Namuose karaliauja dukra

Po dvylikos metų draugystės pora susituokė 2011-ųjų vasarą. Jie jau tuomet neslėpė, kad didžiausia svajonė – sulaukti šeimos pagausėjimo. Svajonė išsipildė pernai spalio 29-ąją.

"Kaip gyvename dabar? Sakyčiau, kad kaip ir bet kuri kita šeima, turinti vaikų, – šypsosi Laima. – Didesnio džiaugsmo net neįsivaizduojame."

Emilija, be jokių abejonių, – svarbiausia Stončių namuose. Viską, kas vyksta, pora išgyvena kaip Dievo dovaną ir stebuklą. Jiems džiaugsmas – kiekviena diena, kiekvienas dukrai išdygęs dantis, kiekvienas naujas judesys, kiekvienas tariamas žodis. Ir tai, kad kiekvieną dieną patiria kažką naujo.

"Po Emilijos gimimo prasidėjo toks gyvenimo etapas, kai vėl yra daug pirmų kartų. Kaip sakoma, prasidėjo antra jaunystė, – juokiasi Laima. – Mes daug matę, daug keliavę, daug ką išbandę – visą didelį ūžesį lyg ir praėjome. Tačiau ir dabar nėra taip, kad vaikas mums trukdytų kažkur nueiti. Visur nueiname, kur mums reikia. Tiesa, kol kas tas laikas ramesnis, nes miegoti gulame nebe pirmą valandą nakties, o gerokai anksčiau. Bet viskas klostosi taip smagiai, jaukiai. Atrodo, laikotarpis nuo Emilijos gimimo toks švarus, kaip baltas popieriaus lapas. Gyvenimas kvepia mamos pienu, košytėmis, ekologija. Dabar ir mes su vyru mažiau nesveikų produktų vartojame – jei anksčiau galėdavome ir rūkyto, ir aštresnio, ir stipresnio maisto vartoti, tai dabar, kol mamytė vis dar dirba pieno fabriku, visokių aštrenybių vengiame. Aš esu perėjusi į lengvesnio maisto režimą, tai džiaugiuosi, kad ir tie keli kilogramai nukrito."

Pilnatvė: nėra didesnio džiaugsmo, kaip stebėti kiekvieną Emilijos gyvenimo pokytį.

Laimos ir Gedimino gyvenime nebėra įprastos rutinos, kai jie gyveno vienudu – turėjo savo darbus ir darbotvarkes, pomėgius. Dabar svarbiausia, kada dukrytė miega, keliasi, kada valgo – su visais savo darbais ir reikalais tėvai taikosi prie jos grafiko. "Mūsų didysis direktorius – 6 kg sveriantis bosas", – juokiasi Laima.

Visi tėvai vaikuose ieško išvaizdos, charakterio panašumų. Stončiai, mamos teigimu, irgi panašumų suranda. Emilija vežimėlyje sėdi taip, kaip mama fotelyje – atmetusi koją. Ji turi tėčio mėlynas akis. Ir visai kaip mama nepasiduoda miegui, nori gyventi kiekvieną dieną kuo ilgiau. Dar ji nenustygstanti vietoje, absoliutus gyvsidabris – irgi į mamą.

"Tiesa, Emilija aukšta, liekna, toks sliekiukas. Kartais net sakau jai, kad gadina maistą, – juokauja Laima. – Visiems tėvams savas vaikas yra pats gražiausias, pats mieliausias, protingiausias, visoks koks "-iausias". Tai ir man ji tokia."

Mėgstamiausi žaislai – katės

Dar iki gimstant dukrai, Stončių namuose gyveno dvi katės – Aliaska ir Juta. Nors tėvai iš pradžių šiek tiek nerimavo, kaip augintinės priims Emiliją, ar neužgaus, nesužalos, nerimas greitai išsisklaidė.

"Mūsų katės labai mielos, niekada nei svetimam, nei savam nėra nei įkandusios, nei įdrėskusios. Jos nuo pat Emilijos atsiradimo šalia miegodavo, kartu būdavo. Ir dabar, jeigu tik dukrai koks kaprizas užeina, garsiau emocijas reiškia, jos ateina raminti. Kartais sakau, kad čia kaip tas katinas sename animaciniame filme: "Jeigu aš nuraminsiu kūdikį, tada galėsiu tris kartus per dieną ateiti pas žmogaus moterį šilto pieno palakti." Man atrodo, kad mūsų katės tuo naudojasi – mato, kad aš jas pagiriu, kai jos Emiliją nuramina", – sako pašnekovė.

Laikotarpis nuo Emilijos gimimo toks švarus, kaip baltas popieriaus lapas. Gyvenimas kvepia mamos pienu, košytėmis, ekologija.

O ir mergaitei jos labai patinka. Pirma raidė, kurią ji bandė ištarti, buvo "k" – vis stengėsi sakyti "katytė". Dabar jau sako ir "tete", ir "kate", tad katės jai padeda ir šnekėti. Vaikui jos – mylimiausi žaisliukai. Kačių kantrybė, anot Laimos, tiesiog tobula – nė neįsivaizdavo, kad jos gali taip iškęsti ūsų ar uodegos tampymus. Emilija pamaigo jas nuoširdžiai.

"Dar sulaukiame tokio savotiško kačių šantažo, – pasakoja Laima. – Jeigu ryte aš pirma nusileidžiu iš antro aukšto, joms įdedu maisto, jei vyras – jis įdeda. Tada įsigudrino: kai nusileidžia kuris antras, jos apsimeta, kad ėsti dar negavo, ir gauna antrą dozę. O kai pamatė, kad mes jų apgaulę supratome, dabar vis parneša namo kokią pelę ar kirstuką, buvo ir driežų prinešę. Sakau, kas gi čia yra – juk sočios, pamaitintos. Matyt, taip mėgina parodyti, kad maisto joms vis dėlto per mažai."

Dar namuose yra akvariumas, kurį prižiūri Gediminas. "Pastebėjau, kaip Emilija kreipė į tas žuvytes dėmesį, tai aš ją pradėjau mokyti gulėti ant pilvo. Tiesiog paguldydavau ant vystymo stalo ant pilvo, o ji žiūrėdavo į tas žuvytes. Taip dukra išmoko gulėti ant pilvuko", – pasakoja Laima.

Požiūris: viską, kas vyksta gyvenime gimus dukrai, L.Tamulytė-Stončė išgyvena kaip Dievo dovaną ir stebuklą.

Dukra svarbiau už darbus

Stončių šeima gyvena nuosavame name, turi ir kiemą, ir terasą, ir baseiniuką, tad veiklos per dieną – tikrai nemažai. Gerai, kad netenka sėdėti tarp keturių sienų kažkokioje mažoje erdvėje.

"Dabar laukiame momento, kada jau Emilija pradės ropoti – manau, tada rasime namuose tai, ką buvome pamiršę turį. Aš vis bandau pritūpusi pažiūrėti, kur ką reikės užklijuoti ar užrakinti. Bet kol kas ramiai gyvename", – sako Laima.

Šią vasarą šeima jau buvo kelioms dienoms išvykusi į Lietuvos pajūrį. Nors kai kurios mamos sako, kad labai sunku atostogauti su mažais vaikais, pašnekovė su tuo nesutinka.

"Gal todėl, kad mes iš esmės esame keliautojai, buvome įpratę dviese važiuoti be jokios išankstinės rezervacijos, tad mums apgalvoti, ką turime pasiimti važiuodami į Palangą, nebuvo sudėtinga. Juo labiau kad dabar apartamentuose yra visko, ko tik pageidauji. Tad jokių problemų pasigaminti kokios košytės ar tyrelės, – įsitikino mama. – Nebuvo bėdos, juo labiau kad Emilija neturi kažkokių ypatingų poreikių. Tad puikiai praleidome laiką ir paplūdimyje, ir pasivaikščiojome bei miegojome pajūryje ant kranto. Net į žvejybą išsiruošėme. Išbandėme plaukimą – išsimaudėme ir ežere, ir jūroje. Mes greitos."

Kai Laimai ir Gediminui reikia važiuoti į darbą, Emilija lieka su aukle. "Turime auklytę – nuostabų žmogeliuką, kuris su dukra pabūna. Iš pradžių pratinomės, kad Emilijai nebūtų streso. Gražiai mums viskas pavyko", – džiaugiasi jauna mama.

Laima teigia nesanti supermamytė. Kai pamato, kaip kai kurios mamos ir siuva, mezga, verslus daro, ir dar į sporto klubą suspėja ar kitoms psichologinę pagalbą suteikti, – jai tai sunkiai suprantama.

"Ką spėju – padarau, ko nespėju – nepadarau. Kiti sako, kad spėju tiek pat, kiek ir anksčiau, tai gal ir neblogai sekasi darbus su motinyste derinti. Niekas dar nesiskundė dėl nepadarytų darbų, o namuose irgi yra kur koją pastatyti, vadinasi, spėju ir susitvarkyti. Bent jau tiek, kiek mums reikia", – šypsosi pašnekovė.

O darbai, užsakymai? Darbų, anot renginių vedėjos, yra. Žmonės niekur nedingo, per karantiną gyvenimas nesustojo – taip pat gimsta, taip pat krikštija, taip pat tuokiasi, gimtadienius, jubiliejus švenčia. Su tam tikrais pokyčiais, bet gyvenimas tęsiasi.

Tiesa, ji savo darbus riboja. "Mes vaikučio laukėme 20 metų. Aš tikrai noriu matyti, kaip ji pradeda ropoti, vaikščioti. Noriu nuveikti su ja visko kuo daugiau, kad nebūtų taip, jog auklytė būtų vadinama mama, o mama – tik svečias namuose. Tad aš, man atrodo, labai adekvačiai susidėliojau tuos darbus: vieną ar dvi dienas per savaitę dirbu, o visą kitą laiką mes leidžiame dviese. Na gerai – trise. Tėtis irgi būna. Bet susikabinę už rankučių nevaikštome. Tėtei reikia ir žolę nupjauti, ir kitus vyriškus darbus atlikti, į miestą nuvažiuoti. Mes, merginos, laiką dažniau leidžiame dviese", – šypsosi į motinystės džiaugsmus visa galva panirusi L.Tamulytė-Stončė.