– Per pastaruosius metus pristatei daug naujos kūrybos. Pasirodė solinis albumas „Justinas Jarutis“, „Freaks On Floor“ albumas „Gold“ ir bendri kūriniai su kitais atlikėjais. O dar „Lietuvos balsas“ ir vaidmuo roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“.

– Aš neplanavau, kad bus tiek visko. Savo solinį albumą buvau įrašęs jau praėjusių metų gegužę ar birželį, o rugsėjį jį tik papildžiau daina „Angel“. Planavome išleisti ir albumą su freaksais. Tačiau nežinojau, kad būsiu „Lietuvos balse“, kad su Leonu įrašinėsime dainas. Taip pat ir to, kad vaidinsiu roko operoje. Buvo netikėta, kad tiek daug visko susidėjo, bet dabar tuo labai džiaugiuosi. Žinoma, viskam reikia laiko ir energijos. Per šiuos metus man pačiam tai buvo nemažas šuolis tobulėjant organizaciniuose reikaluose. Svarbu buvo sugebėti sudėlioti vieną darbą po kito, teisingai paskirstyti laiką.

– Solinis albumas turi kantri atspalvių, „Freaks On Floor“ – rokas, su Leonu atliekami kūriniai – elektronika... Ką duoda pačiam, kaip kūrėjui, skirtingi stiliai, kuriuos atlieki?

– Tikiu, kad įvairumas yra labai svarbu. Manau, kad tai suteikia daugiau laisvės ir liberalesnį požiūrį į viską. Netgi į tą pačią muziką. Man jau 30 metų ir aš nebegaliu į tai žiūrėti taip pat kaip tuomet, kai buvau 19-os: „Čia draugai, čia labai smagu... Roko muzika ir daugiau nieko nebegrosiu gyvenime...“ Kad nieko daugiau negrosiu kaip tik roką galvojau gal tik du mėnesius. Vaikai dažnai sako, kad kažko nemėgsta, nors net nėra to bandę. Kaip sužinosi, jei neišbandai? Žmonės, darydami gyvenime tik vieną dalyką, niekada nesužinos nieko kito.

– Bet gal jaunoms grupėms tai natūralu? Jos dažnai kategoriškos ir bijo keistis...

– Jie bijo ne keistis, o ką žmonės pagalvos. Čia iš asmeninės patirties sakau. Manau, kad didžiausia žmonių bėda yra galvojimas ir koncentravimasis ne į tai, ką tu nori daryti ir kas būtų gerai, o į tai, ką pagalvos kiti. Lietuvoje taip yra, kad jei tu groji roko muziką, tai kaip dabar išleisi kantri albumą? Arba, jei tu groji roko muziką, tai kaip tu čia su „Radistais“ susidėsi? Aš sulaukiu tokių komentarų.

Šiais laikais save įrėminti į kažkokį stilių yra nesąžininga prieš save patį. Juk turime prieigą prie daugybės informacijos iš viso pasaulio.

Visada norėjau daryti daug dalykų ir niekada nemėgau daryti kažką vieno. Šiais laikais save įrėminti į kažkokį stilių yra nesąžininga prieš save patį. Juk turime prieigą prie daugybės informacijos iš viso pasaulio. Manau, kad svarbiausia daryti tai, ką nori.

– Skirtinguose projektuose skiriasi ir kūriniuose vystomos temos. Kaip jos kinta per projektus?

– Mano solinė kūryba yra pakankamai asmeniška. Joje kalbama apie kovą su pačiu savimi, su kasdienybe ar kažkokiu spaudimu. Taip pat labai svarbu laikas ir šeima. Santykiai su vienu arba dviem žmonėmis, kuriems visada norėtųsi skirti daugiau laiko.

O freaksuose esame aš ir Rokas (Beliukevičius – aut. past.), tad ir tekstuose ieškome bendrų dalykų. Aš žinau jo vertybes ir požiūrius į visus dalykus, jis žino apie mane, tad kuriame abiem artimus tekstus. Ten gal plėtojamos kiek platesnės, labiau socialinės temos, paliečiančios daugiau žmonių. O su Leonu ir KAIA – viskas apie meilę. Meilę tiek žmogui, tiek gyvenimui ar muzikai.

– Minėjote, kad solinis albumas buvo labai asmeniškas. Tai labai aiškiai įvardijote socialiniame tinkle parašęs laišką gerbėjams ir pristatydamas albumą. Juk galima buvo rinktis ir kitą variantą – kalbėti per išgalvotą personažą...

– Manau, kad tai įvyko natūraliai. Ilgai nerodžiau savo vidaus ir tiesiog tam atėjo laikas. Dukros gimimas, pabudimai naktį, tas stresas, nežinojimas, kaip teisingai elgtis su vaiku, ir visa kita. Manau, kad natūraliai turėjau tai paleisti. Manau, niekas neprieštaraus, kad vaiko atėjimas į pasaulį nėra tik gėlytės. Yra labai daug visko naujo, todėl ir tekstai apie tai. Yra porą tekstų albume („Stay with me“ ir „Save my soul“), kuriuos man padėjo parašyti mano sesuo. Įsigilinus į juos galima prisigalvoti įvairių interpretacijų, apie ką kalbama tose dainose. Gali atrodyti, kad aš dainuoju apie moterį, kad mano širdis dega dėl jos. Tačiau klausantis sesers sukurtų stulpelių, galima pamanyti, kad kalbamasi su kažkuo iš aukščiau. Ir man labai smagu, kad šituos tekstus galima skirtingai interpretuoti, nes kitos dainos yra gana aiškios.

– Soliniame albume daug kantri prieskonių, o ir pats neslepi savo simpatijų šiam muzikos stiliui. Kuo traukia kantri?

– Sakyčiau, kad labiau mėgstu kantri, pereinantį į folkroką, o ne į bliuzo pusę. Man kantri ir folkrokas yra du šalia einantys dalykai. Žavi dainavimas, harmonijos, intervalai ir tas skausmas dainose. Taip pat tuo, kad kantri ir folkroko atlikėjai nebijo pasakyti, kad jiems yra blogai. Jie gali groti tik vieną akordą, o visą širdį atvers. Kiekviena jų daina pasakoja istoriją. Viena man labiausiai patinkančių šio stiliaus grupių būtų – „Crosby, Stills & Nash“. Labai patinka ir Bobo Dylano klausytis. Mėgstu klausyti Tifo Merrit, kuri puikiai rašo tekstus ir dainuoja. Taip pat Chriso Stapletono ar Zaco Browno. Nuostabus yra Ch.Stapletono 2015-ųjų albumas „Traveller“. Ten kiekviena daina susiejama su viskiu. Dvylika ar trylika dainų ir jose bent kartą yra paminimas viskis. Manau, kad kantri folkas gali būti ir „The Beach Boys“, kurie atrodytų neturi nieko bendra.

O susidomėjau dar vaikystėje. Kai tik pradėjau mokytis groti gitara, man tėvai padovanojo bardų knygą. Ten buvo Vytauto Kernagio, Sauliaus Bareikio, Gedimino Storpirščio ir, atrodo, Kosto Smorigino dainos. Jau tada man tai buvo įdomu. Tačiau vėliau atėjo „The Beatles“, „Red Hot Chili Peppers“, viską tiesiog išmečiau ir grįžau tik dabar.

– Pristatei ir daug savo stilistika skirtingų bendrų kūrinių su kitais žinomais atlikėjais – soliniame albume yra bendri kūriniai, įrašyti su Monique, Girmante. Dar pristatei bendrus kūrinius su Leonu Somovu ir KAIA bei naują kūrinio versiją su Monique.

– Manau, kad tai suteikia labai daug įvairovės ir pildo tavo žinių bagažą. Kiekvienas atlikėjas ar kūrėjas turi savo požiūrį į tai, kur jis nori nueiti. Man visada įdomu pasižiūrėti, koks kito žmogaus darbas, sužinoti, ar mes galime kartu kažką sukurti. Galutinis rezultatas būna ne vieno žmogaus požiūris, o daug išsišakojimų ir kompromisų, nes kiekvienas žmogus skambant tiems patiems akordams gali dainuoti visiškai skirtingai.

Pradžioje svarbu labai aiškiai pasakyti, kas tau patinka, kaip tu dirbi, ką darai, kiek ir ką reikia mokėti. Tu nori ar nenori, bet kūryba yra labai asmeniškas procesas ir jame daug emocijų, bet įėjus į studiją, reikia tai palikti už durų, nes darbas yra darbas. Svarbu labai aiškiai, atvirai kalbėtis ir ieškoti sprendimų.

– Vasarą tapote vienu iš „Lietuvos balso“ mokytojų. Kaip jaučiatės ten?

– Per šį laiką, nuo pirmosios laidos iki dabar, pastebėjau keletą dalykų. Visų pirma įsitikinau, kad žmonės tikrai galvoja, kad toks, koks esi televizijoje, esi ir gyvenime. Žiūrovai to neatskiria ir tai tik įrodo, kad buvimas televizijos ekrane turi milžinišką galią žmonių suvokimui. Antras dalykas – padidėjo dėmesio iš aplinkos, tad sulaukiu tikrai labai įvairių komentarų. O pats visą tai priimu kaip darbą ir dar vieną laiptelį einant link to, ko noriu.

– Ką tai davė tau kaip asmenybei? Nes tai taip pat iššūkis – būti televizijos ekrane ir dar prisiimti atsakomybę už žmones, kurie pasirinko tave...

– Projektas moko atsparumo ir nėra lengva emociškai. Man sunku pasakyti „ne“. Tikrai yra buvę keletas paspaudimų, kai galvojau, ar aš paspaudžiau todėl, kad man tikrai patiko, ar vedamas emocijų.

Žmonės, ateidami į tokį projektą, turi suprasti, kad tai gali būti labai didelis tramplynas ir gaus daug dėmesio. Tačiau taip pat turi suvokti, kad reikės dirbti, ir tai yra šou. Kai kurie galvoja, kad jei pasirodo ir kažkas jiems atsisuka, tai jau viską laimėjo. Tai nėra taip lengva. Aš daugiau nei dešimt metų kiekvieną dieną ėjau repetuoti ir lipau į sceną tam, kad kažko pavyktų pasiekti.

– Yra ir naujas Romeo vaidmuo roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“. Kaip sekasi įsijausti į vaidmenį ir dirbti su komanda?

– Įsijausti į vaidmenį nelengva, nes tenka vaidinti keturiolikmetį / penkiolikametį, bet dar tik pradžia. Mums su Ieva (Zasimauskaite – aut. past.) reikia įdėti daugiausia darbo, nes turime mažiausiai aktorinės patirties. Labai džiaugiuosi, kad sutikau atlikti šį vaidmenį ir tikiu, kad tai bus vienas geresnių pastatymų. Man visada atrodė, kad muzika, aktorystė ir režisūra turi būti šalia.

– Jums svarbus įvairiapusiškumas, nes norite ugdyti save ne tik kaip atlikėją, bet ir kaip aktorių ar režisierių?

– Manau, kad tai svarbu ugdyti. Reikia žinoti ne tik kaip groti gitara, bet ir suprasti, kaip padėti kitam muzikantui ar režisieriui bei būti savo paties vadybininku. Nesakau, kad aš visa tai įvaldęs, bet man patinka į tai gilintis ir išmokti kažką naujo. Tada geriau suvoki, kaip sunku nueiti iš taško A į tašką B ir visai kitaip žiūri į gyvenimą ar žmones. Manau, kad tai leidžia geriau suprasti nuveiktą darbą ir imi vertinti kiekvieną profesiją. Mes juk visi esame vienodi, skiriasi tik profesijos.

– Skirtingi projektai, daug veiklos, tačiau kur jaučiatės geriausiai?

– Kai būnu šeimoje. Esu labai dėkingas savo žmonai, kad ji įdeda tiek daug darbo ugdant mūsų mažylę. Man taip pat smagu rūpintis dukrele, žaisti su ja ir jai kurti. Ir, aišku, perjungti filmuką, kai norisi kažko kito (šypsosi). Bet taip pat gerai jaučiuosi ir scenoje, kai žmonės ateina manęs klausyti.

– Kokie ateities planai? Į ką koncentruosiesi?

– Tikslas dabar yra pabaigti šiuos darbus. Paskutinis miuziklo atlikimas bus vasarį, tad artimiausius tris mėnesius turiu stipriai dirbti, būti sveikas ir nepalūžti, o po to galėsiu važiuoti ilsėtis ir kurti naujos muzikos (šypsosi).