ramybę, išleidau į užtarnautą poilsį. Padėkojau jai už draugystę šiame sporte.

– Vadinasi, šio sporto sėkmė slypi ne žmoguje, bet… šunyje?

– Iš esmės taip. Bet juk žmogus ruošia šunį varžyboms. Tarkim, Lunos šeimininkas Ridas buvo ištreniravęs savo haskį taip, kad šis jam netrukdytų minti, o tik palaikytų įtemptą lyną. Ką tai reiškia? Ogi tai… kad jo priekyje bėgantis šuo netempdavo. Priešingai nei mano Sachara, kuri bėgdavo didžiuliu greičiu ir kartais mane tiesiog tempdavo iš paskos.

Kaskart patiriu begalinį malonumą, kai jaučiu, kad šuns ir žmogaus tandemas veikia darniai – šuo tempia, o tu iš paskos jam padedi mindamas.

– Už lango – nuostabi žiema. Ar esate dalyvavęs šunų kinkinių varžybose ant sniego?

– Ant sniego, pasikinkę samojedus į paprasčiausias roges, puikiai laiką leidžia mūsų vaikai. Aplink mūsų namus kalnų nėra, bet, pasileidus rogėmis lyguma su samojedais, įspūdžių jiems tikrai užtenka. Vyresnėliui Tautvydui netrukus bus septyneri, o jaunėliui Vytautui –  penkeri. Panašu, kad mažylis užaugęs seks mūsų su žmona pėdomis. Paprastai kiekvienose varžybose organizatoriai neužmiršta ir mažiausiųjų. Jų laukia atskira vaikų bėgimo su šunimi rungtis, kurios metu reikia įveikti apie 300 m ilgio trasą. Vytautas jau yra tai bandęs ir dabar laukia karantino pabaigos, kada galėtų oficialiai dalyvauti kokiose nors šunų kinkinių varžybose.

Aš pats žiemos varžybose nedalyvauju. Su dviračiu – ne ta specifika. Mano lenktynės skirtos ratuotoms transporto priemonėms. Paprastai trasos ilgis būna skirtingas – nuo 3 iki 5 km. Prieš varžybas trasą galima apeiti, apžiūrėti, mintyse susidėlioti posūkius ir kitus svarbesnius taškus.

Tarkim, „Baltic Cup“ varžybose mums tekdavo įveikti 5 km trasos ruožą. Kartais dėl šilumos jis galėdavo būti sutrumpintas. Matote, kai oro temperatūra varžybų dieną pakyla iki 15–18 °C, samojedams blogai: jie greitai sušyla. Vienais metais dalyvavau Europos čempionate Lenkijoje, kur trasos ilgis buvo beveik 7 km. Pamenu, lapkričio vidurys ir tokia pliurzė po lietaus… Atrodė, kad mes visi, varžybų dalyviai, murkdomės vienoje didžiulėje purvo vonioje. Šuo tempia, tu mini tame purvyne iš paskutiniųjų. Daug maloniau ir lengviau dalyvauti varžybose, kai geras oras ir gruntas gana kietas. Bet juk varžybų, kaip ir oro sąlygų, nepasirinksi.

– O kas buvo toliau, kai nusprendėte su Sachara daugiau nebedalyvauti varžybose?

– Tuomet nusipirkau Veimaro paukštšunį iš Lenkijos veislyno. Deja, beveik pusmečio šuniukas mirė nuo sepsio. Po tokio nelaimingo atsitikimo kurį laiką nieko neturėjau... Ir paskui lyg netyčia mūsų šeimoje atsirado Ibizos šiurkščiaplaukis šuo. Pavadinome jį Taru. Šie šunys tikrai mėgsta tempti – tiek pasivaikščiojimų, tiek sporto metu. Štai su juo po truputį ir bandome treniruotis, dalyvauti varžybose... Aišku, pasaulinė pandemija ir mums varžybų grafikus gerokai sujaukė. Bet kadangi mūsų namai yra miške, aplink – nė gyvos dvasios, tai treniruočių su šunimi niekada nebuvau nutraukęs.

– Minėjote, kad Taras dalyvauja dar vienoje sporto šakoje – vadinamajame kursinge. Kas tai?

– Terminologų siūlomas svetimybės „kursingas“ (angl. coursing) atitikmuo būtų – šunų vytynės. Kitaip sakant, zuikių medžioklės imitacija. Žodžiu, su Taru mes bandome vienu šūviu nušauti du zuikius. Ruošiamės vytynėms užsiimdami šunų kinkinių sportu. Vytynių trasa įrengiama lauke, ant lyno galo pririšamas jaukas, kurį traukia speciali mašina, o šuo jį vejasi. Žmogus čia nedalyvauja, tik paleidžia šunį nuo starto linijos, o toliau jau medžioja jis pats. Kinkinių sporte – priešingai: ten jau dalyvauja šuns ir žmogaus duetas. Bet man patinka abi šios sporto rūšys.

– Sykį esu stebėjusi vienas varžybas, kai sportininkai vadeliojo kelių šunų kinkinį, o patys sėdėjo vežimaičiuose. Ar kada bandėte tokią  sporto šaką?

– Bandžiau. Buvau pasikinkęs keturis samojedus. Aišku, kad greičio nebuvo, bet vaizdas – nuostabus: keturi pūkuoti balti šuniukai bėga visi kaip vienas. Norėjosi, kad jie ne tik gražiai atrodytų, bet dar ir pasiektų rezultatą. O tam reikėjo įdėti daugiau pastangų. Tie sportiniai šunys turi gyventi kartu, drauge bėgioti, treniruotis. Kinkinyje kiekvienas šuo pagal savo fizinius duomenis privalo turėti savo vietą ir pareigas. Bet tuo metu mes auginome tik du samojedus namuose... Taigi negalėjome keletą kartų per savaitę kviestis likusių šunų iš Vilniaus.

Žodžiu, su samojedų ketvertu dalyvavau vienose varžybose, ir to užteko. Bet tos varžybos man buvo be galo įsimintinos. Jose bene pirmasis Lietuvoje išbandžiau triatloną. Tai reiškia, kad per vienas varžybas spėjau dalyvauti net trijose skirtingose disciplinose. Vienoje rungtyje važiavau su Sachara ir dviračiu, kitoje – su dviem samojedais ir paspirtuku, o galiausiai su žmonos Tailando ridžbeku dar ir bėgau.

– Taigi dabar, kiek suprantu, tyliai ramiai su Taru ruošiatės pavasariui ir važinėjatės rogutėmis savo apsnigtose vienkiemio lygumose...

– Na taip. Ir važinėjamės su vaikais, ir treniruojamės, kiek galime. Laukiame karantino pabaigos. Kaip ir visi... Kadangi šunų mūsų namuose daug, o kiekvienam iš jų vis tiek reikalingas atskiras ir vis kitoks dėmesys, veiklos netrūksta. Bėgdami kinkiniuose jie išsikrauna fiziškai, o man po įtemptos darbo savaitės šis sportas – tikra terapija: leidžia atsipalaiduoti psichologiškai. Kaskart patiriu begalinį malonumą, kai jaučiu, kad šuns ir žmogaus tandemas veikia darniai – šuo tempia, o tu iš paskos jam padedi mindamas.