"Atvykus į reportažo vietą man vis atrodydavo, lyg su tėčiu būtume patekę į kitą pasaulį, kurį sukūrė tas žmogus", – sako Motiejus, pirmasis kinematografas lietuvis, baigęs garsųjį Amerikos filmų institutą.
– Bet pradėkime nuo pradžių. Minėjote, kad vaikystę praleidote Nidoje su močiute. O pirmąsyk fotoaparatą į rankas paėmėte devynerių. Ką tada labiausiai magėjo fotografuoti?
– Pirmą kartą, kai manyje suvirpėjo noras kažką įamžinti savo fotoaparatu, buvo gal 20 laipsnių šalčio, žodžiu, gili Nidos žiema. Pamenu, ėjome su močiute pasivaikščioti prie jūros. Tas metų laikas, būtent žiema, visados manyje žadino vaizduotės audras. Nuolatos stebino žaismas tarp druskingo jūros vandens ir sniego. Bangų sudarytos formos išilgai visos pakrantės atrodė lyg sustabdžiusios kitos trukmės bangų emocijas. Jaučiau visišką užsimiršimą, ramybę. Saulė švietė tiesiai į akis, o užšalęs jūros vanduo smėlyje švytėjo kaip veidrodis. Tas vaizdas nuolat iškyla man prieš akis, kai užsigalvoju apie Nidą, savo vaikystę.
– Pirmąjį fotoaparatą, spėju, nupirko tėtis?
Nemanau, kad yra greitesnis kelias. Manau, yra kelias. Kiekvienam savas. Eini. Žingsnis po žingsnio. Taip pat, kaip ir mokantis vaikščioti. Savojo kelio ieškojimas – irgi pamokos.
– Jis. Pats būdamas fotografas (mama – ekonomistė), visada išreikšdavo savo nuomonę apie mano nuotraukas, kurios, man augant, irgi augo. Bet tėtis niekada nesakė, kad kažkas jose yra neteisinga. Manau, jo paties meniniai pasirinkimai fotografuojant turėjo įtakos ir mano stop kadrų išraiškai. Kad ir kur su juo važiuodavome, nuolat darydavome reportažus. Šneku, lyg dalimi to proceso būčiau buvęs ir aš pats. Stebėti žmones, jų kalbą man būdavo didelė dovana ir pamoka. Dažniausiai jausdavomės lyg atvykę pas seniai nematytą šeimą. Manau, kad didžiausia pamoka, kurios tuo metu išmokau iš savo tėčio, yra buvimas čia ir dabar. Stebėjimas. Nes tik suprasdamas, kas yra aplink, gali bandyti perteikti įvykius ir vizualinėje erdvėje.
– Deja, tėvų skyrybos paauglio gyvenimui nesuteikė stabilumo ir ramybės?
– Manau, kad tokios situacijos pastūmėja žmones prie dalykų, kurie daro juos laimingus. Mane tuo metu mokė gamta. Pasileisdavau dviračiu aplink Nidą. Lėkdavau miškais, kuriuose nebuvo žmogaus pėdsakų. Ten jausdavausi lyg nukeliavęs į kitą pasaulį, kuris turėjo savo įstatymus. Tai buvo tarsi gryni santykiai tarp manęs ir gamtos, buvimas kartu su ja, buvimas visumoje, kurioje mes likome tokie patys ir tie patys.
Sąlytis: buvimas virš debesų – dar viena gamtą dievinančio Motiejaus tapatybė. Big Sur, Kalifornija.
– O dabar ar turite laiko draugystėms – o gal tik darbui? Ar svajojate apie šeimą?
– Draugystė man visada buvo vienas svarbiausių gyvenimo šaltinių. Turėti šansą pažinti žmogų, suprasti kitą esybę ir pabandyti išvysti pasaulį per jo akis – tai didelė dovana. Dalytis įspūdžiais ir mintimis, dalytis tuo, kas įkvepia mus gyventi, kas daro mus laimingesnius, – man tai labai svarbu. Šeimos kūrimo negali suplanuoti. Tai, kaip ir draugai, – ateina į tavo gyvenimą arba dar ne. Dabartiniu metu gyvenu šia diena. Ir planuoju būti nustebintas. Arba kažką nustebinti pats.
– Kuriate komercinius ir muzikinius vaizdo klipus, kuriuos pats režisuojate ir filmuojate. Imatės apšvietėjo duonos. Bendradarbiaujate su daugeliu pasaulio kinematografininkų, tad dabar jau vaizdo kamera – jūsų ištikimiausia bičiulė?
– Kameros, atrodo, niekada nelaikiau rankose, nes tai man asocijuojasi su pastangomis, lyg siekiant kažkokio paskutinio kadro. Kamera man visada buvo ir yra įrankis, kuriuo galiu išreikšti mizansceną, jausmus ir tą gyvenimą, kokį matau aš pats arba scenarijaus veikėjas. Manau, taisyklingai ją naudojant, kameros nėra. Esi tik tu ir tik tai, kas prieš tave tuo momentu vyksta. Kinematografininkas visada yra pirmas žiūrovas.
– Anot jūsų įspūdingo CV, labai daug dirbate, griebiatės už visų jums įdomių kinematografinių pasiūlymų. Ar lieka dar laiko tiesiog pabūti?
Lietuva man visada buvo namai, ypač jos gamta.
– Gamta, žmonės ir visi, nors patys mažiausi, įvykiai mane įkvepia kūrybai ir gyvenimui. Man patinka buvimas gamtoje, stebėjimas. Laipioju uolomis, vaikštau virve tarp medžių ("slacklining"), žvejoju museline meškere, važinėju motociklu, riedučiais, vedžioju šunis iš prieglaudos, nes pačiam turėti vieną būtų tiesiog neteisinga to šuns atžvilgiu. Su tokiu gyvenimo stiliumi ir darbo valandomis, apie kurias dažnai sužinau tik prieš keletą dienų... Visi mano laisvalaikio pomėgiai sulėtina gyvenimo tempą. Visi žadina buvimą čia ir dabar, leidžia stebėti aplinką iš kitų perspektyvų.
– Ką, būdamas taip toli, už jūrų marių vandenynų, šiandien jaučiate savo vaikystės Lietuvai?
– Lietuva man visada buvo namai, ypač jos gamta. Nieko nėra geriau nei medžiai ir vanduo, žaluma ir skirtingi metų laikai. Manau, Lietuvoje žmonės labiau bendrauja, labiau gyvena šiuo momentu, yra atviresni. Lietuvos tikrai neapleidžiu. Į ją grįžtu kas kelerius metus. Ir taip visą gyvenimą... Tad melancholija visada priverčia ją pamatyti iš kitos perspektyvos.
– Ilgai blaškėtės po įvairių profesijų džiungles, bandėte save ir medicinoje, ir psichologijoje, kol supratote, kad geriausia jūsų draugė šiame gyvenime yra vaizdo kamera. Ką patartumėt dabartiniam jaunimui – kaip kuo greičiau ir tiesiau surasti tą vienintelį ir teisingą gyvenimo kelią?
– Puikus klausimas. Labai daug bandžiau. Manau, kad svarbiausia leisti sau būti savimi, nebijoti klysti ir tikėti, kad tavo kelias yra teisingas. Tik privalai jį vertinti. Visada stebiuosi, kaip kryptys, kurios kažkada atrodė lyg laiko švaistymas, daro įtaką ir formuoja žmogų. Todėl mes ir esame skirtingi. Tai nuostabu. Tad nemanau, kad yra greitesnis kelias. Manau, yra kelias. Kiekvienam savas. Eini. Žingsnis po žingsnio. Taip pat, kaip ir mokantis vaikščioti. Savojo kelio ieškojimas – irgi pamokos. Viena po kitos. Ir dar viena, lyg viską keičianti, bet vedanti ten, kur mes norime eiti, jei tik turime pakankamai drąsos.
Pripažinimas: vaidybinį filmą "Florence" jau įvertino daugiau nei 30 kino festivalių. Kadras iš kino filmo.
Jei norite praktinio patarimo, visada padės sąrašas. Parašyk penkis dalykus, kurie tavo gyvenimui suteikia džiaugsmo. Mama, šuo, katė, fotoaparatas, atsitiktinumas. Ir stebėk. Visi atsakymai slypi tavo viduje, svarbu tik juos teisingai perprasti, o tai pavyks gilinantis į save, geriau suprantant save.
Jei kalbėtume apie mano gyvenimą, pastebėjau, kad labiausiai mane moko kontrastas. Be tamsos nebūtų ir šviesos. Tad siūlau bandyti viską, kas tik šauna į galvą. Bandyti suprasti save, stebėti, kas mus daro laimingesnius, ir tuomet eiti link savojo laimės žiburio. Nei greičiau, nei lėčiau. Tiesiog eiti. Žingsnis po žingsnio.
– Gyvenote daugelyje skirtingų šalių. Kuri šalis labiausiai atitiko jūsų vidinį aš? Kurioje jautėtės labiausiai atsipalaidavęs?
– Man labai patinka Kalifornija. Tai lyg šalis. Sekvoja, joshua tree, Big Sur, Yosemite. Čia žmonės laisvesni. Čia gyvena daug gamtą mylinčių žmonių. Australija taip pat visada žavėjo. Kiekviena šalis man suteikė daug saviško supratimo ir įkvėpimo. Visada mėgau stebėti kitas aplinkas ir jų žmones. Labiausiai žavi žmonių atvirumas ir susišnekejimas tokiose šalyse kaip Indija, Kambodža, Indonezija. Šalyse, kuriose žmonės šneka emocijomis ir kūno kalba; kuriose tave priima kaip kitą žmogų ir nepriskiria jokių klišių.
– O ko išmokote leisdamas laiką budistų vienuolyne Korėjoje?
– Vienuolyne išmokau geriau stebėti save. Gyventi dabartyje. Vienuolių filosofija: yra, kaip yra. Kai norisi verkti, verk. Kai norisi juoktis, juokis. Kai plauni indus, plauk. Išmokau labiau susitapatinti su tekančia gyvenimo gysla: kažkas tai ateina, tai išeina. Viskas yra taip, kaip yra. Mėlynas dangus, žalia žolė. Jokios religijos nepraktikuoju, nes nežinau, kaip tai būtų. Tikiu visata, tikiu gamta, tikiu tuo, kas ateina ir išeina. Manau, žmogui yra labai svarbu tikėti. Tikėjimas man yra viskas, kas kelia žavesį pasauliu ir įkvepia kurti.
– Esate pirmasis lietuvis kinematografininkas, baigęs vieną iš prestižiškiausių pasaulio kino mokyklų – Amerikos filmų institutą Los Andžele. Išduokite paslaptį, kur slypi tas jos gerumas, už ką esate jai dėkingas?
– Esu pirmas kinematografininkas lietuvis, baigęs Amerikos filmų institutą (AFI). Ši mokykla suburia geriausius talentus iš viso pasaulio, iš skirtingų disciplinų, tad pati aplinka verčia studentus kurti. Kiekvienas joje eina asmeniniu keliu, kuris verčia užduoti sau daug klausimų ir suprasti, kodėl, tarkim, galvojame taip, o ne kitaip. Ši erdvė priverčia kiekvieną žmogų rinktis ir pamažu formuoti save kaip menininką. Suprasti, kas tau patinka ir kodėl. Atrasti, kas nepatinka. Pažinti save vizualinėje kalboje. AFI be galo didelis krūvis, bet jis duoda naudos. Studentai greitai išmoksta dirbti prie kelių projektų vienu metu. Šioje mokykloje kiekvienas pradeda nuo nulio. Kiekvienas turi atkurti save kaip menininką ir ne bet kaip, o taip, kaip jis supranta save dabar, žinodamas tai, ką žino šiuo metu. Toji mokykla visuomet buvo ir pragaras, ir rojus. Žingsnis po žingsnio.
Manau, dokumentika išmoko pasitikėti dabartimi ir situaciją spręsti vizualine kalba.
– Jūsų magistro darbas "Florence" buvo puikiai įvertintas daugiau kaip 25 kino festivaliuose. Apie ką šis filmas? Gal galite trumpai atskleisti jo idėją ir savo indėlį filmo kūrime?
– Norėčiau patikslinti: "Florence" vaidybinį filmą jau atrinko daugiau nei 30 kino festivalių. Jis laimėjo daug kinematografijos apdovanojimų. Tai istorija apie senyvą moterį, jos gyvenimo rutiną ir tai, kaip meilė sugeba pakeisti žmogų, nepaisant jo amžiaus. Tai istorija ir apie meilę, ir apie jos nebuvimą, ir apie tai, kokią stiprią įtaką šitie dalykai mums daro. Kaip kinematografininkas, stengiausi papasakoti Florence istoriją vizualiai. Sukurti emocinę įvykių tėkmę per kinematografinę kalbą.
Stebuklas: kinematografas apšviečia sceną, kad galėtų prasidėti kita realybė...
– Ar tiesa, kad kinematografijoje viską valdo Jo Didenybė scenarijus ir kad turite didelį dėmesį skirti jo įsiskaitymui, analizavimui, istorijos supratimui? Ar ilgai jį studijuojate?
– Filmo scenarijų studijuoju ne kartą ir ne du. Tai vyksta nuo pat pirminio jo perskaitymo iki paties filmavimo, idėjos įgyvendinimo. Kinematografas, mano galva, turi visišką laisvę būti savimi. Svarbiausia yra suprasti režisierių. Išgirsti, ko jis nori, ir drauge su juo kurti vieną filmą. Vizualiniai pasirinkimai turi pasakoti tą pačią istoriją ir išreikšti tai, ką jaučia pats veikėjas. Tarp režisieriaus ir operatoriaus turi būti sukurta visiška laisvė, – tada viskas yra įmanoma, nes nėra neteisingų atsakymų. Yra tik kryptys. Filmas tampa filmu žingsnis po žingsnio, darant pasirinkimus. Čia turėtų galioti viena taisyklė: geriausia mintis visada laimi.
– Ar niekada nekilo noras parašyti pačiam scenarijų ir pagal jį nufilmuoti istoriją, t.y. sukurti filmą nuo pradžių iki galo?
– Žinoma. Visada rašau. Visada rašiau. Tai nenutrūkstantis procesas. Be abejo, turiu šią svajonę ir tikiu, kad dar bus šansų ją įgyvendinti, jei tik pakankamai to norėsiu.
– Ką lengviau, o ką smagiau filmuoti – dokumentiką ar vaidybinį filmą?
– Manau, tai tiesiog skirtingos situacijos. Jų negalima lyginti. Kiekvienas darbas reikalauja vis kitų įgūdžių, darbo pobūdžio. Man labai patinka dirbti didesnėse komandose, nes tai reikalauja daug skirtingų sugebėjimų: padaryti režisierių laimingą, būti savo komandos lyderiu, visiems mėgautis darbu, leisti sau žaisti su visomis idėjomis, nes, kaip jau minėjau, šitame darbe viskas įmanoma. Be to, visada bandau dirbti su tais žmonėmis, kurie žino daugiau, turi skirtingų įgūdžių ar tiesiog sugeba palaikyti gerą energiją, pozityvią atmosferą. Svarbiausia yra atsidurti tokioje komandoje, kurią laimingą daro noras žaisti.
O dokumentikoje svarbiausia būti dabartyje. Čia labai svarbus gebėjimas suprasti aplinką, žmones. Kai įeini į kambarį, ką matai? Ką tikrai matai? Manau, dokumentika išmoko pasitikėti dabartimi ir situaciją spręsti vizualine kalba. Būti atviram emocijoms ir stebėti jų kaitą. Leisti sau būti visiškai empatiškam ir tai išreikšti vizualine kalba.
– Kokių linksmų ar net kuriozinių nutikimų pasitaiko filmuojant?
– Tarkim, režisierius užsimano lėtai judančio, sekamo kadro, o tam nėra specialios technikos. Bet mano mašinoje yra riedučiai. Štai jums ir išeitis. Manau, didžiausias įkvėpimas kyla tuomet, kai sukuri tai, ko nežinojai anksčiau ir ko prieš tai nedarei. Arba kai filmavimo metu susiduri su problema ir ją išsprendi naudodamasis tuo, ką turi.
– Pasakojote, kad Indijoje teko dirbti esant dideliam karščiui. Kokių dar ekstremalių sąlygų filmuodamas ar dirbdamas apšvietėju esate patyręs?
– Manau, eksterjerai saulėje filmuojasi sunkiausiai, ypač kai lauke +40 °C ir daugiau. Sunku tampa ne tik fiziškai, bet ir psichiškai. Lietus, sniegas, smėlio audros, didžiausi vėjai. Bet viskas yra tik kitokios darbo sąlygos, prie kurių turi greitai priprasti ir atsilaikyti. Viskam galima pasiruošti. Netgi tam, kad žinai, kad niekada nežinai. Toks požiūris teikia daug džiaugsmo ir netikėtų galimybių.
– Šiuo metu esate labiau kosmopolitas nei lietuvis. Ar bandote palikti kokį savo pėdsaką lietuviškoje kinematografijoje? Ar tai įmanoma, gyvenant už jūrų marių?
– Lietuvą matau, kai būnu Lietuvoje. Esu dalyvavęs keliuose lietuviškuose projektuose, vos tik pradėjęs domėtis kinematografija. Lietuvoje negyvenu jau 20 metų, tad neturiu daug draugų filmų industrijoje. Atvykęs paviešėti, taip pat ilgai čia neužsibūnu. Bet labai tikiuosi, kad kada nors sutiksiu tuos žmones, su kuriais būtų gera dirbti kartu ir čia. Savo naujus draugus. Galbūt viskam savas laikas.
– Dabar vis daugiau jaunų žmonių filmuoja save, savo keliones, montuoja filmukus ir kelia į "YouTube" kanalą, renka sekėjus, nori užsidirbti iš reklamų. Ar jūs pats aktyviai dalyvaujate socialinių tinklų gyvenime?
– Aš mėgstu gamtą. Kai tik galiu, būnu ten. Kai negaliu, dirbu, skiriu laiko savo hobiams. Deja, šiais laikais žmonės nežino, kad tu egzistuoji, kol tavęs nepamato kokiam feisbuke ar instagrame. Tad kartkartėmis tenka ir man įkelti savo darbus į socialinius tinklus. Bet užvis smagiausia man gyventi dabartimi.
Naujausi komentarai