Būsima kineziterapeutė namuose Vilniuje augina tris mažesnių veislių šunis – du cvergšnaucerius ir vieną dekoratyvinį Lasos apsą, kurį namo parsinešė nieko tėvams nesakiusi. Sportuoti kartu jie netinka. Tad šunų kinkinių varžybose ji dalyvauja su kurtsharu – vokiečių trumpaplaukiu pointeriu. XIX a. Vokietijoje šie šunys buvo išvesti medžioklei.

Viltė entuziazmu bėgioti su šunimi ir dalyvauti varžybose užkrėtė ir savo mamą – Rūtą Šokaitienę. „Kadangi ji mėgo bėgioti savo malonumui, tai pasiūliau jai daryti tą patį, tik su šunimi“, – džiaugiasi dukra, dažnai su mama startuojanti toje pačioje, moterų, grupėje.

Dažnai šuo nuo pat pradžių pasileidžia bėgti iš visų jėgų, tad šeimininkas turi mokėti jį nuraminti, paskirstyti tempą, kad šis neišsikvėptų per pirmąjį kilometrą.

Paklausta, kuri iš jų dažniau stovi ant nugalėtojų pakylos, Viltė atšauna, kad abi. Moterys netgi bėgioja su kurtsharais iš vienos šeimos – broliukais Vindžiu ir Štormu. Tai nėra jų asmeniniai šunys. Anot sportininkės, vieni kurtsharų veisėjai, jų draugai, tiesiog pasiūlė moterims su jais pabėgioti ir judrius šunis iškrauti.

„Neturėti savo šuns ir dalyvauti varžybose – šiame sporte tai įprasta, – aiškino Viltė. – Tiesiog turi jį pasiskolinti ir išsitreniruoti. Ypač svarbi pati treniruočių pradžia, kai turi prisipratini šunį. Kai jau šuo paruoštas, treniruotis galima ir atskirai – bėgioti, palaikyti gerą fizinę formą. Artėjant varžyboms vėlgi reikia dažniau susitikti.“

Kol šuo jaunas, labai svarbu jį tinkamai motyvuoti. Puikiai veikia treniruotės su kitais šunimis. Matydamas, kad kitas šuo jį lenkia, kurtsharas pavydi, bando jį pasivyti. Sportininko pagrindinė užduotis – sukurti savo keturkojui porininkui teigiamas emocijas, kad šuo varžybų metu norėtų lenktyniauti. Nes pasitaiko ir priešingai.

Šunų mylėtoja atvirauja, kad jau dirbdama šunų parodose ji susižavėjo kurtsharų veisle. Artimiau su jais susipažinusi Viltė sužinojo, kad ši veislė tinkama šunų kinkinių sportui.

Su laiku išmoksti jausti savo šunį, sulėtinti ar pagreitinti jo judesių dažnį.

„Bet jei šuo nenori tą dieną bėgti – nelaimėsi varžybų, nors ir koks greitas bėgikas būtum, – dalijasi varžybų patirtimi dalyvė. – Kita vertus, kai šuo labai gerai tempia – gali ištempti ir tave, padususį ir nebetekusį jėgų.“

Viltė mėgsta leisti laiką ne tik bėgiodama, bet ir kilnodama svarmenis. O jos mama labiau žavisi ilgesnėmis distancijomis.

„Varžybose su šunimi bėgame nuo 3 iki 5 km. Dažnai šuo nuo pat pradžių pasileidžia bėgti iš visų jėgų, tad šeimininkas turi mokėti jį nuraminti, paskirstyti tempą, kad šis neišsikvėptų per pirmąjį kilometrą, – paaiškina Viltė. – Su laiku išmoksti jausti savo šunį, sulėtinti ar pagreitinti jo judesių dažnį.“