– Vieni žmonės knygas apie tam tikras šalis skaito prieš kelionę, kiti – po. Iš kurių Jūs esate, ar mėgstate tokias knygas?
– Knygos man buvo ir bus tai, kas skatina blaškytis po Žemės rutulį. Prasidėjo nuo to, kad aš, mažas vaikas iš Biržų, gavau dovanų „Mažąjį pasaulio atlasą“ ir, vartydamas jį, svajodavau apie tuomet tokius tolimus kraštus kaip Iranas, Sirija, Namibija, Meksika, Kolumbija... Traukė Stambulas, Damaskas, Kandaharas... Būdamas aštuonerių jau galėjau mintinai išvardyti viso pasaulio sostines, nežinojau tik Afrikos žemyno. Paauglystėje iš savo anglų kalbos mokytojo, garsaus vertėjo Povilo Gasiulio išgirdau apie Jacko Kerouaco romaną „Kelyje“. Perskaičiau. Tai kuriam laikui tapo mano gyvenimo būdo vadovėliu. Ėmiau tranzuoti – iš pradžių po Europą, po to nusibeldžiau į Maroką, Siriją, Turkiją, Iraną, Azerbaidžaną. Knygos mane tiesiog užvedė! Netyčia pernai atsidūręs Indijoje dėkojau aukštesnėms jėgoms, kad buvau perskaitęs garsųjį Gregory Davido romaną „Šantaramas“. Tai padėjo ne tik suprasti kultūrą, bet ir tiesiog išgyventi. Na, o dabar knygas skaitau dėl gido darbo. Pavyzdžiui, Tahiro Shaho romanas „Kalifo rūmai“ mano keliones (jau kaip gido) praturtino tiek man pačiam, tiek keliautojams. Grožinės literatūros ir kitokios knygos žavios tuo, kad gali sukurti įspūdingą kelionę net ir neišeinant iš namų. Tačiau pati geriausia formulė – tai perskaitytos knygos ar filmai plius leidimasis į kelią. Kada skaityti – prieš kelionę, ar po, turbūt neturi didelės reikšmės, bet galiu patikinti, kad nepakartojamai magiškas kelių dimensijų pojūtis jums bus garantuotas.
– Pasidalykite kaip patyręs keliautojas – kokiose vietose geriausiai atsiskleidžia šalies kultūra?
– Kad ir kur nuvykčiau, stengsiuosi susitapatinti su vieta. Moku penkias kalbas – lietuvių, anglų, ispanų, turkų ir rusų, todėl šalys, kuriose galiu kalbėti vietine kalba, atsiveria man kur kas greičiau ir su daugiau spalvų. Kalba tampa tarsi raktas: ji leidžia ne tik bendrauti, bet ir pajusti kasdienio gyvenimo ritmą, suprasti humorą, papročius ir subtilius kultūros niuansus. Maloniausia yra keliauti pas draugus, išsibarsčiusius po įvairius pasaulio kampelius. Su jais pažintis tampa gilesnė: vietos nebelieka tik kaip turistinių lankytinų objektų sąrašas – jos įgauna veidą, istoriją ir šilumą.
– Ką gidas veikia, kai nedirba? Turistui viskas įdomu, o gidui jau viskas daugybę kartų išvaikščiota ir žinoma mintinai.
– Aš dirbu visada. Domiuosi, skaitau, planuoju maršrutus. Nuolat bendrauju su būsimais ir buvusiais keliautojais. Mano kasdienybė yra tarsi nesibaigiantis pokalbis apie pasaulį, istorijas, patirtis, kurias žmonės atsineša ir kurias jie nori parsivežti iš kelionės. Dažnai pagaunu save, kad net po darbo valandų tikrinu vietas, ieškau, kas dar galėtų nustebinti, įkvėpti ar tiesiog suteikti keliautojui ramybės. Šiuo metu organizuoju privačius asmeninius turus Stambule, tad reikia išsiaiškinti su keliautojais, ką jie nori patirti megapolyje. Vieni trokšta istorijos ir nori gilintis į praeities sluoksnius, kiti ieško šiuolaikinio gyvenimo šurmulio, spalvų, kvapų, garsų. Yra žmonių, kurie atvyksta tik paragauti, tik pajusti skonį, bet kažkas turi visai kitokį norą – visiškai pasinerti, prisikasti iki pat pamatų. Mano darbas – atspėti, išklausyti, sudėlioti ir padaryti taip, kad kiekvienas turas būtų ne šiaip pasivaikščiojimas, bet gyvas miesto išgyvenimas.
Mano kasdienybė yra tarsi nesibaigiantis pokalbis apie pasaulį, istorijas, patirtis, kurias žmonės atsineša ir kurias jie nori parsivežti iš kelionės.
– Gidams, kaip ir dainininkams, daugybę kartų tenka traukti tą pačią dainą. Ir kaskart reikia spinduliuoti entuziazmu, antraip vargu ar ką nors sudominsi. Ar nenusibosta?
– Senovės romėnai sakė, kad dukart į tą pačią upę neįbrisi. Jei dirbu mylimose vietose, tai tarsi būti su mylimu žmogumi – visada norisi būti kartu. Daugiau ar mažiau, bet vis tiek kitaip. Turbūt nėra nė vieno žmogaus, kurio visos dienos būna vienodos – netgi pačios nuobodžiausios turi savo niuansų, savo mažus stebuklus ar netikėtumus. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie turus – nėra nė vieno vienodo, nes žmonės juk visada kiti ir labai skirtingi. Vieni trokšta pažinti istoriją, kiti – tiesiog patirti miesto pulsą, treti ieško savo vidinio ritmo, tylos ar skonio. Dirbdamas gidu supranti, kad viskas keičiasi, kad kiekviena kelionė, kiekviena istorija ir kiekviena sąveika yra unikali. Ir tai ne tik darbas – tai nuolatinis mokymasis, nuolatinė stebėjimo, klausymo ir jausmų laviravimo praktika. Kartais tai nuovargis, kartais – džiaugsmas, bet visada – gyvenimo intensyvumas…
– Intensyvus darbas kartais labai nuvargina. Ar nepritrūksta poilsio?
– Turistai – tai tarsi mano svečiai, o svečiai, kaip sakoma Gruzijoje, yra Dievo dovana. Neslėpsiu, ne visada tos dovanos būna malonios, bet mano darbas yra ne tik organizuoti keliones, bet ir sukurti svetingumo emociją, suteikti jausmą, kad kiekviena akimirka yra svarbi, kad kiekvienas žmogus yra laukiamas ir saugus.
Kartais perdegu. Tokios dienos man primena, kad esu tik žmogus, kad kiekvienam darbui reikia jėgų atsargų, o jei jų netaupai, jos baigiasi staigiai. Anksčiau nemažai vartodavau alkoholio, bet pajutau, kad tai mane dar labiau vargina. Supratau, kad ne dirbtiniai pakaitalai, o tik ramus poilsis gali grąžinti jėgas. Pervargęs kūnas reikalauja tylos, tamsos, ramybės, todėl dabar renkuosi miegą – po keliolika valandų per parą. Miegas man tapo tikruoju poilsiu, paprastu, bet nepakeičiamu. Atrodo, kad tada kūnas pats išjungia viską. Kai renkuosi miegą, renkuosi ir save – ir tai, kas svarbiausia mano gyvenime.
Dar labai gerai atsigaunu Biržų krašte, namuose, kurie nenustoja stebinti tiek šviesiąja, tiek tamsiąja puse. Ten oras kitoks, ten laikas lėtesnis ir net paprasčiausias pasivaikščiojimas po laukus ar miškus tampa atokvėpiu. Kartais atrodo, kad Biržai mane gydo, net jei nieko ypatingo nedarau – tiesiog esu, klausausi tylos arba vėjo, žiūriu į horizontą. Tai yra vieta, kurioje iš tiesų galiu sustoti ir pabūti su savimi.
– Ar Turkija, apie kurią kartu su bendraautore nusprendėte parašyti knygą, Jums – išskirtinė šalis?
– Turkija – tai ne tik šalies pavadinimas žemėlapyje, tai jausmas. Esu daug keliavęs po Turkiją ir pamėgau ją dėl kontrastingos energijos. Ši šalis gyvena kontrastų ritmu: nuo snieguotų kalnų žiemą iki šiltos Viduržemio jūros, nuo religingo Vano miesto ramybės iki dinamiško ir triukšmingo Izmiro. Mažiausiai pusmetį per metus praleidžiu Stambule, kurį laikau savo namais, kaip ir Biržus. Stambulas visada šiek tiek chaotiškas, bet kartu ir kerintis. Ten susitinka Rytai ir Vakarai, senovė ir modernumas, garsas ir tyla, šviesa ir šešėlis.
– Ar dažnas turistas painioja Stambulą su Turkijos sostine Ankara?
– Labai taiklus klausimas. Mano keliautojai labai smalsūs ir apsiskaitę, bet šitas faktas dviem iš dešimties praslysta. Ankara pasižymi politine svarba – čia įsikūrusios svarbiausios šalies valdžios įstaigos, ambasados ir tarptautinės organizacijos, todėl miestą dažniau lanko ne turistai, o profesionalai, diplomatai ir studentai. Stambulas, priešingai, yra kur kas galingesnis turistų magnetas. Galbūt taip susiklostė dėl santykinai „jaunos“ sostinės istorijos – šį statusą miestas gavo tik XX a. pradžioje. Ankara retai patenka į tipinių užsienio keliautojų maršrutus, tačiau jei žmogus nori pažinti Turkiją ne tik lankydamas labiausiai reklamuojamus turizmo centrus, bet ir stebėdamas jos kasdienybę, kultūrinį gyvenimą, verta aplankyti ir Turkijos sostinę, pasižyminčią dinamiška urbanistine struktūra, intensyvia transporto sistema, gausybe modernių pastatų ir senovinių kvartalų. Ankaroje gyvena keli milijonai žmonių, tad miestas – labai įvairialypis. Tai ne tik politinis šalies centras, bet ir kultūrinis, ekonominis bei švietimo mazgas. Ten galima rasti įdomių muziejų, paminklų, universitetų kampusų ir tradicinių turkiškų turgų. Savitą Ankaros atmosferą išties verta patirti.
– Turkija – daug didesnė, nei tie keli kurortiniai miestai prie jūros, kuriuos žino dažnas lietuvis. Kokias įdomias vietas patartumėte atrasti?
– Nenorėčiau niekam patarinėti, kur važiuoti, nes kiekvienas turi atrasti savo Turkiją. Tai didelė ir daugiabriaunė šalis, kur kiekviena provincija turi savo unikalų charakterį. Iš viso jų aštuoniasdešimt viena. Yra vietų, kurios tarsi apkabina, suteikia ramybę ir jaukumą, o yra tokių, kurios šokiruoja, nustebina ar net išmuša iš pusiausvyros. Tai labai individualu – tai, kas žavi vieną, gali kitą palikti abejingą. Kiekvienas Turkijos kampelis turi savo spalvą, garsą, kvapą. Tačiau yra vietų, kurias norisi saugoti kaip paslaptį, kaip mažus pasaulius, kuriuos atrandi tyliai, be žiūrovų minios: slėnį Kapadokijoje, kur leidžiasi saulė; tylų, kalnų ir kvapnių gėlių apsuptą ežerą Antalijos regione; antikinį Afrodizijo miestą, kur akmenys dar mena dievų ir žmonių paslaptis.
– Paslaptingos vietos pasižymi ypatinga trauka. Kokių paslapčių pavyko atrasti Stambule?
– Stambule netgi tiems, kurie nuo mistikos toliau, ji įvyksta. Stambulo magija. Vietiniai apie ją kalba dažnai. Stambulas – tai būsena. Aš visada buvau truputį išprotėjęs, mėgstantis vakarėlius, daug kam galiu pasirodyti paviršutiniškas, bet esu meniškos sielos, ieškantis to gilesnio, požeminio sluoksnio. Būdamas Stambule mėgstu lankyti senus apleistus pastatus, kurie kartais skaičiuoja ne šimtus, o daugiau negu tūkstantį metų. Daugelis jų išgyveno Bizantijos ir Osmanų imperijų laikus, kai miestas buvo ne tik svarbus prekybos, bet ir kultūros centras. Tokie pastatai dažnai slepia mozaikas, freskas ar net senovinius plytų raštus, kurie mena laikus, kai čia vaikščiojo imperatorių kariai ir prekybininkai iš įvairiausių pasaulio kampelių.
Dievinu Sofijos soborą vakare – kai leidžiasi saulė, jos aukšti kupolai nusidažo šiltomis spalvomis, o viduje skamba tylus šimtmečių aidų atgarsis. Pastatyta 537 m., per savo istoriją buvusi ir katedra, ir mečete, dabar tapo muziejumi. Tai vienas didingiausių pasaulio architektūros perlų. Bet mane žavi ir nedidukė, XVI a. Rustemo Pašos mečetė, kurios interjeras dekoruotas nuostabia Izniko keramika – mėlynos, žalios, raudonos ir baltos plytelės kuria nepaprastą vizualinę harmoniją.
Taip pat reguliariai lankausi Mevlevi ordino brolijoje – tai sufijų ordinas, žinomas dėl savo išskirtinės maldos praktikos šokti sukantis. Ši tradicija dabartinės Turkijos teritorijoje gyvuoja nuo XIV a., o dervišų sukimasis – tai meditacija, simbolizuojanti dvasinį kelią, kuriame žmogus atsiskiria nuo materialaus pasaulio ir ieško vidinės harmonijos. Dervišų ritualai turi ne tik estetinio grožio, bet ir gilią filosofinę prasmę, kurią galima pajusti net nepastebint visų detalių. Tarp besisukančių dervišų užsisuko mano socialinis ratas.
Stambulas – lyg filmas, kurio siužete susipina ir miesto istorija, ir žmonių kasdienybė. Čia kiekvienas kampas, kiekvienas pastatas, kiekvienas vietinis žmogus ar miesto svečias gali būti scena, o tu – tiek žiūrovas, tiek dalyvis, pasinėręs į miestą, kuris niekada nesustoja, bet visada kviečia pažinti jo gilesnę sielą. Bosforo krantai alsuoja jūros kvapu, gatvėse sklinda turkiškos kavos ir baklavos aromatai, o senų kvartalų akmeninės gatvės slepia tylų praeities šnabždesį.
– Kokios šalys Jus vis dar šaukia į kelią?
– Labai traukia tos kultūros, kurių muzika manyje pažadina emociją. Pavyzdžiui, Marokas su savo užburiančiais ritmais, kurie tarsi iškelia į dykumos platybes. Brazilija – sambos, bosanovos ir karnavalo šėlsmas, pripildantis gatves gyvenimo džiaugsmo. Jamaika – ne tik regio muzika, bet ir ypatinga gyvenimo filosofija, kurioje daug laisvės ir šilumos. Vokietija traukia visai dėl kitų dalykų – dėl klubinės muzikos, techno, kuris sukuria beveik ritualinę atmosferą, kur ritmas tampa bendru kalbos kodu tarp nepažįstamųjų. Šiuo metu stipriausiai šaukia Libanas. Ir ne tik dėl griausmingai garsių Beiruto vakarėlių, garsėjančių energija ir spalvų įvairove, bet ir dėl kultūros, kuri turi gilias šaknis. Ten mane traukia garsioji dainininkė ir dainų autorė Fairouz – jos balsas libaniečiams yra tarsi tautos atminties ir vienybės simbolis. Taip pat stiprų įspūdį daro žymaus Libano rašytojo, poeto ir dailininko Khalilo Gibrano filosofinės įžvalgos apie gyvenimą, meilę ir žmogaus vidinį pasaulį.
Naujausi komentarai