A. Kavaliauskaitė: knyga – vienpusis instrumentas

Akvilės Kavaliauskaitės "Kūnus" atranda ne tik Lietuvos skaitytojai – Metų knygos apdovanojimuose triumfavęs novelių rinkinys atstovauja Lietuvai "Europe Readr" projekte, supažindinančiame pasaulį su šiuolaikine Europos literatūra.

"Atversk knygą geresnei ateičiai" ("Open a book for a better future") – tokiu šūkiu prisistato ES nacionalinių kultūros institutų tinklo (EUNIC) kuruojamas projektas. Iki paskutinės šių metų dienos – gruodžio 31-osios – europereadr.eu platformoje galima patirti, kuo gyvena Europa ir jos kūrėjai: ES valstybėms atstovauja rengėjų pasirinkti rašytojai, pristatomi įvairaus žanro kūriniai – nuo romanų iki komiksų. Knygas šioje platformoje galima skaityti originalo ir anglų kalbomis.

– Kokie jausmai aplankė, kai "Kūnai" sudomino ne tik lietuvius?

– Smagu vien dėl fakto, kad tavo tekstai kam nors įdomūs. Iki šiol pasijuntu ypatingai, kai pamatau žmogų, rankose laikantį "Kūnus". Džiugu, kad kažkas skyrė, rado laiko mano kūrybai. Kartais pagalvoju, kad rašymas – unikalus dalykas, nes per atstumą gali valdyti kito žmogaus mintis.

Knyga – vienpusis instrumentas, parašai ir nežinai, ką tavo tekstas paliks skaitančiojo galvoje. Visuomet galvoju, kaip žmogus turėtų jaustis skaitydamas vieną ar kitą vietą. Kur jis galėtų nustebti, kur jam pasidarytų liūdna, o gal linksma... Labai mažai kam duodu savo rankraštį, nenoriu, kad suveltų man galvą, bet jei patikiu tekstą, neklausiu, ar patiko, bet paprašau papasakoti, ką prisimena. Jei pamini vietą, kuri ir man atrodo svarbi, nudžiungu. Jei tai, kas man atrodė tik rišamoji istorijos medžiaga, nustembu. Maloniai. Prašau, kad mano draugas Šarūnas skaitytų prie manęs, ir stebiu jo veidą. Jei kaip nors reaguoja, prašau parodyti tiksliai, kas sukėlė tokią emociją.

– Pirmiausia dvi novelės buvo išverstos į anglų kalbą ir publikuotos literatūriniame žurnale "Vilnius Review". Rengėjai atsirinko, ką nori versti, ar ir pati pasakei savo žodį?

– Su šio žurnalo redaktoriumi Mariumi Buroku tarėmės, kurios būtų įdomiausios užsienio publikai ir skirtingos. Pasirinkome "Viduje", nes ji tarptautinė, pasakojama istorija galėjo nutikti bet kur, o "Niuansas" – sovietinės praeities atspindys: apie aktorių, kuris 30 metų vaidina tą patį vaidmenį.

Kartais pagalvoju, kad rašymas – unikalus dalykas, nes per atstumą gali valdyti kito žmogaus mintis.

Darėme ne vieną teksto redakciją, ypač buvo niuansų su "Niuansu": šioje novelėje yra dalykų, kurie mums, užaugusiems sovietinėje erdvėje, suprantami tarp eilučių, užsienio skaitytojui tai nebus savaime aišku. Tarkim, mes žinome, kas sovietmečiu mums buvo Jugoslavija. Kaip be išnašų paaiškinti, kad mums tai buvo ne tik dar viena Europos valstybė? Vertimas – labai įdomus procesas, kai du žmonės ieško būdų, kaip tiksliau pateikti tekstą.

– Sulaukei kitakalbių atsiliepimų?

– Turiu porą anglakalbių draugų, vienam jų, rašytojui, nusiunčiau. Jis nustebo, prisipažino, kad tikėjosi visiškai ne to. Aš juk kalbu angliškai su akcentu ir mintis kitaip dėstau, ir humoras kitoks. Galima būtų pasakyti, kad jis pažino, kaip aš kalbu lietuviškai. Šias dvi noveles angliškai ir galima perskaityti Europos literatūrą pristatančiame europereadr.eu.

– "Kūnų" herojai prakalbo ir... hebrajų kalba.

– Tai taip pat minėto "Europe Readr" dalis – prie jo prisijungė ir Izraelis. Kai atsiuntė jau išverstas noveles, išsiverčiau per gūglą į anglų kalbą – supratau, kad ten tikrai mano rašyta: pažodinis tekstas. Jas įskaitys vietos aktoriai ir bus galima perklausyti europereadr-israel.info puslapyje bei populiariausiose tinklalaidžių platformose.

– Ir tai dar ne viskas: Jungtinės Karalystės leidykla "Strangers Press" tavo knygos pavadinimą pasirinko lietuvių trumposios prozos knygų serijai (leidybai taip pat rengiamos Virginijos Kulvinskaitės, Vido Morkūno, Jurgos Tumasonytės, Tomo Vaisetos knygos).

– Tai, kad vadinasi "Kūnai", manau, parodo, jog šita tema tarytum tvyro ore, yra aktuali. Vertėja jau dirba, tai bus mažesnė "Kūnų" versija, tačiau beveik pusė knygos.

– Užsiminei, kad tavo kūryba sudomino ir kino kūrėjus.

– Kaip sako mano mama: kviečia – reikia eiti, duoda – reikia imti, muša – reikia bėgti. Stengiuosi nežiūrėti labai kritišku žvilgsniu, jei žmonės nori ką nors daryti su mano kūriniu, jais pasitikiu ir atiduodu į jų rankas. Tegu daro taip, kaip jiems atrodo, nenoriu kištis ir rodyti savo nago.

Kai dirbau reklamos agentūroje, turėjau išmokti labai svarbią pamoką: idėjos yra visų. Negali savintis, kad tai sugalvojau aš, o kažką – jau kitas. Anksčiau ar vėliau kas nors sugalvos tą patį. Pasisekė, jei tau ta mintis kilo šiandien. Tokiu budistiniu požiūriu vadovavausi ir susitikdama su kino režisiere, kuri nori statyti trumpametražį filmą pagal vieną iš mano novelių. Ji paklausė, ar gali šiek tiek koreguoti. Leidau daryti viską, ką tik nori. Svarbiausia, kad mano kūrinys inspiravo kito žmogaus kūrybą. Jei jau kažką nori daryti, turi daryti tai, ką nori jis, negaliu primesti savo minčių, o kaip tai daryčiau aš.

– Šį rudenį vėl tapai studente – Vilniaus universitete pradėjai intermedialios literatūros studijas. Ar ryžtis tokiam žingsniui paskatino ir "Kūnų" sėkmė?

– Atėjau pasisemti idėjų. Visi mano darbai imlūs idėjoms. O jų neištrauksi kitaip, kaip nuolat mokydamasis, keisdamas aplinką, bendraudamas su naujais žmonėmis. Mano darbai – tekstų rašymas – tokie, kur labai lengva išsitaškyti. Kaskart labai daug savęs išgręži. Kai mokaisi savarankiškai, dažniausiai pleti informacijos lauką, kuris jau yra. Studijuoti pradėjau, nes norėjosi atsidurti laukuose, į kuriuos dar niekada nebuvau įžengusi. Kol kas atrodo, kad pavyko.


Apie knygą

Ironiški, neregėtų fantazijų pilni Akvilės Kavaliauskaitės "Kūnų" tekstai kviečia į kelionę po žmogaus jausmus ir jų atspalvius, pražystančius tam tikru suvokimo momentu. Novelių herojai – skirtingi: nuo smalsaus vaiko iki paskutinįkart scenoje vaidinančio aktoriaus; nuo pasakiškos vaizduotės režisieriaus iki statybininko, kurio didžiausias gyvenimo pasiekimas – nepabaigtas lėktuvas. Bet išorė, kūnas – tai nelabai svarbu. Svarbiausia, kas darosi tų žmonių galvose, nes jei ne kūnas, esame tik tai, ką jaučiame.

Populiarumas: novelių rinkinį "Kūnai" išleido BALTO leidybos namai, šiuo metu prekyboje jau ketvirtas tiražas.

"Niunsas"  Iš Akvilės Kavaliauskaitės novelių rinktinės "Kūnai"

Hermanas panardina pirštus į minkštus pudros miltelius. Atsainiai trinkteli sau per kaktą, tada – per skruostus, o tuo, kas liko, perbraukia gumbais nuėjusią nosį. Į veidrodį net nepažiūri – vis tiek nepamatys ten nieko naujo, tik tą patį laiko nukramsnotą snukį. Prie durų pūpso vienas ant kito sukabinti paltai. Hermanas pasistumia taburetę, atsiremia į iškvepintą medžiagą ir tiesiog laukia, kol viskas prasidės ir baigsis. Dėdę Vanią vaidino dvidešimt penkerius metus. Šįvakar paskutinis kartas.

– Spektaklis išsikvėpė, trūksta naujų vėjų, – pasakė režisierius.

– Aš gal ir senas, bet ne durnas, – Hermanas atsakė fraze, kurią kažkur girdėjo, ir pats suabejojo, ar nenusišneka, nes jei nebūtų durnas, jo nedrįstų šitaip maustyti.

– Hermanai, nenusiminkit. Bus dar tų vaidmenų, tikrai bus, pamatysit, jūs iki devyniasdešimties vaidinsite, net neabejoju.

– Nenoriu aš iki devyniasdešimties vaidinti. Aš gyventi tiek nenoriu. Nebent dar mokėsiu užsirišti batus ir laikysiu šlapimą, o šito niekas negali pažadėti.

Antono Pavlovičiaus Čechovo pjesėje Vaniai – keturiasdešimt septyneri. Hermanui – trisdešimčia metų daugiau. Tą patį spektaklį rodo taip ilgai, kad pasikeitė kelios aktorių kartos. Serebriakovą iš pirmojo sąstato jau seniai suėdė kirminai. Voinickaja paliko našle ne tik pjesėje, bet ir gyvenime.

– Gerbiamas režisieriau, o jūs dar prisimenate senąjį Teleginą?

– Kaip jis ten – Čižys ar Čiužys?

– Ne, Munščinskas.

– Nežinau, gal ir prisimenu. Na, ir ką?

– Tai jį irgi sudegino.

Anais laikais juos užkasdavo. Dabar degina ir išpilsto į vazas. Iš kitos pusės pagalvojus, gal ir gerai? Būdavo, stimpi ant lauko su vainiku – krematoriume bent šilta. O jei jau sulauks devyniasdešimties, ateis dar kiti laikai, ką tada su juo darys? Išskaidys po ląstelę ir išdalys tiems, kam labiau reikia? Paguldys ant konvejerio ir supresuos į vyniojamąjį popierių? Būtų visai logiška – visi gi skundžiasi, kad šiukšlės planetoje nebetelpa.

Iki spektaklio – valanda. Aktoriai grimerinėje zuja. Skraido kojinės, švarkai ir beretės, o Hermanas ant savo taburetės jau seniausiai sėdi pasiruošęs – su aptriušusia Vanios skrybėle ir kelnėmis išdilusiu užpakaliu. Planavo atiduoti kostiumininkei sulopyti, bet nebeverta. Įtempia atmintį, kad suskaičiuotų, kiek matė persirenginėjančių jelenų, nusisukusių į tą patį grimerinės kampą – tikrai bus mažiausiai dešimt, ir visos dar gyvos. Naujausioji Jelena į kampą nebenusisuka. Jis toks senas, toks beviltiškai senas, kad aktorė nemato prasmės vaidinti susigėdusią. Ant palangės nutrenkia švarką, išsineria iš palaidinės ir jau tuoj atsisegs liemenėlę.

Hermanas šypsosi. Prisimena, kaip šitoje grimerinėje visi šoko susikeitę drabužiais. Kaip kažkelintam Teleginui nutrūkusi gitaros styga pataikė tiesiai į akį ir buvo daug strioko. Ne trupė jie buvo, o broliai, seserys, kuriuos laikas negrįžtamai išskyrė. Gal ir gerai, kad išeina, geriau jau vis tiek nebebus, o blogiau būti gali. Prieš pat atkabindama liemenėlės kabliukus aktorė žvilgteli į jį ir nusisuka. Ne, jis dar nemiręs. Vaiskiuose prisiminimuose ant fotelio, kurio čia jau nebėra, sėdi jo mažytė moteris – jauna, paskui vyresnė, paskui žila – vienintelė jo Jelena. Hermanas nuryja seilę. Dabar labiau už viską norėtų degtinės. Tik jokiu būdu ne šaltos ir ne užsienietiškos. Paprastos drungnos lietuviškos degtinės su apypigia dešra, papjaustyta ant seno laikraščio.

– Jums viskas gerai? – klausia jaunutė Jelena. Aišku, nebe ta pati, bet tam juk ir yra vaizduotė.

– Tai, kas mus gyvenime pakeičia, mažai susiję su traumos išoriniu dydžiu. Pažinojau žmogų, kurio nė kiek nepakeitė faktas, kad avarijoje žuvo abu jo tėvai, bet amžiams sutraumavo, kai sakydamas tostą pamiršo jubiliato vardą. Arba toks aktorius. Oi, kaip jaudinosi, kad viena jo koja trumpesnė. Matavo kas dieną, bijojo, kad dar labiau nesusitrauktų. Pusantro centimetro, ji buvo trumpesnė tik pusantro centimetro – niekas nepastebėdavo. Bet. – Iškelia į viršų rodomąjį pirštą. – Čia svarbus vienas "bet". Jam nė kiek nerūpėjo, kad vos dvidešimt kelerių pradėjo plikti – sykiu ir nuo pakaušio, ir nuo smilkinių, ir netgi nuo sprando. Brangioji Jelena, aš jums nemeluoju, tas žmogus atrodė taip, lyg jam kas būtų padegęs galvą. Bet nenusiskuto plikai, nenešiojo skrybėlės. Suprantate, ką noriu pasakyti?

– Žinoma. O ko čia nesuprasti? – aktorė klykteli apsimuturiavusi sulamdyta pilka suknia. – O jus kas nors irgi taip pakeitė?

– Ne, Jelena. Aš likau toks pats.

– Mat kaip.

Aktorė suirzo, kad į ją kreipėsi personažo vardu, bet Hermanui vis tiek, nes jį patį visi vadina Vania. Šitas vardas po oda palindo, žmonės gal jau mano, kad jis rusas.

– Aš ne rusas, – sako Jelenai.

– Kad aš jums nieko ir nesakiau.

– Bet, mačiau, pagalvojot.

Artisto du didžiausi priešai – visų pirma, jis pats, o tada – valdžia. Anksčiau aiškino, ką vaidinti, dabar aiškina, ką gerti. Arba važiuoja dabar, arba liks be degtinės. Hermanas pakyla nuo taburetės, bet niekas neklausia nei kur jis eina, nei ar grįš. Koridoriai tušti. Anksčiau net laisvas dienas aktoriai leisdavo teatre, šnekos aidėdavo per visą gatvę. Dabar tekini ateina, tekini išeina, į laikrodžius žiūri dažniau nei į akis. Kalbi su žmogumi, o jis – kažkur kitur.

– Man nesvarbu, kur aš esu, nes jau pabuvojau visur, išskyrus vieną vietą, – atsako į klausimą, kurio niekas neuždavė.

Diena buvo giedra, o vakaras šąla. Rausvame danguje virš fabrikų burbuliuoja dūmai. Eilėse be žodžių keikiasi žmonės. Šviesoforai nespėja karpyti sulipusių automobilių – vis kuris prasprūsta pro raudoną, kitas šmurkšteli kairėn, neva nepastebėjęs ženklo, trečias, tik per plauką nenudaužęs veidrodėlio, atsiprašinėja, mirksi. Miestas burzgia, pypsi ir žybsi. Karavanas juda lėčiau ir lėčiau, tempiasi kaip virvė, kol visiškai sustoja. Vienas po kito laukan lenda vairuotojai, eina žiūrėti, kas ten priekyje darosi.

– Kas ten darosi? – Hermanas klausia jaunuolio.

Jaunuolis – išsipuošęs, kostiumuotas, stypčioja prie automobilio ir nepaliaujamai keikiasi, košia per dantis, net spjaudosi:

– Ką jos bando apgauti? Anglijos fabrikų prasčiokės, įsibrukusios į pigias sukneles, įtraukusios nuo kebabų išsipūtusius pilvus, po manikiūru paslėpusios paplavų ištirpdytus nagus. Pirmiausiai jas išduoda eisena, bet labiausiai – burna. Pažiūrėkit į moteries burną – suprasite, kas ji iš tiesų yra. Netaisyklingo sąkandžio išklaipyti dantys, violetiniai liežuviai, siauros blizgančiu lūpdažiu apvestos lūpytės – kaip vėdarų žarnos. Prieina prie manęs damutė. Negali sakinio suregzti, kažką šlebizavoja. Ir vyrui liepė pasipuošti – lyg kiaulė su kaklaraiščiu jau būtų džentelmenas. O paskui bus kaip privaloma. Ant kėdžių pakarti švarkai, nešvankūs juokai. Žinote, kaip prasideda visi geriausi anekdotai? – Hermanas gūžteli pečiais. – Geriausi anekdotai prasideda fraze: "Užkimškite vaikučiams ausis." Žiūrėk, dėdė po stalu, klausyk, jau kažkas verkia, jau kažkas į snukį siūlo – viskas kaip iš chrestomatijos, net pasakoti gėda.

– Jaunuoli, jūs taip nesijaudinkit, praeis. Bet kas tenai darosi?

– Avarija. Tik truputį kepštelėjo, bet jeigu labai skubate, geriau jau apsisukit.

– O ko jūs pats neapsisukat?

– Nes durna galva. Jubiliejų vesiu už pusvalandžio. Užsivelku kostiumą, jau mausiuos batus – nėra. Maniau, greitai palėksiu iki namų, bet dabar matau, kad teks atidirbti su šitais, – kilsteli koją, apautą oranžiniu žygio batu, – bent būčiau su sportbačiais, o čia – kaip traktoristas. Bet gal net ne dėl to man pikta. Šlykštu, kad toje salėje vien fabrikinės, o aš stoviu šitam baisiam kamšty, nes jaudinuosi, kad joms batai neįtiks.

– Taigi čia baisu. O koja kelinta?

– Ketvirta.

– Tai jūs nesispjaudykite. Imkite mano batus, dar visai neblogi, – Hermanas pasuka pėdas į šviesą.

– Ne, baikit, negaliu.

– Aš jūsų primygtinai prašau. Paimkite mano batus. Atsistokite štai taip. – Hermanas ištiesia nugarą. – Ir pamatysit, kaip publika suklus, kaip gaudys kiekvieną jūsų žodį, tada ir klakatuos mažiau, nes neturės progos įsiterpti. Gal kitas jūsų nesuprastų, bet aš, patikėkit, suprantu. Batai scenoje – labai svarbus dalykas, gal net ir svarbiausias.

Žmonės juokiasi, filmuoja ir fotografuoja. Ne kasdien pamatysi, kaip kažkoks senis, apsitaisęs drapanomis iš devynioliktojo amžiaus, bėgioja po gatvę tik su kojinėmis ir bando batus atiduoti. O recipientas, kostiumuotas išvaizdus vyriškis, laksto nuo senio kaip nuo piktosios dvasios. Vienas kiša batus kone į nosį, kitas traukiasi atatupstas, ir šitaip be galo.

Hermanas pats nesupranta, kas jam užėjo, kodėl taip nori dykai atiduoti batus, kurie tiek metų ištikimai tarnavo. Bet širdis iš krūtinės plėšiasi, atrodo, neatiduos batų, nepadarys gero darbo – kažkas blogo atsitiks. Be to, ir duoti ne gėda – nenauji, bet kokybiškos odos, prižiūrėti, dar prieš savaitę pakalė pas batsiuvį.

– Laikys ilgiau, nei reikia, – pažadėjo batsiuvys.

– Tai kiek čia maždaug metų?

Batsiuvys atsiprašė, kad tiksliai negali atsakyti, ir nemokamai davė rudo tepalo. Hermanas nustūmė tūbelę.

– Pats ir pasitepkit, jei jums reikia.

Numiršta žmogus ir palieka pasaulyje daiktų, o kitas gimsta nuogas – čia didžiausia neteisybė. Sieninis laikrodis penkiasdešimt metų nenustoja ėjęs, sekcija salione – dar nuo vestuvių, knygos nugeltusios, bet skaityti galima – kam jam naujų, kai ten tas pats, tik kitais žodžiais. Vaikų Hermanas neturi. Dėl to gailėjosi tik vieną sykį, kai poliklinikos koridoriuje pamatė žilą senolę be vienos rankos pirštų, nevykusiai bandančią užsisegti palto sagas. Nuo to karto prieš užtrenkdamas mašinos duris, pasitikrina, ar viduje neliko kuri nors ranka – maža kas.

Trijų kambarių bute, kurį už nuopelnus kultūrai kadaise skyrė valdžia, Hermanas gyvena vienas. Gerai būtų mažesnis – šildyti brangu, bet dar nesugalvojo, kur padėtų kainų skirtumą. Nesmagu numirti su pilnu stalčium pinigų – tai būtų ženklas, kad neišnaudojo visų suteiktų galimybių. Be to, senieji namai maloniai primena jo mylimą Jeleną, su kuria didžiąją dalį laiko pragyveno nei kartu, nei atskirai.

Kai pasipylė gastrolės po Sąjungą, Jelenai ėmė vaidentis neištikimybė. Pradėjo jį uostyti, raustis tarp daiktų, švarkų pažastyse aptikusi svetimų plaukų, lėkdavo į teatrą aiškintis, kuri čia jau ta paleistuvė. Grįžęs žmoną jis rasdavo liūdnesnę ir liūdnesnę, kol vieną sykį, parvažiavęs iš tuometinės Jugoslavijos, ant virtuvės stalo pamatė skyrybų popierius, o miegamojo duryse – įtaisytą spyną. Jelena įsikūrė viename miegamajame, Hermanas – kitame. Valgė, prausėsi ir šiukšles nešė pagal grafiką, kurio abu griežtai laikėsi. Virtuvė ir svetainė liko bendro naudojimo, jei užeitų svečių, bet jei ir pavykdavo ką nors prisikviesti, antrąsyk pakartoti vizito niekas nepageidaudavo. Šitaip su Jelena jie praleido dvidešimt paskutinių jos metų, bet jų Hermanas beveik neprisimena. Jeigu kas paklausia, sako, kad su ta pačia prabuvo visą gyvenimą, o jau kuriuose kambariuose – niekieno reikalas.

Hermanas pabeldžia jaunuoliui į mašinos langą.

– Imkite batus arba apsisuku ir išvažiuoju.

– Tiek jau to, duokite. Tik nuo manęs atstokit.

– Nėra už ką. Sėkmės jums jūsų renginiuose.

Toks jausmas, kad viskas jau įvykę, o tai, kas vyksta dabar, – tik atsikartojimai. Neliko pasaulyje nė vieno mažmožio, kuris ko nors neprimintų. Kojos sušalo taip, kad nors nusipjauk, o Hermanas šypsosi – prisimena laikus, kai keliaudavo į gastroles nešildomais autobusais.

Kaip tik pasileidžia kamštis – lyg kas būtų čiaupą atsukęs, ir jis dar spės į parduotuvę laikraščio, dešros ir butelio degtinės. Dabar tik pagalvoja, kad prastokai apsirengęs – bet nieko, čia dar ne baisiausia gėda. Sykį vaidindamas miegantį, iš tiesų užmigo – užknarkė per visą amfiteatrą. Buvo pamiršęs ir žodžius, ir patį spektaklį pražiopsojęs. Tiesa, ne visai dėl savo kaltės: prigulė girtas draugo žiguly, o tas jį užrakino ir užmiršo. Dėl nieko Hermanui jau nebe gėda. Nei dėl gumbuotos nosies, nei kad aktoriumi tapo per klaidą: "Reikia ir kitokių", – šitaip jam pasakė, kai priėmė į aktorinį. Miestas burzgia, pypsi ir žybsi, o jis, pralėkęs pro geltoną, pirmąkart susimąsto, kad tie Ivano Petrovičiaus Voinickio žodžiai ir pačiam tinka.

– Jei būčiau gyvenęs normaliai, iš manęs galėjo išeiti A.Schopenhaueris, F.Dostojevskis... – kartoja sukiodamas vairą.

Už baltos šviesos pluošto juoduoja suklususi publika. Plaučius pripildęs dulkėto salės oro Hermanas prabyla:

– Miegu ne laiku, per pusryčius ir pietus valgau kažkokią egzotiką, geriu vynus...

Akustika puiki, žodžiai susigeria į tamsą kaip į minkštą aksomą. Jis ne iš tų aktorių, kuriems daug kartų atliekant tą patį vaidmenį pojūčiai palieka prėski. Atvirkščiai: jaučia kiekvieną savo žodžio virpesį, kiekvieną raumens krustelėjimą, girdi, kaip pasąmonė įsakinėja kūnui tiksliai, ne ką prasčiau negu jaunystėje.

– O nuo kada Vania be batų? – kažkas šnabžda iš kulisų. – Ir dar raudonom kojinėm.

Kulisai Hermanui nerūpi – ausys pačios atsisako visko, kas šiuo metu nereikalinga. Jis Vania paskutinį kartą ir batai čia nieko nepakeistų.

Hermanas verkia tylios Telegino gitaros fone. Rauda balsu, kaip Čechovas pjesėje nurodė. Bet kai Sonia prieina paguosti, tai jau ne vaidyba – jis rauda iš tikrųjų. Ašarų upeliai stabteli giliose skruostų raukšlėse ir nutekėję per gyslotą kaklą pasislepia už marškinių apykaklės. Uždanga pamažu leidžiasi. Nudunda aplodismentai. Susikibę už rankų aktoriai išeina nusilenkti netgi du kartus – anksčiau tai buvo retenybė, dabar – įprasta praktika. Gėlėmis nešini atlekia jaunų artisčių mylimieji. Kad jį kas pasveikins, Hermanas nelaukia. Stovi scenoje basas ir prisimena jaunuolį, kuriam šiandien padovanojo batus – jei tas gražus jaunuolis būtų galėjęs, būtų pasveikinęs, nėra abejonių.

Po spektaklio jis prisėda ant savo taburetės, atremia nugarą į paltų stirtą, ir kūnas atsipalaiduoja. Į veidą porąsyk pakšteli aktorių lūpos. Sustoję ratu kolegos postringauja apie amžinybę ir pasišventimą scenai, tiesia puokštę, saldainius ir nespalvotą nuotrauką iš gastrolių po Jugoslaviją.

– Praktiška dovana. Apjuosiu juodu kaspinu ir pasistatysiu šalia grabo.

Aktoriai prapliumpa juoktis, nors Hermanas ir nejuokavo.

– Ko jūs stebitės? Aš nuoširdžiai dėkingas!

Truputį paplepėjusi – tik tiek, kiek būtina, kad nepasirodytų nemandagi, viena artistė jau prašo pasitraukti:

– Jūs prispaudėte mano paltą.

Po jos ir kiti aktoriai – už paltų ir namo. Tik Jelena dar nusirenginėja nusisukusi į kampą. Hermanas klausia:

– Gal norėtumėte apsikeisti drabužiais?

– O kam?

– Kad būtų linksmiau.

– Man ir taip neliūdna.

– Aš ne rusas.

– Jau sakėte.

Kai ketvirtį amžiaus kartos tuos pačius Čechovo žodžius, pati neprisimins, ką jau sakė, o ko – ne.

– Viso gero, Hermanai, sėkmės.

Hermanas atsikemša butelį degtinės, į kelnes pablizgina peilį ir taurelę. Ant stalo pakloja laikraštį ir jau pjaus dešrą, bet akis užkliūva už vienos straipsnio eilutės: "1942 m. gimimo vyras vis dar dingęs be žinios."

– Velnias, čia veikiausiai aš.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių