Nuo miestietiškų patogumų pabėgę žmonės įrodė: gyventi gamtos prieglobstyje įmanoma. Bet bendruomenė, atsisakiusi elektros, vandentiekio ir radiatorių, artėjant žiemai, regis, nutarė padaryti pertrauką.

Žvaigždės irgi bėga

Šūkis "Atgal į gamtą!" šiandieniame pasaulyje toks populiarus, kad niekas per daug nenustebo, kai dainininkas Stingas su žmona Trudie Styler, Toskanoje įsigiję rezidenciją, nutarė spausti aliejų, sukti medų ir užsiimti ekologine žemdirbyste.

Kai aktorė Nicole Kidman nutarė pabėgti iš didmiesčio spūsčių ir apsigyventi fermoje, irgi niekas neišvirto iš koto. Nicole svajojo apie erdves, kuriose galėtų ganytis žirgai, ir tai atrodė taip gražu.

Tačiau ir Stingas, ir N.Kidman sugrįžo į savo didmiesčius, o jų svajonės su žirgais ir bitėmis buvo paverstos viso labo vasaros rezidencijomis. Taigi – paliktos atostogų malonumams.

Regis, panašiai atsitiko ir pakaunės robinzonais vadinamiems narsuoliams, paskelbusiems, kad metas sviesti pirštinę civilizacijos patogumams ir keltis į gamtos prieglobstį.

Ten, kur nėra nei elektros, nei dujų. Kur tavęs nešokdins komunalininkai ir energetikai. Kur smegenų neplaus televizorius, o pranešimas apie pabrangusį vandenį sukels tik šypseną.

Ieškote mūsų keistuolių?

Braziūkai, kur įsikūrė pakaunės robinzonai Neringa ir Dionizas Streikai, yra 32 km nuo Kauno. Miškais apsuptas kaimas priklauso Kauno rajono Zapyškio seniūnijai.

Anksčiau didžiausia Braziūkų įžymybė buvo Dalios Teišerskytės ir Anatolijaus Čupkovo sodyba, vietinių vadinama dvaru. Iš senos kaimo mokyklos perstatyta verslininko šeimos rezidencija su didele aptverta teritorija, daržais, sodu, pirtimi buvo ta vieta, į kurią krypdavo į Braziūkus atklydusiųjų akys.

Tačiau D.Teišerskytės ir A.Čupkovo kaimo name nutilo linksmybės. Nebekelia dulkių čia atburzgiantys automobiliai, nesigirdi šurmulio, niekas po pirties nešokinėja į baseiną. Ko gero, dėl žinomų šeimos nesutarimų gyvenimas čia tarsi apmirė.

Dabar miškų apsuptame kaime yra įdomesnių objektų. "A, ieškote mūsų keistuolių, tų, kur gyvena be elektros, – iš pusės žodžio supranta smalsų atvykėlį Braziūkų centre veikiančios nedidelės parduotuvėlės darbuotoja. – Važiuokite tiesiai..."

Vagonėlyje – su ožiukais

Vasarą N. ir D.Streikų valda atrodė egzotiškai. Savaną primenanti aukšta žolė – nešienauta. Jei ne proskyna joje, sunkiai prasibrautum iki vietos, kur gyvena žmonės, atsisakę civilizacijos.

Neringa, Dionizas ir jų pirmagimis Ugnius svečius pasitikdavo lydimi dviejų ožiukų ir didelio juodo šuns.

Visi pasipildavo iš vagonėlio ir atsainiai gainiodavo milžiniškas sparvas, aklius, uodus, nuožmiai kapojančius visa, kas gyva.

Mažajam Ugniui, įsitaisiusiam ant tėčio rankų, tai buvo nė motais. Skaudžiai įkąstas vabzdžio vaikas šiek tiek pasimuistydavo, ir tiek.

Ugnius gimė 2009-ųjų liepą tiesiog Braziūkų pievose. Tuomet šeima dar neturėjo vagonėlio – tekant saulei, sąrėmiai Neringai prasidėjo palapinėje, kurioje miegojo ji ir vyras.

Iš miesto pabėgusių N. ir D.Streikų nuostata buvo tvirta: jie norėjo, kad jų kūdikis pasaulį išvystų ne ligoninėje, bet natūralioje gamtos aplinkoje.

Neringa gimdė be medikų pagalbos. Dionizas tik stebėjo ir, atėjus laikui, nutraukė kūdikio virkštelę.

Nenorėjo tapti skolininkais

32-ejų Dionizas yra baigęs Kauno technologijos universitetą. Jis studijavo aplinkos inžineriją. KTU baigė ir jo bendraamžė Neringa. Ji įgijo poligrafininkės specialybę.

Jie gyveno įprastą gyvenimą – tokį, kokį gyvena dauglis jaunų miestiečių šeimų. Darbas privačiose bendrovėse ir valdiškose įstaigose. Daug valandų prie kompiuterio. Uždarbis, kurio pakanka tik buto nuomai, komunaliniams mokesčiams ir maistui. Svajonės apie nuosavą būstą.

Tačiau N. ir D.Streikai suprato: norėdami įsigyti butą, be paskolos neišsivers. O skolintis jie nenorėjo. Sužinoję apie galimybę palyginti nebrangiai įsigyti žemės Braziūkų kaime, labai susidomėjo.

Nuvažiavo apsižvalgyti ir liko sužavėti laukinės, vešlios Braziūkus supančios gamtos. Netrukus pamiškėje N. ir D.Streikai išskleidė palapinę.

Kam ta elektra?

Dionizas pradėjo statytis namą. Rąstinį, dengtą nendrėmis. Šis statinys, vis dar nebaigtas, ne itin panašus į namus iš katalogų, kuriuose reklamuojamos ekologiškos statybinės medžiagos.

Dionizo namas nedidukas, nelabai išradingos architekrūros, sušiauštu stogu. Bet tai – jo rankų kūrinys.

Medžiagą namo stogui N. ir D.Streikai susirinko patys: žiemą pjovė netoliese esančių tvenkinių nendres, formavo iš jų ryšulius ir dengė jais stogo konstrukcijas.

Netoli namo stovi iš vytelių pintas ir nendrėmis dengtas lauko tualetas ir dar nebaigta žeminė, kurioje laikomi vaisiai ir daržovės.

Iš miesto pabėgę N. ir D.Streikai nutarė: patogumų namuose nebus. Užteks didžiulės krosnies, prie kurios bus galima leisti vėsius vakarus. Ir išties – į jų valdą nenutiestas elektros įvadas, nėra čia nei stacionaraus telefono, nei vandentiekio.

Neringa ir Dionizas tikino, kad per ketverius metus miestietiškų patogumų jie nė karto nepasigedo. Vienintelę civilizuotą susisiekimo priemonę – savo mobilųjį telefoną jie nutarė krauti saulės šviesos akumuliatoriumi.

Į vaistinę – nė karto

N. ir D.Streikai nevalgo mėsos, todėl pagrindinis jų maistas – daržovės. Vasarą šeima šveitė uogas, kurių Braziūkų miškuose prisirpsta daugybė. Rudeniop pridygo grybų.

Vanduo – iš tvenkinio pamiškėje. Jo kokybę ištyrę specialistai konstatavo, kad šaltiniuoto tvenkinio vanduo kokybiškesnis už naudojamą mieste.

Kelis kartus mažasis Ugnius sirgo sloga, bet jis nelabai žino, kas yra jo bendaamžiams būdingos peršalimo ligos, kai kyla temperatūra ir vargina nesibaigiantis kosulys.

N. ir D.Streikų mažylis net nenutuokia, kas yra XXI a. rykšte vadinama alergija. Ligos, varginančios miesto vaikus, pakaunės robinzonų atžalą, užgrūdintą nelepinančių gamtos sąlygų, aplenkia.

Ugnius nesegėjo sauskelnių. Jo tėvai nėkart neskubėjo į vaistinę. Visus negalavimus Neringa ir Dionizas stengėsi gydyti žolelėmis.

Ruduo išblaškė narsuolius

Idilė Braziūkų gamtoje suviliojo ne vien N. ir D.Streikus – čia įsikūrė visa nedidelė bendruomenė, pasivadinusi Saulės deivės Indrajos vardu.

"Norime gyventi gamtos prieglobstyje, erdviuose sklypuose, auginti daržoves, vaisius", – kalbėjo jos nariai, N. ir D.Streikų kaimynai – verslininkas Robertas Rimkus, jo žmona dailininkė Edita, pensininkė ponia Marija.

Tarp Braziūkų miškų buvo suformuoti dešimt žemės sklypų. Jų savininkais tapo žmonės, pritariantys šūkiui "Atgal į gamtą!"

Išdygo keletas originalių ekologiškų namų. Buvo surengta menininkų plenerų. Pasigirdo kalbų apie ambicingus ekologinio turizmo planus.

Tačiau šiuo metu, nuvykus į svečius pas žmones, pabėgusius į gamtą, jei tai nebus saulėtas savaitgalis, vargu ar ką nors pavyks surasti.

Gamtos vaikai, regis, čia atvažiuoja tik priešokiais – pasigrožėti rudeniška gamta. Ko gero, Lietuvoje visus metus gyventi be civilizacijos, mintant tik gamtos gėrybėmis, – gerokai sudėtingiau nei Indonezijoje ar Panamoje.

Net radikaliausiai nusiteikusiųjų N. ir D.Streikų vagonėlis ir nebaigtas namas stūkso tušti ir tylūs. "Išvykome, nes reikia prižiūrėti sergančią mamą, – paaiškino telefonu atsiliepusi Neringa. – Į Braziūkus sugrįšime pavasarį."