Kelionę Tekančios saulės šalyje tęsiantys draugai Vytaras Radzevičius ir Martynas Starkus apsilankė Pragaro slėnyje, ieškojo japoniškų makakų, o Vytaras išpildė per savo gimtadienį duotą pažadą – pagaminti ramen – sultinį su makaronais.

"Su beždžionėmis mūsų santykiai istoriškai vystosi gana sudėtingai. Pirmosios tokios nemeilės užuomazgos galėjo pasirodyti jau Kauno zoologijos sode, tačiau tiksliai nepasakysiu, nepamenu. Ten pagrindinis džiaugsmas tuomet buvo cukraus vata. Dokumentuota istorija prasideda Afrikoje, kai tie gauruoti sutvėrimai ilgais, kailiniuotais pirštais vogė mūsų su Radzevičium konservus. Kažkur Mauritanijos – Malio pasienyje, – savo socialinio puslapio paskyroje "Starkaus&Radzevičiaus" kelionės rašė M.Starkus. – Vėliau, prabėgus keliems metams, Indijoje įvyko lažybos, kai Vytaras, už berods dešimtinę eurų, pasiryžo vienai tų, labai įkyrių, užminti ant uodegos. Jis lažybas laimėjo, žinoma, nors mynė labai jau simboliškai, net meiliai ir atsargiai, gal net šiek tiek koketuodamas. Tačiau ta bestija, vien dėl tokio nekalto pokšto, mano draugui griebė už kojos ir paliko kruviną nagų rėžį ant blauzdos. Pasitraukė lėtai ir demonstratyviai, o mes kelias dienas (vienas nerimaudamas, kitas – viltingai) laukėme, ar Vytaro galūnės pailgės ir kokios spalvos kailiu pasidengs jo baltas kūnas."

Vykti į Jigokudanį, pas japoniškas makakas didelio noro keliauninkai nejuto. Bet važiuojant draugai nusprendė, kodėl vaikams nepademonstruoti dar vienos beždžionėlių nuotraukos?

Diena, deja, buvo kaip reta bjauri: nuo ryto be sustojimo pylė lietus. Vytaras, Martynas ir operatorius Edis važiavo visokiais kalnų klystkeliais.

"Paaiškėjo, kad negana mes kaip antilopės su savo automobiliu užsliuogėm kažkur į padebesius, dar reikės ir pėstute į kalną lipti. Ech... – guodėsi draugai. – Sunkus tas keliautojų darbas. Laimei, galime pasiguosti, kad Edžio darbas – dar sunkesnis – jam reikia bėgti priekyje ir ant kupros vilktis visą filmavimo techniką."

Kuo toliau einant kalnu, tuo stipriau trenkė siera ir visais kitais pragaro atributais: Jigokudani, išvertus – Pragaro slėnis.

Pakeliui paaiškėjo, kodėl prie karšto ir garuojančio vandens telkinių stovi dėdulė: turistai savo kameras baseine skandina nuolat, todėl jau yra sukurti ir įrankiai, ir procedūros nukentėjusios technikos gelbėjimui.

"Japoniškos makakos ne tik vonioje mirksta, bet ir plaukti moka. Nuo vaikystės. Vienas beždžionėkas gal kokią valandą plaukiojo nuo vieno baseino galo iki kito, demonstruodamas įvairius plaukimo stilius, – apie japoniškų makakų, dar vadinamų snieginėmis beždžionėmis, karalystę rašė lietuviai, neužmiršdami pokštauti. –  Ech. Čia tai gyvenimas. Žinia, beždžionės tapo žmonėmis po to, kai išmoko praustis po dušu ir mirkti vonioje. Tai čia matome pamestą trūkstamą grandį."

Snieginės beždžionės vadinamos snieginėmis dėl to, kad jos šituose natūraliai šiltuose mineraliniuose baseinuose mirksta visą žiemą, kai viską aplinkui apkloja sniegas.

"Neslėpsim, stovėdami pliaupiant lietui, pavydėjome vietinėms gyventojoms gyvenimo sąlygų. Vytaras prasitarė, kad kitame gyvenime norėtų būti japoniška snieginė makaka", – teigė M.Starkus.

Nusileidus iš Pragaro slėnio Marčius ir Edis privertė Vytarą įvykdyti pažadą, kurį išlupo prieš kelias dienas, per jo gimtadienį.

"Ko gero, gailisi, bet gimtadienio įkarštyje mūsų bičiulis pažadėjo nudžiuginti mus savo paties gamintu tikru japonišku ramen – tokia sriuba su sultiniu, makaronais ir viskuo, kas pasitaikė po ranka", – juokavo M. Starkus.

Pasinaudodami proga, kad pliaupia lietus, lietuviai įkalbėjo vieno restorano šeimininkę įsileisti Vytarą į virtuvę: kai kurios gamybos technologijos pasirodė gana sudėtingos, tačiau viskas baigėsi puikiai.

"Vienas svarbus dalykas, kai valgote ramen – būtinai šliurpkite kuo garsiau. Jei valgysite tyliai, šeimininkė pagalvos, kad jums nepatinka jos kūryba, – perspėjo keliauninkai, kurie vakarą baigė kaip beždžionės – pasimurdydami natūraliai šiltame baseine. – Viskas. Darbo diena baigta. Ne tik beždžionėms reikia šilto vandens ir pusdienio tinginystės. Labanakt."