– Kaip susidomėjai muzikos verslu ir atlikėjų vadyba?

– Visada stengiausi padėti draugams atlikėjams, nemažai mano dėstytojų rengė festivalius, tad aš visada turėjau užkulisinės veiklos. Tiesą pasakius, mane visą laiką labai graužė sąžinė. Muzikoje reikia atiduoti 100 proc. savęs, tad atėjo momentas, kai save pasisodinau, pasikalbėjau ir supratau, kad noriu muzikos ir būti su muzika. Aš ir dabar groju. Man nereikia atsisakyti muzikos ir grojimo, bet kartu galiu daryti tai, kas mane labai veža. Dėl to apsisprendžiau antrame kurse, bet norėjau pabaigti studijas. Netgi magistrą baigiau, tačiau šalia gilinausi ir į muzikos verslą.

Dirbau su atlikėjais, netgi su teatro trupe, festivaliais. Manau, mane labiausiai ugdė tai, kad aš dariau daug įvairių dalykų. Žinojau, kad noriu pabandyti tai daryti tarptautiniu mastu ir puoliau stačia galva į absoliučiai visas įmanomas sritis.

Kai apsisprendžiau, kad noriu dirbti būtent muzikos versle, susidariau planą, kur noriu ar kur, mano nuomone, būtų geriausia dirbti bei kur noriu pasisemti žinių ir daryti tai aukščiausiu lygiu.

– Kodėl rinkaisi Niujorką, o ne Londoną?

– Londonas ir Niujorkas yra didžiausi muzikos industrijos centrai. Dar Los Andželas… Jau prieš tai keletą kartų buvau Niujorke ir mane sužavėjo šio miesto tempas. Labai sudomino Niujorko universiteto studijų programa, buvau jų Atvirų durų dienose, sutikau keletą žmonių, baigusių tą studijų programą, ir jie papasakojo apie karjeros perspektyvas.

Tai labai svarbus žingsnis gyvenime, kuris kuris apsprendžia tolesnę tavo karjerą, todėl tikrai daug domėjausi, ieškojau ir stengiausi sužinoti.

– Naujos studijos, naujas miestas... Kokia buvo pradžia ir pirmas įspūdis atvykus į Niujorką?

– Pradžioje visada jauti euforiją. Tai juk buvo mano svajonė. Kiekviena paskaita man buvo įdomi ir tai atsimenu kaip didžiulį džiaugsmą. Buvo labai išplėstos akys ir ausys. Ypač tada, kai mano dėstytojai ar paskaitų svečiai, dirbantys su Beyonce ar kitais panašaus lygio atlikėjais, pasakodavo apie sunkumus, su kuriais teko susidurti. Pavyzdžiui, Lanos Del Ray vadybininkas pasakojo, kaip ir kodėl jie išsiskyrė, apie jos „Saturday Night Live“ pasirodymą, kur ji labai prastai pasirodė, ir kt. dalykus. Visa tai girdėti buvo labai įdomu. Pradžia buvo sapnas, geras sapnas.

–  Į viską žiūrėjai tarsi pro rožinius akinius?

– Manau, kad man jie niekada nenukrenta (juokiasi). Tie akiniai gali būti ir tai, kad į viską stengiesi žiūrėti iš pozityviosios pusės. Kai stengiesi įžvelgti pozityvių dalykų, pamatai jų dar daugiau, ir tai man svarbu absoliučiai visame mano gyvenime. Žinoma, buvo ir sunkių momentų. Juk studijos vyko ne mano gimtąja kalba… Prieš tai grojau fortepijonu, o ten teko mokytis buhalterinės apskaitos kartu su ekonomiką baigusiais studentais. Tikrai reikėjo įdėti labai daug darbo, bet po to džiaugiausi. Žinodama, kad tai mano silpnoji vieta, daug dirbau ir baigiau gerais pažymiais.

– Papasakok daugiau, kokios buvo studijos.

– Pasirinkau Niujorką dar ir todėl, kad ten kartu su studijomis turi atlikti praktiką skirtingose muzikos verslo sričių įmonėse. Įdėjau labai daug darbo į savo praktiką, nes norėjau įrodyti, kad esu verta pasilikti, ir gavau darbo pasiūlymų. Reikia būti labai aktyviam, rodyti, kad džiaugiesi būdamas čia ir nori ne tik atlikti skirtą užduotį, o ir kažką pasiūlyti. Tai buvo viena iš pamokų, kurią gana anksti išmokau, ir tai man labai padėjo. Supratau, jog nereikia bijoti pasisakyti ir galvoti, kad dėstytojai ar tavo kolegos žino daugiau. Dar viena labai svarbi pamoka – turi su visais bendrauti ir draugauti.

– Pirmoji tavo praktika buvo „Park Avenue Artists“, kur iškart gavai pasiūlymą pasilikti, bet grįžai tik atlikusi praktiką kitose organizacijose ir dabar jau ne vienus metus dirbi šioje kompanijoje. Su kokiais atlikėjais dirbate? Kokie didžiausi tavo pačios ir visos kompanijos pasiekimai?

– Esame viena unikalesnių vadybos kompanijų, nes mūsų atlikėjų sąrašas aprėpia nuo klasikinės iki popmuzikos atlikėjų. Tai yra nemažas iššūkis, nes turime žinoti, kas vyksta kiekviename žanre. Mes stengiamės neužsiimti su per daug atlikėjų. Norime, kad kiekvienas jaustųsi tarsi mūsų vienintelis. Skiriame daug dėmesio ir stengiamės palaikyti labai artimą ryšį su jais. Aš kiekvieną dieną susiskambinu su savo atlikėjais ir kalbame nebūtinai apie verslą. Glaudus bendravimas padeda mums geriau žinoti ar nujausti, ko jie norėtų, kokį atsakymą gausime, kai eisime su pasiūlymu kažkur groti, duoti interviu ar kt. Tai labai svarbu, nes vadybininkas yra tarpininkas tarp atlikėjo ir visko, kas ateina iš išorės.

O pasiekimai yra labai platu. Jeigu kalbame apie apdovanojimus, tai viena mūsų atlikėja Yebba šiais metais laimėjo „Grammy“ apdovanojimą. Ji įrašė tris dainas su Marku Ronsonu, sėkmingai pasirodė legendiniame Jungtinės Karalystės vakaro televizijos šou „Later with Jools Holland“, „Strictly Come Dancing“ (ją žiūri 12 mln. žmonių) bei BBC „Live Lounge“, sukūrė bei įrašė dainą ir klipą su Eddu Sheeranu. Labai didelis pasiekimas yra jos augimas. Dabar ji įrašinėja albumą ir jos dainos yra fantastinės. Didžiuojuosi, kad mes sugebėjome sukurti jai tą kertelę, kurioje ji jaučiasi patogiai, įrašinėja albumą, ir žinome, kad tai bus nuostabus darbas. Kiti mūsų atlikėjai „Time For Three“ neseniai grojo vienoje žymiausių klasikinės muzikos salių – „Wiener Musikverein“. Taip pat jie rengs labdaros turą ir visi surinkti pinigai bus skirti labdarai. Džiaugiuosi, kad jie tai sugalvojo, galiu prie to prisidėti.

Tiesą sakant, aš labai didžiuojuosi visais savo atlikėjais, tiesiog sunku viską išvardyti (šypsosi)...

– Kokios pagrindinės kompanijos vertybės ir kam skiriate daugiausia dėmesio dirbdami su atlikėjais?

– Pirmiausia rūpinamės jų psichologine sveikata. Muzikos ir visoje pramogų industrijoje tai yra gana sudėtingas dalykas. Muzikantai pusę metų būna ture, nemato namų, šeimos, draugų arba praleidžia visą dieną studijoje. Tai, kad tavo darbą vertina kiti žmonės – tavo gerbėjai, yra didžiulis spaudimas. Jie visą laiką yra viešumoje... Mums jų savijauta – didelė vertybė ir svarbus dalykas visai mūsų kompanijai, todėl bendraujame su jais labai dažnai.

– Darbas pramogų industrijoje dažnai romantizuojamas. Papasakok, ką iš tiesų reiškia būti atlikėjų vadybininke?

– Viskas labai priklauso nuo kompanijos, kurioje tu dirbi. Manau, anksčiau gal ir buvo tas romantizavimas. Tada įrašų studijos turėjo didžiulę įtaką, buvo kitoks atlikėjų ir vadybininkų santykis (jie buvo labiau priklausomi nuo vadybininkų), tačiau tai pasikeitė. Dabar atlikėjai ir vadybininkai yra vienos komandos nariai. Patariame, kaip tikriausiai būtų geriau, nes visą dieną sekame, kas vyksta muzikos versle, kokios tendencijos, nauji išleidimo būdai, partnerships ir taip toliau. Būti muzikos vadybininku – tai būti komandos nariu, sužinoti, kokia yra atlikėjo vizija, ir padaryti, kad ji išsipildytų. Mes esame tas key keeper tarp atlikėjo ir visos išorės. Atlikėjas bendrauja su mumis, o tada mes bendraujame su įrašų kompanijomis, viešinimo ir koncertų agentūromis.

– Tuo užsiėmei ir Lietuvoje. Ar Niujorke kas nors kitaip?

– Europoje labai dažnai vadybininkas yra booking agent, kuris ieško, kur koncertuoti. Jis didžiulę laiko ir darbo dalį bando atlikėjams gauti koncertų, suorganizuoti turus. Manau, kad yra fantastika, jog mūsų kompanija turi tokius vadybininkus.  Tokiu atveju galima žiūrėti tą bendrą didelį paveikslą – viziją, o ne koncentruotis į vieną sferą. Kai dar gyvenau Lietuvoje, buvo daug DIY (Do It Yourself) ir daug darėme patys.

– Kokios asmeninės savybės svarbiausios šiame darbe? Skirtingi muzikos stiliai, skirtingos asmenybės ir atlikėjų poreikiai, rūpinatės ir jų emocine sveikata. Turbūt čia bene svarbiausia artimas ryšys su atlikėju ir empatija...

– Tikrai taip. Man pasisekė, kad esu empatiškas žmogus ir man lengva bendrauti su kitais žmonėmis. Dar labai svarbu aistra, smalsumas ir nebijoti darbo. Taip pat man labai padeda ir tai, kad aš muzikantė. Manau, kad būtent grojimas mane išmokė darbo etikos, ir tai padėjo atsidurti ten, kur dabar esu.

– Kas sunkiausia tavo darbe ir kas labiausiai motyvuoja?

– Manau, sunkiausias dalykas darbe yra laiko trūkumas, nes galima tiek visko padaryti su atlikėjais ir jų kūryba. Mes dabar gyvename gražiu laikotarpiu, kai atlikėjas užsiima ne vien muzika. Pavyzdžiui, viena atlikėja neseniai atidarė knygų klubą. Būtent tai jai padėjo sukurti platformą, kurioje ji bendrauja su savo gerbėjais, rašo ir taip toliau. Todėl mes ir bendraujame su atlikėjais taip glaudžiai. Norime žinoti, kaip galime jiems dar padėti.

O labiausiai motyvuoja? Man vienas mėgstamiausių momentų, kai sulaukiu dar neišleistos, neseniai parašytos dainos arba matau juos ant scenos. Tai labiausiai motyvuoja.

– Galbūt galite duoti keletą patarimų jaunoms grupėms? Kada atlikėjui jau verta ieškoti vadybininko ir nuo ko reikėtų pradėti?

– Svarbiausia suprasti, kas tu esi ir ko nori. Kad būtum autentiškas ir tai matytųsi muzikoje, ypač jei nori siekti ilgalaikės karjeros, o ne būti one hit wonder. Pradėkite įrašinėti, leisti muziką ir žiūrėkite, kas į ją reaguoja. Bendraukite su savo gerbėjais ir rašykite muziką. Ta DIY pradžia yra labai svarbu. Kai daug laiko praleisi gilindamasis į tai, kaip turi skambėti tavo muzika, stebėdamas, kas į ją reaguoja, bendraudamas su savo gerbėjais, tada atsiras ir vadybininkas, kuris supras tave, tavo viziją ir galėsite dar daugiau nuveikti.

Kiekviena grupė / atlikėjas turi išsiaiškinti, ar reikia vadybininko ir kodėl jo reikia. Dažnai manoma, kad vadybininkas atidarys visas duris, bet, pavyzdžiui, „WOLFPACK“ yra didžiulė grupė ir neturi vadybininko, o tik booking agent. Billie Eilish savo pirmą dainą įdėjo į „SoundCloud“. Gali įdėti savo kūrybą ir tave žmonės susiras, bet pirmiausia tu tiesiog daryk tai, ką nori.

– Muzikos verslo užkulisiai apipinti istorijomis ir mitais, romantizuojami. Kokius mitus girdi dažniausiai? Sugriauk juos!

– Manau didžiausias mitas, kurį noriu sugriauti, yra tai, kad  vadybininkas atlikėjui / kūrėjui nurodo, kaip viskas turi būti. Labai daug manančių, kad vadybininkas pasako, jog turi atrodyti taip, muzika turi skambėti taip, turi daryti tą ar aną. To negali būti ir to nėra. Jūs dirbate kartu ir esate komanda. Man teko garbė bendrauti su geriausiais muzikos vadybininkais ir jų santykiai su atlikėjais yra kaip geriausių draugų.

Kodėl šis darbas taip romantizuojamas? Gal dėl bendravimo su žvaigždėmis, vakarėlių ir rock and roll‘o, kurio realiai iš tiesų mūsų gyvenimuose ir nėra tiek daug? Tie, kas nedirba su atlikėjais, turi daugiau laiko vakarėliams, o mes žinome, kad kitą dieną reikės eiti į darbą ir dirbti dar stipriau.

Aš niekada nenorėjau tapti atlikėjų vadybininke dėl įvaizdžio. Darau tai, nes man labai patinka dirbti su atlikėjais ir būti su muzika. Sugriauti romantiką turėtų ir tai, kad atlikėjo vadybininko darbas yra 24 valandos per parą. Pavyzdžiui, kartais sulaukiu skambučio vėlai naktį, nes mano atlikėjas sugalvojo kažką, ir aš bendrauju, kalbamės. Tėvai irgi negali atsipalaiduoti, kai augina vaikus (juokiasi).