Prie Indonezijos Lembata salos aplink valtį suko ratus delfinai. Šokinėjo, cypavo. Laivelio priekyje stovintis žvejys užsimojo už virvės prikabintu trijų metrų ilgio žeberklu.

Kašalotų medžioklės taisyklė

"Delfino žudymą sustabdė mūsų akys", - pasakojo kaunietė odontologė Jūratė Brusokienė. Ji ir dar penki turistai, išplaukę pažiūrėti delfinų medžioklės, tapo "blogųjų lietuvių" grupe. "Tačiau delfinų žudynės neįvyko, - džiaugėsi keliautoja. - Tarsi akmuo nukrito nuo krūtinės. Mes paprašėme jų nežudyti, o mūsų akys, matyt, padėjo įtikinti indonezietį, užsimojusį žeberklu."

Atokios Indonezijos Lembata salos Lamarela kaimo genties vyrai turi licenciją medžioti delfinus ir kašalotus. Apie 200 gyventojų turinčio kaimo vyrai įprastai kas antrą dieną sumedžioja po delfiną.

Nuo gegužės iki spalio medžiotojai turi susilaikyti nuo sekso: tuomet jie jau rengiasi pavojingai kašalotų medžioklei. Šie vandenų gyvūnai, tiki Lamarela gentis, jiems specialiai save aukoja.

Stebėtojas, pamatęs fontaną virš vandens, duoda ženklą. Žvejai, pagerbdami kašalotus, nuima variklius ir irklinėmis valtelėmis išplaukia į jūrą. Smeigdami žeberklus vienas paskui kitą jie šoka ant galingų kašalotų.

Saloje nėra šaldytuvų

"Už sumedžiotus delfinus mainais iš valdžios atstovų jie gauna buičiai reikalingų daiktų, ryžių", - akmenuotoje vietoje įrengtą kaimą, pasak J.Brusokienės, neretai užlieja potvyniai.

Beje, lietuviai nejuto vasarą ten įprasto specifinio kvapo. Gyventojai neturi šaldytuvų, maistą džiovina. Elektra įjungiama tik nuo 18 iki 21 val. Keliautojai matė daugybę kašalotų griaučių, iš vandenų žinduolių kaulų suręstų tvorų.

Lamarela gentyje klesti krikščionybė. Įkalnėje, nugrimzdusioje tarp dviejų kalvų, suręstoje bažnyčioje sekmadieniais susirenka visi kaimo gyventojai: ir senoliai, ir tėvai su kūdikiais ant rankų. 8 val. vykusiose rytinėse mišiose dalyvavo ir lietuviai.

Apsilankę bažnyčioje atvykėliai pelnė didelį vietinių pasitikėjimą. Po to gatvėje sutiktas kiekvienas žmogus su svetimšaliais elgėsi labai draugiškai, mielai bendravo, kvietė į svečius.

Kelios žmonos - įprasta

Labai draugiški ir Rytų Timoro gyventojai, kurie tik 2002-aisiais gavo nepriklausomybę nuo Indonezijos.

Po žiaurių mūšių, kai buvo baiminamasi, jog Australijos kaimynystėje, anot politologų, įsikurs "antroji Kuba", pavyko nuraminti maištus. Nors dar ir dabar karštuoju tašku vadinamos valstybės sostinės gatvėse bene kas penktas automobilis priklauso stebėtojams iš SNO.

"Būtent SNO ten dirbanti lietuvė mums padėjo surengti susitikimą su šios šalies prezidentu", - pasakojo J.Brusokienė. Rytų Timoro vadovas apjuosė nacionaline juosta turitų grupės vadovą, o svečiai pirmajam šalies asmeniui įteikė lietuviškų lauktuvių.

"Kai kurie vietos gyventojai pasiryžta nukryžiavimui, kaip ir Filipinuose", - pasakojo J.Brusokienė. Apie 90 proc. Rytų Timoro gyventojų - krikščionys. Tačiau krikščionybė šios šalies vyrams netrukdo turėti po kelias žmonas.

Bėgimas nuo varanų

"Varanus matėme vos už poros metrų. Baisesni už krokodilus", - bjaurėjosi J.Brusokienė. Susitikimas su didžiausiais, iki penkių metrų ilgio išaugančiais, driežais, vadinamais Komodo salos drakonais, buvo įspūdingas lietuvių kelionės momentas.

Drakonai lietuvių neužpuolė, nes susitikimas vyko ryte, kai jie būna tingiausi. Tik pasikaitinę saulėje nuo vakaro iki pusiaunakčio milžiniški driežai pradeda medžioklę.

Plėšrūnai ėda net savo gentainių kiaušinius: iš 18 išsiritusių mažylių išgyvena tik penki. Beje, trys prieš lietuvius keliavusios grupės nariai neseniai bėgo nuo trijų drakonų: "Šie puolė žmones, o turistai, pamiršę, kad nuo šių plėšrūnų reikia bėgti vingiais, pasileido tiesiai ir vos spėjo įsiropšti į ant polių suręstus namelius."

Vėžliai ir koralai

Egzotiškų pojūčių suteikė koralų sodinimas: apipjaustytas, metaline viela parištas betoniniame inde laikomų koralų šakeles reikia panėrus sodinti į kelių metrų gylį.

"Gili Air salos simbolis - vėžlys", - pasakojo J.Brusokienė. Nardymas trijų metrų gylyje tarp aplink plaukiojančių vėžlių patiko visiems ekskursijos dalyviams.

Moterims, žinoma, įspūdį padarė parduodami dideli juodi ir rausvi perlai, kurių kainos, net ir be derybų, smarkiai skiriasi nuo europietiškųjų.

Skiriasi ir krovininių kargo laivų kainos: Indonezijoje metus beveik tik rankomis gamintas laivas kainuoja kaip Europoje vilkikas.

Nori tuoktis - turėk jaučių

Bene labiausiai keliautojai nusivylė, kad pasikeitus lėktuvų tvarkaraščiui jiems nepavyko apsilankyti Borneo džiunglėse ir pamatyti orangutangų. Mainais buvo pasiūlyta aplankyti ežerą, kurio spalva keičiasi iš žalsvos į raudoną.

Deja, lietuviai netapo gamtos stebuklo liudininkais - ežeras spalvos nepakeitė. Net jei tai būtų įvykę, turistai iš Lietuvos vargu ar būtų pamiršę svajonę susitikti su Indonezijos džiunglių "orangutangų motina" - lietuve mokslininke Birute Galdikas.

Tačiau prie ežero juos lydėjusi gidė buvo senos garsios vietos genties karalių palikuonė. Vis dar pirmykštės bendruomenės sąlygomis gyvenančios genties žmonės - apskurę, vargani. Bet nuo purvo pajuodusių vaikų vardai privertė šypsotis: Lukas, Tomas, Andželika.

O neįprastos ceremonijos? Lietuviai nedalyvavo jokiose apeigose. Tačiau sužinojo, kad dar ir dabar Rytų Timore nuotakos tėvams janikis privalo padovanoti bent 6-7 jaučius.

Išimtis gali būti padaryta nebent tuo atveju, jei jaunikis labai vargingai gyvena. Tačiau ir tuomet jis privalo turėti pinigų bent dviems jaučiams: vestuvėms ir krikštynoms.

Už kelionę - keliolika tūkstančių

Už daugiau nei trijų savaičių trukmės kelionę į Indoneziją lietuviai mokėjo po 11-13,5 tūkst. Lt. Į kainą įskaičiuoti lėktuvų bilietai pirmyn atgal, ekskursijos, nakvynės įvairiuose viešbučiuose, maitinimas.

Už penkis vietinius skrydžius mokėta tik 150 dolerių. Kartais skrydis pirmyn ir atgal kainuodavo po 20-30 dolerių.

Kukli, tačiau skani vakarienė turistų lankomoje vietoje kainuoja apie 12 dolerių (apie 30 Lt), prabangi vakarienė ant jūros kranto su jūros gėrybėmis (vėžliai, krevetės, krabai, alkoholiniai kokteiliai, alus) - 25 dolerius (apie 62 Lt).

0,6 l alaus butelis kainuoja 2,5, kava - 1,5 dolerio (apie 6 ir 3,5 Lt).