Viltingą, kupiną šviesos ir ilgesio spektaklį "Jausmai" choreografas Jurijus Smoriginas dedikavo netikėtai išėjusiai savo pirmajai šokių partnerei Vijolei Parutytei.

Šis pagal Wolfgango Amadeus Mozarto "Requiem" pastatytas kūrinys šiandien pirmą kartą bus atliktas Šv. Kotrynos bažnyčioje. Pasirodymą sakralioje erdvėje choreografas skiria visiems anksti mirusiems savo kolegoms ir kviečia publiką išgirsti jausmingą himną menininkams.

– Spektaklį "Jausmai" sukūrėte anapilin iškeliavusiai V.Parutytei. Dabar jį skiriate visiems išėjusiems savo kolegoms. Kodėl? Ar spektaklyje kas nors pasikeitė?

– Niekas nepasikeitė. Spektaklis gimė iš įtampos, liūdesio, kai mirė mano mūza V.Parutytė. Tuo metu buvau išvykęs ir net negalėjau jos palydėti į paskutinę kelionę. Grįžau sukrėstas, ir tarsi kažkas pastūmėjo sukurti "Jausmus" – sukūriau per porą mėnesių. Bet be jos, tiek daug kolegų išėjo. Štai Albinas Krivickas, jis nebuvo garsus artistas, bet įdomus žmogus, taip juokingai juokėsi, kad visi aplink juoktis imdavo ir net verkti paskui, Jonas Katakinas, Antanina Pirmaitienė, kiti. Šį kupiną skausmo ir ilgesio spektaklį noriu skirti jiems visiems.

– Kas jums yra "Jausmai"?

– Tai – kaip himnas menininkui. Spektaklis sukurtas remiantis XV a. prancūzų modernisto Francois Villono gyvenimo istorija. Niekas nežino, kur, kaip F.Villonas mirė, kur dingo, kur ilsisi. Liko tik jo kūryba. Tai tokia gimininga istorija mums, artistams, – juk mes esame, išnykstame ir niekas mūsų nepamena.

– Kokius atsiliepimus apie spektaklį išgirdote per šį pusmetį? Kas nors jį "nuplakė"?

– Teigiamus, mat dauguma spektaklių dabar yra komercinio pobūdžio, žmonės pasiilgo kažko tikro. "Jausmai" – labai dvasingas spektaklis, kuriame 80 proc. skamba W.A.Mozarto "Requiem", todėl žiūrovas susimąsto, įsiklauso. Neigiamų komentarų niekas nesako – tik Smoriginas per televiziją. Apskritai kūrėjui nereikia sakyti neigiamų dalykų, nes menas – labai subjektyvus. Jo vertinti negalima. Juokingai kritikai atrodo, kai sako, kaip turėtų būti.

– Tikrai nekritikuojate kitų kūrėjų? Sunkoka įsivaizduoti…

– Tiesa, kartais pagaunu, sakantį, kokia baisi saviveikla, o ima man kas nors ir atsako, kad labai patiko tas pastatymas. Pagalvoju – iš tiesų aš šių žmonių atžvilgiu neteisus. Tikriausiai per didelius reikalavimus keliu, o žmogus gal pirmą kartą atėjo į teatrą ir jam koks nors pasistaipymas scenoje iš tiesų atrodo gražiausias kada nors matytas kūrinys.

– Kodėl "Jausmus" iš teatro perkraustote į bažnyčią?

– Šv. Kotrynos bažnyčia – sakrali, šviesi, nuostabi vieta šitaip prisiminti kolegas. Kūrinys tarsi grįžta namo.

– Kodėl verta pamatyti jūsų spektaklį?

– Dėl nuoširdumo. Žiūrovas spektaklyje atras gyvenimą, jausmingumą ir mintį, kad atsikėlus ryte reikia susimąstyti, kas yra gyvenimas ir koks jis.

– Kokius kitus kūrybinius planus brandinate?

– Gruodį pristatysiu šokio spektaklį "Fedra", kuriame šoks balerina Nelė Beliakaitė. Paskui spektaklį "Gaidukas", kur pagrindinį vaidmenį atliks Marius Jampolskis. Tai bus mano pirmas kaip režisieriaus darbas dramos teatre. Sausį išvyksiu statyti spektaklio į Venesuelą. Taip pat esu pradėjęs spektaklį "Geiša" su Živile Baikštyte. Deja, mūsų kūrybiniai keliai išsiskyrė ir jis sustojo. Bet žinau, kad pavasarį "Geiša" pasirodys.