– Pastaruoju metu jūsų gyvenimo kelyje daug įvairių kaukių – muzikinių, televizinių, asmeninių… Ar nesusipainiosite tarp jų?

– Koncerto Šv. Kotrynos bažnyčioje pavadinimo tikrai nesieju su detektyvės vaidmeniu LNK realybės šou „Kaukės“. Kviesdama žmones į savo pirmąjį solinį koncertą labiau norėjau akcentuoti kaukių nusimetimą. Scenoje esu jau trylika metų, deja, ne visada joje buvau tokia, kokia norėčiau būti arba kokia įsivaizdavau esanti. Ilgą laiką tikrąją svajonę, tikrąjį savo muzikos suvokimą buvau atidėjusi į šoną.

Keleri pastarieji metai man labai kitokie: ėmiau dainuoti viena, pati rašyti muziką. Šiuo metu jau galiu ir noriu ja dalytis, drįstu pasirodyti žmonėms tokia, kokia esu iš tiesų.

Neblogas postūmis mano muzikinėje karjeroje, neslėpsiu, buvo ir projekto „Muzikinės kaukės“ laimėjimas, kai žmonės mane pamatė kitomis spalvomis, įvertino mano gebėjimą dainuoti. Dėl visų tų priežasčių ir pavadinau savo solinį koncertą „Kaukės“, o vėliau dar paaiškėjo, kad esu kviečiama į šaunią „Kaukių“ detektyvų komisiją. Žodžiu, kaukių dabartiniu mano gyvenimo etapu yra tikrai daug ir visokiomis prasmėmis (juokiasi).

– Muzikinės, pramoginės ir vis daugiau detektyvinių elementų įgaunančios LNK „Kaukės“ skaičiuoja jau penktąjį sezoną. Gal kuriame nors iš ankstesnių jums irgi teko pabūti ankštame kaukės viduje, kaip kad jūsų kolegei Ugnei Siparei?

– Na, ne... Iš karto papuoliau į komisiją. Tačiau visada žiūrėjau šį projektą. Kadangi jis be proto populiarus, tikiu, kad bus rodomas dar ne vieną sezoną ir aš tikrai turėsiu galimybę tai padaryti – pasislėpti po kauke. Turėtų visai neblogai sektis mėtyti pėdas – paslėpti savo balsą ir judesius.

– Jei kada nors taip nutiktų ir jums būtų leista pačiai išsirinkti iš septyniolikos šį sezoną pasirodysiančių kaukių – Erelio, Zebro, Musės, Voverės ir kt. – kuri labiausiai atitiktų jūsų charakterį?

– Tiesą sakant, niekada apie tai negalvojau. Tačiau šiuo gyvenimo etapu esu tikra voverė, besisukanti veiklų ratelyje. Visko tiek daug vienu metu bandau apglėbti, kad vos spėju suktis.

LNK, L. Norkevičienės asmeninio archyvo nuotr.

– Gal jau mąstėte, kaip mėtytumėte pėdas ir iš kokių liepiškų manierų patyrę detektyvai galėtų jus pažinti?

– Pažinti? Turbūt labiausiai iš balso. Bent man pačiai šiek tiek lengviau atpažinti tuos žmones, kurie dainuoja, nes jų balsus aš jau esu ne kartą girdėjusi.

Klaidžiausia yra su tais dalyviais, kurie turi klausą, bet nėra viešai dainavę. Tokius ausiai atpažinti sunkiausia. Kalbant apie save, turbūt reikėtų apsimesti, kad labai nemoku dainuoti, bet traukti ne pro šoną, o kažkaip kitaip – pakeisti balso tembrą, frazuotes, galūnių išlaikymą ir pan.

Apsimesti gali būti sunku, nes dainuojančio žmogaus balsas skamba kitaip – kitaip sklendžia oru, kitaip vibruoja... Čia jau prasideda subtilūs niuansai, kuriuos pastebėti gali tik muzikantas.

– Ir jūs jau pastebėjote. Pasižymėjote, šaute iššovėte vos per antrąją laidą. Kaip įspėjote, kad po Nykštuko kauke slepiasi profesorius, mados žinovas, knygų autorius Eugenijus Skerstonas? Gal pažįstate jį asmeniškai?

– E. Skerstoną žinojau. Yra tekę šiek tiek su juo bendrauti. Tačiau čia labiau suveikė užuominos apie Paryžių ir prancūzų kalba, kuria jis dainavo. Išdavė ir judesiai – elegantiški, subtilūs.

Būna, pradedi visus tuos dalykus dėlioti galvoje ir staiga kyla kažkokia mintis. Dažnai ji būna teisinga, bet dar dažniau ima ir pabėga arba prapuola tarp kitų komisijos narių spėlionių. Ne kartą taip buvo.

„Kaukės“ yra toks projektas, kuriame detektyvai gali tikėtis visko: čia nėra jokių užrašytų taisyklių. Todėl tiek mūsų, tiek žiūrovų laukia labai įdomus ir daug klausimų keliantis sezonas.

Kad po Nykštuko kauke slėpsis E. Skerstonas buvo gal 10 proc. tikimybė. Maniau, tikrai nerastų laiko, o jei ir rastų, turbūt nesutiktų dalyvauti tokioje avantiūroje.

Žodžiu, šis projektas yra toks, kuriame detektyvai gali tikėtis visko: čia nėra jokių užrašytų taisyklių. Todėl tiek mūsų, tiek žiūrovų laukia labai įdomus ir daug klausimų keliantis sezonas.

– Sulig kiekvienu sezonu kaukės gudrėja, tad užduotys detektyvams vis labiau sunkėja. Gal lengviau tik tiems, kurie patys mėgsta minti mįsles, skaityti detektyvines istorijas. Ar detektyvo žanras jums artimas?

– Gal seniau ir mėgau skaityti detektyvus, žiūrėti detektyvines istorijas, bet dabar nebelieka tam laiko.

Vis tik, prasidėjus „Kaukių“ kovoms, supratau, kad manyje slypi daug detektyvės. Gal ne tiek detektyvės, kiek to azartiško žmogaus, kuris nori žūtbūt įminti kuo daugiau šio projekto mįslių. Būna, grįžtu namo po laidos filmavimo ir analizuoju, ką mačiau, girdėjau, tikrinu visus kabliukus. Miegoti einu nerami, o vidury nakties, jei šauna į galvą kokia gera mintis, vėl keliuosi, jungiu telefoną, guglinu, bandau patvirtinti arba paneigti staiga iškilusias sąmokslo teorijas.

LNK, L. Norkevičienės asmeninio archyvo nuotr.

– Cituoju jūsų prisipažinimą: „Kadangi visur, kur dalyvauju, stengiuosi būti pirmūnė, tai peržiūrėjau visas ankstesnes laidas, visus „Kaukių“ sezonus. Esu baisiai pasikūrusi ir noriu stačia galva nerti į šį kaukių vandenyną.“ Paatviraukite, kokių išvadų priėjote ir kokios taktikos kaip detektyvė žadate laikytis?

– Jei visai atvirai, teisėjos darbui ruošiausi kruopščiai ir atsakingai. Iš pradžių peržiūrėjau senus įrašus. Tuomet ant lapelio susirašiau tuos žmones, kurie galėtų slėptis po kaukėmis, bet iki šiol dar to nedarė.

Vis tik, kai prasidėjo laidos, mano visi išankstiniai planai žlugo ir visi mano kaukių vertinimo kriterijai nublanko. Kodėl? Nes, tarkime, ateina į sceną dainuoti kažkoks personažas, tu perkratai mintyse visus ant lapelio susirašytus žmones ir supranti, kad nė vienas iš jų netinka. Arba tinka visi. Ir tuomet belieka vadovautis intuicija.

Todėl manau, kad čia svarbiausia – ne kelti sau įtampą, bet žaisti drauge su kaukėmis ir gyventi jų pasaulyje. Kitaip sakant, atsipalaiduoti ir mėgautis šauniu reginiu.

– Grįžkime prie penktojo sezono „Kaukių“ teisėjų. Įsivaizduokite, kad esate dizainerė ir gaunate užduotį sukurti jiems kaukes. Voverės kostiumu jau pasipuošėte pati, o ką pasiūlytumėte reperiui Remiui Retro, verslininkui Laurynui Suodaičiui, aktorei Tomai Vaškevičiūtei ir TV laidų vedėjai U. Siparei?

– Hmm... Remis Retro gal galėtų būti koks Tigras su daug auksinių pakabukų ant kaklo – toks tigras-reperis. Nes Remis, mano manymu, yra labai stiprus žmogus, turintis tvirtą nuomonę, nesivadovaujantis kitų sukurtais standartais. Tigras jam tikrai labai tiktų.

Laurynui? Nežinau konkrečiai, bet tai turėtų būti kažkas labai elegantiško, pasitempusio, galantiško. Šis žmogus turi puikią iškalbą, teisingą mąstymą. Nebūtinai skirčiau jam gyvūno kaukę – gal labiau kokio... bokšto, statulos ar net šachmatų figūros?

T. Vaškevičiūtei? Viliokės kaukė. Vos išgirdus jos vardą man iš karto mintyse matosi raudona spalva. Dar – Paryžius, Mulen Ružas, kabaretas. Daug šviesų, spalvų, dūmų ir ji tame fone.

U. Siparei voverės kaukė irgi, manau, puikiausiai tiktų. Nes Ugnė, kaip ir aš, šiuo metu turi daug veiklų – visur lekia, o dar ir vaikelį augina. Niekada negirdėjau jos skundžiantis, kad pavargo ar nespėja. Be galo pozityvus ir daug darantis žmogus, o dar koks gražus ir estetiškas! Tiesiog – žmogus-laikrodukas, niekada nenustojantis tiksėti.

LNK, L. Norkevičienės asmeninio archyvo nuotr.

– Po jūsų atskleista Nykštuko kauke slypėjęs E. Skerstonas pasakė labai gražią mintį: „Ir gyvenime mums tenka spėlioti, kas slypi už sutiktų žmonių fasadų.“ Ar gyvenime esate gera detektyvė?

– Taip, manau, kad gyvenime esu išties gera detektyvė, nes turiu labai gerą intuiciją. Ji manęs niekada nenuvilia – gana lengvai galiu nuskaityti žmones.

Aš ir pati turiu ne vieną fasadą. Nežinau tokio žmogaus, kuris jų neturėtų. Gal tik namuose, su artimais žmonėmis galime elgtis taip, kaip norime, o kitais atvejais turime laikytis tam tikrų elgesio normų, standartų. Todėl svarbiausia, manau, kad tos mūsų kaukės nekenktų kitiems. Jų gyvenime net reikia. Jau vien dėl to, kad apsaugotume savo jautrias širdis.

– Visi slapukai, kurie lindi po kaukėmis, yra davę tylos įžadus – neprasitarti apie savo dalyvavimą projekte net patiems artimiausiems žmonėms. Ar jums, čiauškutei, laikyti paslaptį gerą pusmetį būtų didelė problema?

– Tikrai ne, nes... paslaptis aš ypač mėgstu. Geras jausmas žinoti tai, ko nežino kiti.

Prasidėjus penktam „Kaukių“ sezonui aš, kaip detektyvų komandos narė, žinau kur kas daugiau nei LNK žiūrovai, todėl dažnai sulaukiu klausimų ne tik iš savo artimųjų, bet ir iš savo sekėjų socialiniuose tinkluose. Jie bando mane iškvosti, kas, kaip ir kada. Tačiau tada man kyla dar didesnis noras ir azartas laikyti liežuvį už dantų, o kartais – net specialiai juos paklaidinti. Noriu pasakyti, kad tas mano tylos įžadas yra toks tvirtas, kad net nežinau, kas turėtų nutikti, kad jis būtų palaužtas.

– Leiskimės nuo „Kaukių“ scenos į jūsų pačios muzikinės karjeros užkulisius. Šį laikotarpį drąsiai vadinate ėjimu į savo aukso amžių. Dar tik ėjimu? Tuomet... ar daug liko iki viršūnės?

– Nežinau... Nė vienas iš mūsų nežinome, kas bus rytoj, po metų, bet geriausiu atveju, manau, iki viršūnės man dar reikėtų kokių metų ar dvejų. Juos norėčiau skirti savo augimui, geresniam savęs pažinimui, savo muzikinio kelio sustiprinimui.

Kalbu apie dvejus metus turėdama omenyje, kad pasiekčiau maksimalų rezultatą, bet, kita vertus, žmogui juk ribų nėra? Todėl dirbsiu tiek, kiek bus gera ir malonu. Jau dabar pradėjau galvoti, kad ateityje daugiau laiko turėčiau skirti poilsiui ir kūrybai – ne tik kasdieniam važinėjimui į koncertus. Nes kartais jau ima atrodyti, kad tik dirbi, dirbi, dirbi, važiuoji, važiuoji, važiuoji ir nebepasimėgauji pačiu procesu, muzikavimu.

LNK, L. Norkevičienės asmeninio archyvo nuotr.

– Viena, kai dainavimas, rankdarbiai ar kulinarija yra tik hobis, tačiau visai kas kita, kai tai virsta pagrindiniu darbu. Tuomet žmogaus gyvenime atsiranda rutina, nuovargis, idėjų stoka. Jūs juk norite gyventi iš dainavimo. Ar nebijote, kad gali atsitikti panašiai?

– Nebijau, nes labai mėgstu dainuoti. Tačiau kartais aš tiesiog pervertinu savo galimybes arba dar neišmokau pasakyti „ne“. Tokias išvadas padariau po šios vasaros, kai visos savaitės dienos, ne tik savaitgaliai, gavosi labai darbingos. Kilo pavojus, kad per savo norą „visko kuo daugiau“ neprarasčiau meilės muzikai.

Iki šiol su viskuo sutikdavau, viską darydavau. Dabar svarstau, kad ateityje reikės nusibrėžti ribas – įsivardyti, kokie koncertai mane labiau domina. Gal daugiau dėmesio, jėgų skirsiu soliniams? Noriu, kad dainavimas netaptų tik dar vienu darbu, kurį pradėčiau jausti net fiziškai ar psichologiškai. Visų pasaulio pinigų tikrai neuždirbsiu, todėl svarbiausia, manau, kad būtų gera daryti tai, ką darau ir kuo dabar gyvenu.

Manau, kad gyvenime esu išties gera detektyvė, nes turiu labai gerą intuiciją. Ji manęs niekada nenuvilia – gana lengvai galiu nuskaityti žmones.

– Trylika metų viešumoje ir tik pirmas solinis koncertas – kaip čia taip nutiko?

– Tiesiog niekuomet nebuvau iki galo tokia, kokia noriu būti. Niekada nesijaučiau tvirta tame, ką darau. Ačiū Dievui, šie metai man suteikė daugiau drąsos – pagaliau aš patikėjau savimi! Pagaliau išdrįsau parodyti tai, ką kuriu, didesnei auditorijai žmonių. Bilietai jau išpirkti, tad geras startas teikia daug vilčių. Noriu tikėti, kad pirmas mano blynas neprisvils.

– Pirmajam soliniam koncertui pasirinkote Šv. Kotrynos bažnyčią. Labiau dėl auros ir akustikos, ar dėl tikėjimo dalykų? Ko tądien prašysite Dievo, nes bažnyčia – tai Jo namai...

– Pasirinkdama Šv. Kotrynos bažnyčią labiau galvojau ne apie tikėjimą, bet apie išskirtinę jos aurą. Pati vieta man suteikia daug malonaus virpesio širdyje... Ar esu tikinti? Taip. Jaunystėje nepraleisdavau nė vienų sekmadienio šv. Mišių.

Ko prašysiu Dievo? Turbūt... kad jaudulys tokią dieną nepaimtų viršaus ir kad kiekvieną sekundę, kurią būsiu scenoje, mėgaučiuosi tuo buvimu. Juk tiek metų link to ėjau ir to troškau.

– Kitais metais su vyru Evaldu švęsite rožines arba alavines vestuves – dešimt metų santuokoje. Alavas simbolizuoja lankstumą. Ar per tiek laiko jau gerai abu „išsilankstėte“?

– Jau tikrai gerai (juokiasi), nors daug visko buvo, manau, kaip ir kiekvienoje šeimoje. Daug visko dar ir bus, nes dešimt metų – tik pati pradžia. Teks daug ko vienam iš kito pasimokyti. Svarbiausia, kad būtų bendras tikslas – būti kartu. Kad nesustabarėtume ir nebūtume kategoriški. Jei išliks noras ieškoti kompromisų, jei norėsime „lankstytis“ – švęsime ir 20-ąsias, ir 30-ąsias vestuvių metines!

LNK, L. Norkevičienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar per šventes – Kalėdas, Naujuosius – dainuojate, ar vis tik savo darbų kalendoriuje turite šventų datų?

– Žinoma, kad turiu. Kūčios, Kalėdos – tai išties šventas laikas, skirtas tik mano šeimai.

Naujieji metai man, kaip turbūt ir daugeliui atlikėjų, – pats darbymetis. Nemėgstu tos šventės švęsti – kur kas smagiau tądien linksminti kitus. Kadangi šįmet per Naujuosius koncertuosiu Palangoje, tai keletą dienų su vyru pasiliksime pailsėti, pasimėgauti vienas kito draugija.

– Artėjantys metai pagal Rytų kalendorių – Gyvatės. Ar teko kada gyvai su ja susitikti? O su žmonėmis, kurie, kaip sakoma, laiko gyvatę užantyje?

– Tai mano metai – esu gimusi Gyvatės metais! Nors tikrų gyvačių bijau paniškai, netgi, sakyčiau, turiu fobiją. Esu gal mačiusi žaltį kažkada... Tačiau kadangi labai bijojau, bėgau šalin ir rėkiau. Terariumus su jomis apeinu didžiuliu ratu, o TV laidas tiesiog išjungiu. Žmonių su gyvatėmis užantyje, aišku, esu sutikusi. Jie tyli, tyli, o paskui skaudžiai gelia. Tad reikia spėti nuo jų atsitraukti, kol dar neįgėlė.

Ko sau palinkėčiau Gyvatės metais? Kūrybos, naujų dainų, koncertų, ypač solinių... Kad jie taptų gražia tradicija, kad jų bėgant metams vis daugėtų ir kad jie plėstųsi per visą Lietuvą. Žodžiu, kokybiškai darbingų metų!

O LNK „Kaukių“ detektyvams ir žiūrovams siūlau nepamiršti, kad tai smagus žaidimas ir pasimėgauti geru laiku prie TV ekranų!