Režisieriaus, poeto Vytauto V.Landsbergio kūryboje pokario rezistencija užima svarbią vietą: filmai „Baladė apie Daumantą“, „Kai aš buvau partizanas“, „Partizano žmona“, spektaklis „Bunkeris“, bendradarbiavimas įrašant plokštelę „Už laisvę, Tėvynę ir Tave“. Šiandien šiame sąraše – albumas „Trylika brolių“.

Esminis meno principas – klausantysis yra lygiavertis kūrėjas. Jeigu jo nėra, neverta ir kurti.

Naujojoje plokštelėje darniai suskamba partizanų, liaudies, autorinės V.V. Landsbergio ir pagal kitų poetų žodžius sukurtos dainos. Plokštelės šerdis – to paties pavadinimo daina „Trylika brolių“, tam tikras kodas, kur kiekvienas brolis suvokiamas kaip tam tikras gyvenimo etapas. Ryšį su apdainuojamu laikotarpiu sustiprina Raimondo Rašpoliausko muzikavimas klavišiniais, fleita, kitais instrumentais. Ir ne tik sustiprina, bet suteikia šviesos, vilties.

Šviesa ir viltimi abu kūrėjai dalysis rytoj Teatro klube susitikę su kauniečiais. Vakare skambės eilės iš V.V.Landsbergio knygų „Debesys panašūs į žmones“ ir „Persikūnijimai“.

– Už ką taip vertinate R.Rašpoliausko muziką, kaip prasidėjo judviejų pažintis, bendra kūryba?

– 2005 m. kurdamas filmą „Dabar ir mūsų mirties valandą“ ieškojau muzikos, kuri skambėtų tarsi nelabai iš „šios žemės“. Filmo operatorius šiaulietis Tomas Andrijauskas atnešė paklausyti savo bičiulių sukurtos muzikos. Ir netikėtai aptikau tylų avangardinį reiškinį – Šiaulių kompozitorius, kuriančius subtilią, meditacinę muziką – Džerį Jankauską ir Raimondą Rašpoliauską. Likau sužavėtas jų kūrinių.

Minėtam filmui panaudojau Džerio muzikos fragmentus, o vėlesniems filmams – apie Liudviką Jakimavičių, apie Jurgą Ivanauskaitę, „Kai aš buvau partizanas“, „Nuo pasaulio stogo“ ir „Partizano žmona“ – jau prisikviečiau ir R.Rašpoliauską. Jis sukūrė muziką ir mano spektakliams „Briedis Eugenijus“, „Išėjau aš stotin“.

Natūralu, kad pradėję bendradarbiauti filmuose ir scenoje, netrukus pabandėme kartu ir pakoncertuoti. Juoba kad Raimondas yra itin sensityvus, telepatiškas, jis labai greitai įsijungia į dainos aurą ir ją papildo, sustiprina. Iš tų pakoncertavimų gimė du muzikiniai projektai – CD „Sapnas“ ir CD „Trylika brolių“. Pastarąją pristatysime per koncertą, Raimondas akompanuos dainoms klavišiniais, fleita ir kitais muzikos instrumentais.

– Esate sakęs, kad plokštele „13 brolių“ skatinate nebeverkti dėl skaudaus šio mūsų tautai laikotarpio, o pradėti džiaugtis, kad esame bebaimių ainiai. Kaip ir kodėl radosi toks siekis?

– „Trylika brolių“ – tai nėra vien partizanų dainos. Jų ten tik kelios. Tai daugiau asmeniniai apmąstymai apie tą skaudų laiką, savotiški persikūnijimai. Su Raimondu nemažai meditavome ir mąstėme apie partizanų kartos gebėjimą nebebijoti kūniškos pabaigos, perlipant natūralias egzistencines baimes – tai itin stipri dvasinė mokykla. Tai tarsi nušvitimas, nes baimė numirti yra vienas stipriausių vidinių kontrolierių, kuriuo dažnai ir naudojosi Lietuvos okupantai. Bet mums ši tema nebuvo vien politinė ar istorinė, o labiau asmeninė – klausimas sau: kas aš, iš kokios tautos esu ateinantis? Ką paliekantis?

Kita vertus, tai ir savotiškas istorinių traumų gydymasis. Traumų, kurias paveldėjome iš pokariu gyvenusių tėvų. Visa tai per pasąmonę persiduoda iš kartos į kartą ir reikia išmokti visa tai prisiminti, atpažinti, atpalaiduoti ir paleisti.

– Susitikime su kauniečiais skaitysite ir savo eiles. Kokias?

– Niekada neturime išankstinio plano, koks bus vakaras. Tai priklauso ir nuo susirinkusiųjų. Pajunti jų būsenas ir po truputį tapatiniesi – kartais jauti, kad žmonės pavargę, liūdni, juos reikia pakelti, jiems reikia ko nors linksmesnio. O kartais priešingai – pajunti, jog esama išsiblaškymo ir tada bandai nugrimzti ir į skaudesnius, gilesnius dalykus. Eilėraščių yra ir tokių, ir tokių. Galbūt natūraliausiai gali nuskambėti0 istorinės reminiscencijos – apie pokarį, Lietuvos istoriją.

žalgirio mūšis

jūs klausiate karaliau

kaip išmokau skraidyti:

tai tokia komos būsena

kurią pasiekti gali kiekvienas kareivis

kuris nors truputį domisi paukščiais

kuris po mūšio juos lesina ir kalbina

kol paukščiai pripranta prie jo

ir nebebijo

jie ima lesti kareiviams iš rankų

iš akių, minčių ir veido

kol vieną dieną

atsitūpę ant peties

čiulbėdami tiesiai į ausį

išduoda visas savo paslaptis

tada jau

galima keltis karaliau nuo žemės, galima

išskleist savo kruviną mantiją

ir skristi lauk iš mūšio lauko

užsitarnauton istorinėn

sklerozėn

Yra puiki dzeno sakmė apie fleitininką, kuris mokėjo gražiai groti fleita; ir jis turėjo draugą, kuris puikiai mokėjo klausyti. Kai fleitininkas grodavo apie jūrą, jo draugas matydavo jūrą, kai apie mišką – draugas klausydavosi miško ir jausdavo jo šlamėjimą. Bet kartą draugas mirė, tuomet fleitininkas sulaužė fleitą ir daugiau niekad nebegrojo.

Šia pasaka pasakomas esminis meno principas – klausantysis yra lygiavertis kūrėjas. Jeigu jo nėra, neverta ir kurti. Savo gitaros dar nesulaužiau, vis dar susitinku žmones, bičiulius, su kuriais kartu kažką sukuriame. Kai to nebeliks, mesiu šį užsiėmimą.

– Kokią žinią siunčiate kauniečiams šiuo savo koncertu?

– Kai tik pakeliu, stengiuosi nešti itin paprastą žinią – džiaukimės kiekviena akimirka, kol dar esame ir galime dalytis. Dalytis patirtim, dainom, eilėm, rūpesčiais, nuojautom, tyla, mįslėm...

kas ten šliaužia

nubrozdintais keliais

kas neša atgailos avinėlį

drebančiom rankom

kas spokso nublukusiom akim

pro spalvotą vitražą

šnibždėdamas

išgelbėk mus avinėli

nuo mūsų pačių

(vilkas)

Kas: V.V.Landsbergio muzikos ir poezijos vakaras „Debesys, panašūs į žmones“.

Kur: Teatro klube (Architektų namuose, Vilniaus g. 22).

Kada: vasario 29 d. 19 val.