Laisvė, vienatvė, džiaugsmas, liūdesys ir milžiniškos erdvės vaizduotei. Taip savo emocijas apibūdino fotografas ir menininkas Ignas Maldžiūnas.

Nuostabios įsimintinos pamokos

Tris mėnesius Kinijoje praleidusio 34 metų Igno kelionės tikslas buvo pažinti penktadalį pasaulio žmonių maitinančią valstybę ir fotojuostoje užfiksuoti miestus vaiduoklius.

„Kinija sužavėjo iš pat pradžių, nors su šalies gyventojais beveik neįmanoma susikalbėti – jie nemoka net populiariausių Europos kalbų. Dėl to gilėjo skausmingas vienatvės jausmas. Neaprėpiami masteliai ir visiškai kitokia gyvensena. Kartais atrodydavo, kad net kūno kalba yra skirtinga. Ką jau kalbėti apie poreikį pabendrauti, pasidalyti potyriais, užsisakyti maisto. Žmonių masės tarsi išnyko. Laikas manęs neribojo, todėl prie to įpratau, – susisukęs tabako suktinę, užsirūkė menininkas. – Bet tai buvo nuostabios pamokos. Laikas, kai gali pabūti su savimi – neįkainojamas. Įgauni ramybės, susitaikai su neišvengiamais dalykais, likimu, pasiduodi srovės tėkmei.“

Dažnai po mylimą Aziją neturistiniais maršrutais keliaujančio, bet taip ir nemačiusio garsiosios Kinų sienos bei Terakotinės armijos, I.Maldžiūno tikslas šįkart buvo miestai vaiduokliai.

„Tai – dideli, dažnai dykumose statomi miestai, kuriuose gyventi brangu, susisiekimas nepatogus, todėl jie beveik tušti, – išpūsdamas dūmus aiškino Ignas. – Jie pamažu griūva, raukšlėjasi taip ir nesulaukę gyventojų. Iš tolo atrodo įspūdingai: dangoraižiai, prekybos centrai, miegamieji rajonai panašesni į maketą nei į gyvą miestą. Žengus į juos apima labai keistas nepatirtas jausmas. Atrodo, kad visi žmonės tuoj turėtų grįžti. Kai kur stato ar ką nors griauna pavieniai darbininkai, dirba vieniši valytojai, kartais pravažiuoja prabangios mašinos tamsintais langais.“

Buvo sekamas

Per tris mėnesius trukusią kelionę I.Maldžiūnas nesutiko blogų, piktų žmonių. Vis dėlto kinams, kaip ir visų tautybių žmonėms, maloniau, kai, kalbant apie juos, jų šalį, akcentuojami geri, gražūs dalykai. Užsieniečiai nelaukiami neturistinėse Kinijos vietose.

Nusileidęs Šanchajaus oro uoste, fotografas 50 valandų važiavo traukiniu iki Kunmingo, Junanio provincijos. Iš ten, vis išklysdamas iš kelio, judėjo link vieno kelionės tikslų – šiauriniame Vidinės Mongolijos autonominiame rajone esančio Ordos miesto.

Ilgoje kelionėje taupydamas pinigus Ignas apsistodavo ir itin kukliuose viešbutėliuose, nakvynės namuose ar net vadinamuosiuose kekšynuose, konspiraciniuose butuose. Ne iš vieno buvo nedelsiant išprašytas, nes užsieniečiui nevalia gyventi mažiau nei trijų žvaigždučių viešbučiuose.

„Ten viskas stebima, nes labai greitai, matyt, gavęs pareigūno įsakymą, ateidavo šeimininkas ir paprašydavo išsikraustyti, – patyrė Ignas. – Nekart mane sekė. Einu pėsčias, pamatau apleistą darželį, rengiuosi fotografuoti. Iš paskos važiuojanti mašina priartėja, iš jos išlipa policininkai ir mandagiai, bet primygtinai kūno kalba duoda suprasti, kad to daryti nevalia.“

Prasčiausia ir pigiausia vieta, kur teko gyventi? Kinijos kalnuose I.Maldžiūnas nakvojo kalne išraustame ir įrengtame kambaryje su milžiniška lova šildomu čiužiniu, kompiuteriu, internetu ir maistu tris kartus per dieną mokėdamas penkis dolerius per parą. Honkonge gyveno mažame 17-u numeriu pažymėtame kambarėlyje, esančiame 17-ame aukšte. Miegojo 17-oje lovoje. Tame pačiame kambarėlyje buvo apgyvendinti dar devyni vyrai iš Afrikos, Japonijos, Indijos, Europos šalių. Ignas turėjo taikstytis su prakaito tvaiku, knarkimu, skirtingu paros metu pareinančiais ar išeinančiais kambario draugais. Už visa tai teko mokėti 50 dolerių per parą.

„Kiekviena patirtis yra vertinga tiek dėl pojūčių, tiek dėl pagautų kadrų“, – juokėsi Ignas.

Didžiausiame centre – tuščia

„Mano kelionės skirtos fotografijai, todėl jau seniai žvelgiu į pasaulį tarsi pro objektyvą. Kuo keistesnė aplinka, kuo stipresnis atstumas tarp to, ką jau esu matęs ir ką matau, tuo laimingesnis esu. Galiu dvi tris dienas eiti pėsčiomis, keltis penktą valandą ryto dėl vieno įdomaus kadro“, – stebino Ignas.

Kinijoje jis keliavo nešdamas keliasdešimt kilogramų sveriančią mantą, kurią sudarė fotografijos reikmenys, tarp jų ir 200 fotojuostelių (tiesa, pastarųjų atsargas teko pasipildyti Honkonge). Juk kuprinę peršviesdavo visur – ne tik oro uoste, bet ir traukinių, autobusų stotyse, keltuose.

Didelį įspūdį Ignui padarė Ordos miestas vaiduoklis ir didžiausias pasaulyje prekybos centras „South China Mall“, kuriame, užimančiame 660 tūkst. kv. m plotą, turėtų veikti 2350 parduotuvių. Bendra šio pramogų ir prekybos centro erdvė – net 892 tūkst. kv. m.

„Ir beveik viskas apleista, tuščia, apsilupinėję. Tik kai kur sutiksi vieną kitą žmogų, dirba tik keli milžiniško centro sraigteliai, – rodė prekybos centro nuotraukas I.Maldžiūnas. – Jais tapę saviti londonai, venecijos, egiptai. Daug pasaulio kopijų. Ir viskas tuščia, nyku, mistiška.“

Koks jausmas, apsilankius mieste vaiduoklyje, kur greta jo išdžiūvusi net Siano upė? „Tarsi mėnulyje arba kompiuterinio žaidimo demonstracinės versijos pirmame lygyje. Poetiška ir niūru“, – susisukęs jau trečią cigaretę ieškojo žodžių I.Maldžiūnas.

Naktį, pėsčiomis, dviračiu

Kartą, kai su niekuo nebuvo kalbėjęs net dvi savaites, vieno miestų vaiduoklių užsodintame, bet jau nudžiūvusiame parke Ignas sutiko interjero dizainerį ir su juo greitai susibičiuliavo.

„Tada paprašiau kino, kad nusivestų mane į tuos senus fantastinius filmus primenančius pastatus. Jis ten rūpinosi kelių butų interjeru. Labai nustebau, kai, perėję smėliu ir dykumų dulkėmis užpustytais kiemais, pėsti pakilę į paskutinį namo aukštą, nes lifto taip ir nepavyko priversti pajudėti, įėjome į prabangiai įrengtą Viktorijos laikų stiliaus butą. Jame išvydau senovinių minkštų baldų kopijas, ant sienų kabojo paveikslai, ant lovų kvapus skleidė skintos lelijos, aplink lakstė valytojos ir kažkokie svarbūs asmenys. Šis butas parduodamas, tačiau name kol kas niekas negyvena – tuščia“, – nustebinusius vaizdus prisiminė I.Maldžiūnas.

Per šią kelionę jis neretai eidavo pėsčiomis po 20 kilometrų per dieną, nuomodavosi dviratį ar keliaudavo autostopu, kad patektų į vietas, apie kurias nebuvo nieko girdėjęs, kur nevažiuodavo traukiniai. Ignas intuityviai nujausdavo laimikį.

Fotografas eidavo fotografuoti ir naktį. Tiesa, tam tekdavo laukti gero oro, žvaigždžių, šviečiančio mėnulio, ypač – pilnaties. Tuomet – 15–20 minučių išlaikymas ir spragtelėjimas.

„Noriu, kad kiekviena mano nuotrauka pasakotų istoriją, kad sukeltų žmonėms savitų emocijų, momentinių ar egzistencinių, – savo tikslus nubrėžė I.Maldžiūnas, nuotraukų apie Kiniją parodą spalio viduryje ir lapkričio pradžioje surengsiantis Vilniuje ir Kaune. – Ten jaučiau vienatvę, laisvę, džiaugsmą ir liūdesį. Gavau daugiau, nei tikėjausi.“