Dirigentas Mindaugas Piečaitis prieš mėnesį kitą nė nesapnavo, kad jo kaip kompozitoriaus debiutas sulauks tokios svaiginamos šlovės.

Populiarumas neapakino

Vos keturių minučių trukmės muzikos kūrinys "CATcerto", dedikuotas keturkojei solistei katei Norai, sukėlė tikrą furorą – reportažas apie Klaipėdos kamerinio orkestro ir fortepijonu "muzikuojančios" katės bendrą projektą įsiveržė į populiariausiųjų BBC siužetų sąrašą ir netikėtai nurungė žinias apie rinkimų į Europos Parlamentą rezultatus.

Pats kūrinio autorius ir kompozitorius užklupusį dėmesį vertina santūriai.

"Į populiarumą žiūriu atsargiai. Tai trumpalaikis reiškinys, kuris šiandien gali tave iškelti į padanges, o rytoj vėl greitai pastatyti ant žemės, – kalbėjo M.Piečaitis. – Niekada neteko girdėti apie tokio projekto analogus. Galbūt ir dėl to šis kūrinys sulaukė dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje."

Diktantas pagal katę

Pasakodamas apie unikalaus projekto priešistorę dirigentas prisiminė, kad ši idėja kilo visiškai atsitiktinai, kai pasiekė draugų elektroninis laiškas su nuoroda į "YouTube" siužetą – fortepijonu grojančią katę.

"Buvau sužavėtas jos gebėjimų ir pradėjau domėtis toliau. Peržiūrėjau viską, ką radau internete, ir tai mane dar labiau suintrigavo", – prisiminė M.Piečaitis.

Susisiekęs su Noros šeimininkais, Mindaugas papasakojo apie idėją sukurti kūrinį jų įžymiajai solistei bei orkestrui. Per kelias dienas šie parengė vaizdo medžiagą.

"Visas Noros improvizacijas užrašiau gaidomis, su šypsena prisimindamas M.K.Čiurlionio menų gimnazijos laikus, kai rašydavome muzikinius diktantus. Niekada negalėjau net pagalvoti, kad mano mokytoja kada nors gyvenime bus ir katė", – šyptelėjo M.Piečaitis.

Rizika kaitina kraują

– Kas pasirodė sudėtingiau – šį kūrinį rašyti ar jį atlikti?

– Tai du skirtingi procesai ir juos sunku palyginti. Nepakartojamas jausmas, kai turi visišką laisvę ir kiekvieną gaidą gali pasirinkti pats. O šio netipiško kūrinio atlikimo problematika išryškėjo jau pirmųjų repeticijų metu. Nuspėti, ką groja katė, nėra taip paprasta, todėl videomedžiagą turi išstudijuoti itin nuodugniai ir akompanuodamas orientuotis ne tik pagal tai, ką groja solistė, bet ir pagal tai, kokius judesius ji prieš tai atlieka. Orkestrui tai tapo taip pat savotišku išbandymu.

Nebuvo paprasta surepetuoti ir beveik minutės trukmės kūrinio įžangą, kur eksponuojamos pagrindines kūrinio temos, o solistė ramiai sėdėdama prie fortepijono "laukia" savo įstojimo. Jei kūrinį pradėčiau bent 3–4 sekundėmis per anksti ar per vėlai, griūties išvengti nebepavyktų. Ši rizika išties kaitina kraują.

Videomedžiaga "nekvėpuoja", todėl negali persimesti žvilgsniu su solistu ir turi taikytis prie jo besąlygiškai.

– Ar įsivaizduojate, kad tokį kūrinį būtų galima atlikti "gyvai"?

– Jei teks kada nors susitikti su Nora gyvai, aš būtinai jos apie tai paklausiu.

– Esate žinomas kaip rimtosios muzikos atstovas. Ar mažumėlę neapmaudu, kad būtent "CATcerto" sulaukė tokio ažiotažo?

– Nė kiek. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai tik gyvenimo pokštas, – šiame kūrinyje matau ir kur kas gilesnę prasmę. Juo norėjau priminti žmonėms, koks nepakartojamas ir netikėtas gali būti mus supantis pasaulis. Gyvūnų pasaulis – labai mįslingas. Man dažnai atrodo, kad jie mus supranta kur kas geriau, nei mes patys save.