Ignas Kazakevičius, vadovaujantis Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrui (KKKC), prisistato esąs grynakraujis kaunietis ir prisipažįsta visą gyvenimą svajojęs uosti jūros kvapą mieste.

Mainais už šį kvapą uostamiesčiui kaunietis dovanojo įspūdingų renginių – jo iniciatyva KKKC tapo erdve prieštaringai vertinamai kūrybai. Pernai čia iš mėsos buvo "tapomi" paveikslai, šiemet skerdiena virto skultūromis. Ar menotyrininką trikdo visuomenės reakcija, dažnai balansuojanti ties tolerancijos dėl maisto produktų, kurių šiandien ne kiekvienas šalies gyventojas išgali įsigyti, vertimo menu?

"Menas – tokia teritorija, kur įprasta sukeisti vietomis kontekstus, medžiagas, perkelti daiktus, mums žinomas sąvokas į kitą plotmę, erdvę fizine prasme, teritoriją visomis prasmėmis. Todėl tai elementarus chrestomatinis pavyzdys, kaip ne vietoje, tai yra ne mėsinėje ar parduotuvėje padėtas karbonadas sukėlė ažiotažą", – sako I.Kazakevičius.

– Ar negraužia sąžinės, kad kai kurie pensininkai negali sau leisti nusipirkti mėsos, o jūs ją tiesiog gadinate?

– Mano sąžinė rami. Mes palaikėme smulkiuosius prekeivius, pirkome jų produkciją. O juk Lenkijoje mėsa pigesnė... Šiais laikais daug kas ko neįperka, nemanau, kad menininkai įperka netgi priemones ir techniką, reikalingą kurti. Taigi jie taip pat daug ko atsisako, norėdami kurti, eksperimentuoti. Drobė ir dažai kainuoja daugiau nei keli kilogramai mėsos. Žiūrint filosofiškai, mėsa ir duona – tai tiesiog gyvenimo metaforos. Esu įsitikinęs: jei menininkas būtų naudojęs bulves, tai nieko nebūtų šokiravę. Mėsa mūsų visuomenei asocijuojasi su geresnio gyvenimo vizija. Tai tarsi aukštesnės kategorijos maistas, ne bulvės ar kruopos. Taigi ne į patį gyvenimą kėsinomės, galbūt į metaforą "Mes iš mėsos".

– Paroda taip ir vadinosi "Skulptūrinė provokacija". Siekėte šokiruoti?

– Menininkas siekė atkreipti publikos dėmesį, kad apskritai egzistuoja meno pasaulis. Su savo logika, dėsniais, pretenzijomis, eksperimentais ir atradimais. Menininkas pasiūlė idėją, aš ją priėmiau, nes mūsų galerija yra veikiau laboratorija, suteikianti sąlygas eksperimentuoti.

Mes protestuojame prieš serijas beveidžių, nykių parodų Lietuvos galerijose, krūvas teminių parodų, teršiančių eterį, rengiamų Valentino, Moters dienų, įvairių valstybinių ir kalendorinių švenčių proga. Čia nekalbu apie dokumentiką, bet apie pritemptą vartotojui kišamą produktą. Iš čia edukacijos stoka, pasipiktinimo paroda banga. Žmonės gauna krūvas informacijos, meninės – taip pat. Tačiau jos niekas neužtvirtina jų sąmonėje, ir istorija nuolat kartojasi – mėsa vis dar sukelia šoką.

Pirmas su mėsa Lietuvoje eksperimentavo kaunietis Česlovas Lukenskas 1990 m. Ir tada niekam nerūpėjo jo koncepcija, kodėl jis tai daro. Niekas nepasikeitė. Mes gi siekėme provokuoti visuomenę pokalbiui – užeikite į meno laboratoriją, pakalbėkime, kas yra menas, kodėl jis kuriamas, o gal menas daromas?

– Iš skerdienos sukurtų skulptūrų paroda per visą Lietuvą išgarsino KKKC. Ranką prie širdies pridėjęs, galėtumėte pasakyti, kad paroda nebuvo gerai suplanuota centro reklaminė akcija?

– Apie mūsų veiklą žiniasklaida nuolat rašo. Tačiau kad šia akcija sukelsime tokį šaršalą, tikrai nesitikėjau. Pasikartosiu: mėsa metaforiškai išreiškia egzistenciją, agresiją, mirtį. Skerdiena juk. Žmogus nenori matyti nejaukių, negražių dalykų, jam patiktų, kad menas jį ramintų, lepintų, glostytų. Tačiau meno paskirtis – kelti klausimus, erzinti, jaudinti – kad tie klausimai kiltų. Kiek ši akcija meniška, gerai atlikta formoje – čia jau kitas klausimas.

– Nesusimąstėte, kad galbūt neetiška meno priemonėmis bandyti šokiruoti ir taip stresų nualintą šiuolaikinį žmogų?

– Klausimus kelti reikia. Mes klausiame, kodėl meno centrai, galerijos negalėtų tapti puikiais terapijos centrais? Žmogus leistų laisvalaikį kūrybingai, ne prasčiau nei klube ar boulinge. Svarbu žmogui priminti, kad menas šalia. Dalyvaujant kūrybiniame procese, galima išgyventi, ką tiktai leidžia fantazija. Kita vertus, visas mūsų gyvenimas – meno formų kaita. Tai akcija, tai hepeningas, tai performansas, tai tradicija ar eksperimentas. Tai vaidmenis reikia pakeisti, tai statistai aplink tave pasikeitė, tai pats, žiūrėk, esi statistas.

– Skulptūros iš gendančios skerdienos kai kuriems žmonėms kelia šleikštulį. Kas kelia šleikštulį asmeniškai jums?

– Žmonių apatija, abejingumas. Kartais taip žiūrima ir į savo kūrybą. Maždaug – padariau čia meną... kaip išėjo, taip, 17 val. einu namo, daugiau šiandien nekursiu, pradėsiu nuo ryto. Ir panašiai.

– Kam dar ryžtumėtės siekdami provokuoti, šokiruoti?

– Dėl šoko nieko nedarau specialiai. Mūsų centras yra sukūręs ir vadinamųjų labai gražių ir prasmingų dalykų. Bet juos visuomenė pastebi žymiai mažiau. Peršasi išvada, kad estetinis dirgiklis būtinas, netgi hiperbolizuotas, taciau jis turi būti sudėtinio meninio komplekso dalis.

Damieną Hirstą, kad ir ką jis sukurtų, visi identifikuoja kaip karvės skerdiką (D.Hirstas – šiuolaikinis britų menininkas, labiausiai išgarsėjęs kūriniais iš formalino akvariumuose užkonservuotų gyvūnų; viename kūrinių – užkonservuota pusė karvės – red. past.). Nors pats kūrinys labai estetiškai ir minimalistiškai pateiktas.

– Prieš porą dešimtmečių Ramūnas Jaras bandė šokiruoti kauniečius ekskremento muliažu. Panašią akciją įsileistumėte po galerijos stogu?

– Mielai. Jei tik ji, kaip minėjau, turės tęsinį – į kažką ves, kažką deklaruos. Tikslai turi būti svarbesni, nes pati akcija tėra priemonė. O šūdas yra gėris, kaip paaiškėjo. Šiuo metu esu Danijoje, Herningo mieste. Jo muziejus turi didelę Piero Manzoni kūrinių kolekciją.

Šis menininkas išgarsėjo užkonservavęs savo išmatas ir pardavinėjęs jas tos dienos aukso kaina. Kažkada šį italų menininką į Daniją pakvietė vienas verslininkas. Taip prasidėjo viso regiono kultūrinis atgimimas. Dėl P.Manzoni kolekcijos ir gero jos "piaro" lapkritį Herninge bus pastatytas šiuolaikinės architektūros ir šiuolaikinio meno muziejus. Jeigu įmanoma padaryti tokius didelius darbus, prasmingus visai šaliai, kodėl neįsileidus šūdo po stogu, ypač kai visuomenei tai patinka. Ir pakalbėti yra apie ką, ir apkalbėti…

– Ar į galeriją įsileistumėte per pasaulį keliaujančią parodą, kurioje eksponuojami išpreparuoti žmonių lavonai?

– Niekada nesprendžiu klausimų, kas būtų, jeigu būtų. Menas – tai iššūkis man pačiam. Svarbiausia, kaip minėjau – meninė forma ir koncepcija.

– Ko niekada nepadarytumėte siekdamas šokiruoti?

– Specialiai negalvoju apie tai. Padedu menininkams kurti savo eksperimentus. Atrasti menininką – gana didelis iššūkis.

– Paprognozuokite: kai šoko, bjaurasties estetika mene išsisems – kokia kalba menininkai prabils tada? Ar tuomet į meną vėl sugrįš estetinio pasigėrėjimo laikai?

– Ši estetika niekada neišsisems. Vieną kartą bjauru bus tas, kitą – anas, nes keičiasi estetinės ir moralinės visuomenės normos. O pasigėrėjimą keliantys ir negražūs dalykai eina šalia. Svarbiausia – kad menas keltų klausimus, sulauktų ne vien vertinimų, gražu ar negražu. Klausimas, ar mes grįšime į estetinio pasigėrėjimo savo gyvenimu, egzistencija laikus, į tą prarastąjį rojų. Juk vertinimas, nuomonės eina iš mūsų vidaus. O menas – tik reakcija į mūsų vidaus pasaulį.

– Minėjote, kad esate grynakraujis kaunietis, bet jau ne pirmi metai gyvenate Klaipėdoje. Kaune neradote sau vietos, nebuvo galerijos ar kitos menininkams draugiškos erdvės, kurioje galėtumėte įgyvendinti savo projektus?

– Visą gyvenimą svajojau uosti jūros kvapą mieste. Rankioti gintarus po audros. Nepatikėsite, kaip smagu karštą vasaros dieną atsistoti Klaipėdoje ant Biržos tilto. Net kai nėra jokio vėjelio, Danės upe visada kyla vėjo šleifas. Atgaiva… Klaipėda – miestas su didelėmis perspektyvomis, čia visi sprendimai, idėjos įgyvendinamos greičiau nei kitur. Atvažiuokite ir jūs.