– "Pigeon" sukūrėte dar būdamas studentu. Kokia buvo bendrakursių, dėstytojų reakcija, nejutote pavydo?

– Mano kursas buvo nuostabus, visi buvome individualistai ir norintys keisti nusistovėjusią tvarką, buvo labai sveika, smagi konkurencija – konkuravome tarpusavyje be jokio pavydo, man atrodo, padėjome vieni kitiems pasiekti užsibrėžtų tikslų. Dėstytojai – lygiai taip pat. Mano dėstytojas iki šiol mane konsultuoja.

– O artimieji? Kai jauni žmonės pradeda drąsiai kalbėti apie savo idėjas, neretai vyresniems šeimos nariams darosi baisoka, juk ir investicijos nemažos, ir laiko, ir energijos tam skiriama.

– Tėvai – ne, bet aplinkoje buvo žmonių, kurie dažnai apribodavo savo labai aiškia nuomone. Bet turiu labai paprastą vaistą – neklausau tokių žmonių, kurių nuomonė man trukdo. Jeigu kritika argumentuota, mielai ją išgirstu. Bet klausytis žmonių, kurie mėgsta išsakyti savo poziciją, nežinodami visos apimties ir turinio, – tiesiog laiko gaišimas.

– Lietuviai neretai mėgsta pasiskųsti, kad pasaulyje net ir itin talentingiems sunku prasimušti, pirmenybė teikiama asmenims iš didžiųjų valstybių. Ar pačiam teko patirti ką nors panašaus?

– Teoriškai, gyvendami mažoje valstybėje kaip tik turėtume gerokai optimaliau ir greičiau pasiekti tokius rezultatus, kokių, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje neįmanoma pasiekti dėl didelio, lėtai veikiančio valstybinio aparato. Deja, mes dar turime vidinių problemų ir neturime ilgalaikės perspektyvos. Geriausias pavyzdys apie Lietuvą, mažą šalį, – ir mano atvejis. Kai nuvykau į Los Andžele vykusią konferenciją "Core77", prie manęs priėjo vienas iš "Snapchat" programėlės įkūrėjų ir sako: "O, čia gi tu, kur tą oranžinį paspirtuką sukūrei! Labai šaunus daiktas!" Atrodo, net neįmanoma, kad kažkas būdamas Los Andžele, startuolių virtuvėje, prieitų, atpažintų ir sakytų: "O, geras, kaip smagu, iš Lietuvos, jėga!" Tai, kad esame maži, nereiškia, kad prastesni ar turintys mažiau kūrybinio potencialo. Tiesiog mums reikia suprasti, kas yra globalus pasaulis ir kiek mes galime pasiekti – eksportuoti, kelti ekonomiką, būti pasaulio dalimi. Kai tai suvoksime, galėsime priimti tam tikrus sprendimus valstybiniame sektoriuje, kurie padėtų ne tik didelėms korporacijoms, bet ir mažiems startuoliams, šeimų verslams plėstis po visą pasaulį. Neseniai buvau Tokijuje ir pačiame centre užėjęs į parduotuvę pamačiau sudėliotas mūsų lietuviško šokolado "Naive" plyteles, puikiai pardavinėjamas. Taigi, viskas įmanoma, viską galima padaryti, pasaulis gali mus mylėti, gali žinoti, kas yra Lietuva, tik mums reikia nesigėdyti, mylėti pirmiausia save ir parodyti, kad esame įdomūs bei faini.

– Gal savo sukurtu itin patogiu paspirtuku skatinate žmones kuo rečiau rinktis keliones automobiliu ir taip stengiatės pagerinti ekologinę situaciją? Juk jūsų kūrinys tarptautinėje inovacijų parodoje Ženevoje buvo apdovanotas sidabro medaliu kaip ekologinio transporto priemonė. Ar tai pagrindinis tikslas, ar tik vienas tikslų?

– Iš tikrųjų tikslų labai daug. "Citybirds" kaip kompanija šiandien kuria keturis skirtingus produktus, kol kas tai paspirtukai. Ekologija – mūsų ilgalaikė perspektyva, bet mes jau dabar imamės sudėtingesnių transporto sprendimų, susijusių su ekologija. Turime galvoti apie ateitį, savo Žemę, visuomenę, vaikus, tai erdvė, kurioje reikia daryti sprendimus. Kitas iš vertybinių klausimų – noras sukurti identitetą. Lietuva neturi savo produkto, kaip šveicarai peiliuko, belgai šokolado, kuris mus identifikuotų. Mūsų kompanijos vidinis tikslas – ikoniškus produktus, kurie pristatytų šalį visame pasaulyje. Tai labai didelis tikslas, gal net jo ir nepasieksime, bet stengiamės padaryti viską, kad mums pavyktų.

– Galbūt planuose jau yra naujų "Citybirds" produktų?

– Yra keli produktai, bet apie juos niekam nepasakojame, nes norime viską išbaigti. Esame pridarę daug klaidų komunikacijoje – kažką sukūrę iš karto publikuodavome, rodydavome žmonėms, klausdavome atgalinio ryšio. Pradėti masinę netgi tokio paprasto produkto kaip paspirtukas gamybą iš tikrųjų yra juodas darbas, ilgas kelias nuo idėjos iki parduotuvių lentynų. Šiuo atveju pasimokėme ir stengiamės kuo mažiau kalbėti iki pagrindinio starto, kai produktas jau tuoj, už kelių dienų, pasirodys.

Pasaulis gali mus mylėti, gali žinoti, kas yra Lietuva, tik mums reikia nesigėdyti, mylėti pirmiausia save ir parodyti, kad esame įdomūs bei faini.

– Vis dėlto ar tai bus paspirtukas?

– Ne, ne paspirtukas, šiek tiek įdomesnis transportas. Turime keturis paspirtukus skirtingoms auditorijoms, manome, kad šioje srityje jau padarėme viską, ką galėjome geriausia. Dabar norisi naujų iššūkių, kurti inovatyvų transportą.

– Esate užsiminęs ir apie automobilių dizainą. Ar jis – vis dar planuose?

– Esu be galo didelis automobilio kaip transporto priemonės gerbėjas, labai domiuosi įvairiais startuoliais, kuriančiais inovatyvius sprendimus. Bet suprasdamas, kokio konkurencingumo ši rinka, šiandien nedrįstu net svajoti apie automobilio "Citybirds" vardu kūrimą. Be abejo, jeigu užaugsime tiek, kad galėtume sau leisti bent jau pabandyti, be abejonės, bandysiu. Tikrai norėčiau, kad Lietuvoje galėtume gaminti ir savo automobilį. Mes turime be galo daug gamyklų, kurių pavydi vokiečiai, čekai, tie patys kinai, bet mes nekuriame savo produkto, neturime savo identiteto. Čia būtų be galo didelis žingsnis. Norėčiau, kad Lietuvos gamykloje būtų surenkamas, tarkim, pirmasis skraidantis automobilis. Kodėl gi ne? (Juokiasi.)

– Apkeliavote daug pasaulio. Ar, palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje paspirtukai populiarūs?

– Mūsų pagrindinė rinka – Azijos šalys, ten paspirtukai populiarūs. Prie trijulės Japonija, Singapūras, Pietų Korėja dabar dar Taivanas prisijungė. Šiose šalyse mėgstamos ryškios spalvos, suprantama dizaino pridėtinė vertė. Ten žmonės gyvena mažuose butuose, labai aukštai, turėti dviratį yra didelė prabanga, todėl labai patogu į metro pasiimti pasprituką ir juo įveikti paskutinę mylią. Žinoma, yra daug susijusių aspektų: kelio danga, kelių infrastruktūra, socialinis statusas. O iš tikrųjų stovi automobilių spūstyje 40 minučių kiekvieną dieną, visiškai netaupai nei savo laiko, nei energijos, nei nervų, netausoji gamtos – man atrodo, važiuoti paspirtuku, dviračiu ar net eiti savo kojomis yra žymiai naudingiau.

– Pats pradėjote nuo sutelktinio finansavimo platformos "Kickstarter", daugiausia susidomėjimo tuomet sulaukėte iš užsienio valstybių, ypač Kinijos, Japonijos, gyventojų. Kodėl Lietuvoje vis dar skeptiškai žiūrima į tokias investicijas, į startuolius?

– Manau, mes irgi, kuo toliau, tuo labiau pradedame pasitikėti tiek visa internetine prekyba, tiek tuo pačiu kickstarteriu. Palyginti su skandinavais, švedais, mūsų rodikliai yra prasti, ekonominis išprusimas irgi menkas, žmonės dažnai nesupranta, kaip naudotis pinigais, kaip veikia investicijos ir t.t. Viską reikia pradėti nuo mažų dienų, jau vaikus reikia mokyti, kad investuoti yra gerai, padėti suvokti: jei prisidedi prie lokalaus verslo ir padedi jam gyvuoti, tai tas verslas gali skleisti Lietuvos vardą, stiprinti identitetą.

– Beje, perkeliate gamybą iš Kinijos į Lietuvą. Ar dėl patriotiškų, ar dėl kitų priežasčių?

– Norisi išnaudoti Lietuvos gamyklų potencialą ir kurti produktus, kurie atspindėtų Lietuvą. Be abejo, tai vienas pagrindinių tikslų. Kitas tikslas yra ilgalaikė perspektyva visą produkciją gaminti lokaliai. Tai reiškia, kad Kinijos gamykla yra atsakinga už Azijos šalis, o Lietuvoje esanti gamykla atsakinga už Europos šalis. Taip mes sutaupome logistikos, laiko, kokybės kontrolė yra žymiai greitesnė. Ir kokybės, ir verslo aspektas, ir patriotiškumas, manau, eina koja kojon.

Galvoje įsižiebė startuolio lemputė?

I.Survila primena, kad idėjos nepakanka – svarbus turinys. Sėkmė turi be galo daug sudedamųjų dalių, pradedant prognozėmis, biudžetais, baigiant pačiu verslo planu mažiausiai penkeriems metams į priekį ir suvokimu, kokioje rinkoje esate. Be abejo, labai svarbi komanda: kokios tų žmonių kompetencijos, ar jie geba pasiekti rezultatus? Tuomet – užsibrėžti tikslai: kiek įdomus produktas ar paslauga, kiek potencialo jis turi, palyginti su konkurentais. Būtina suvokti rinką: ar kalbame apie lokalų verslą, kuris orientuotas į Lietuvą, ar apie verslą, kuris apima ir Indiją, ir Kiniją, ir JAV? Ir tik tuomet, jeigu viskas gerai apgalvota ir pasirengta, verta rizikuoti.