Gyvatei žmogus – ne grobis

Gerardas Paškevičius, biologas, egzotinių gyvūnų specialistas, pramintas Džiunglių žmogumi

Gyvatės metus pradėjau su nauju augintiniu – smėliniu smaugliu. Kol kas ši gyvačiukė dar labai nedidelė, bet ilgainiui turėtų pasiekti 1 m ilgį. Dabar ją pratinu prie rankų, jaukinuosi, kitaip sakant, socializuoju. Gyvatė turi suprasti, kad žmogus jai nekelia pavojaus. Tyrinėju, ką ji mėgsta, kuo domisi. Pirmasis mano augintinis – taivaninis laibauodegis žaltys Rikis – kol dar buvo mažas (dabar jam 20 metų), labiausiai mėgdavo įsitaisyti mano marškinių rankovėje ir saugiai iš ten dairytis.

Visi mano augintiniai turi vardus. Todėl ir ši gyvačiukė, vos atvykusi į mūsų su žmona Migle šeimą, buvo pakrikštyta Sende (nuo angliško žodžio „sand“ – smėlis).

Šiandien mėgstamiausias Sendės užsiėmimas – bandyti kur nors įsirausti. Paimi į delną – stumdo odą snukučiu, užsidedi ant pilvo – bando per marškinius prie pilvo įsirausti, kol galiausiai randa ant lovos pleduką ir susirango į vieną iš jo raukšlyčių. Tuomet kaišioja galvytę, liežuviuką ir taip iš saugaus atstumo tyrinėja aplinką.

Ypatingos: „Gyvatė – ne šuniukas ir pašvilpus šlepečių neatneš, tačiau ji geba skirti žmones ir savo augintoją ilgainiui atpažįsta“, – juokiasi su savo augintine Delta pozuojantis G. Paškevičius. / G. Paškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Kuo minta? Šaldytais naujagimiais peliukais. Juos taip pat perka ir šeškų, kačių, plėšriųjų žuvų ir paukščių augintojai. Nepatikėsite, bet tokius pietus Sendė sudoroja per kartą, o paskui visą savaitę būna soti. Gyvatės – ne driežai: jų apatinį žandikaulį sudaro du kaulai, kuriuos jungia tampri plėvelė. Dėl to gyvatės geba labai plačiai išsižioti ir suėsti labai didelį grobį.

Šiuo metu mano gimtojoje Ukmergėje yra aštuoniolika terariumų su įvairiais augintiniais. Gyvačių? Aštuonios. Į Kauno namus toks bagažas tikrai netilptų, todėl čia augintinių gerokai mažiau. Turime leopardinį gekoną vardu Afroditė, pudelio ir spanielio mišrūnę Dirsę, o darbo biure laikau Brazilijos didžiojo paukštėdos voro damą Šarlotę.

Ar iš tiesų gyvatės vertos išminties simbolio vardo? Sudėtingas klausimas. Turint omenyje faktą, kad gyvatės, kaip organizmai, žemėje egzistuoja milijonus metų, o mes, žmonės, kaip rūšis, esame labai jauna, tai… taip. Jos labai išmintingos.

Ko mes, žmonės, galėtume iš jų pasimokyti? Sakyčiau, prieš imantis kokio nors veiksmo – pagalvoti. Bet koks roplys, ne tik gyvatė, niekada nedarys nereikalingų judesių. Jis niekada nepajudės, jei nematys tikslo. Gyvatė nepuls į konfliktą pirma, jei nebus išprovokuota. Tačiau jeigu ją nuskriausi – tikrai parodys, iš kur kojos dygsta, nes burnoje turi net 104 dantis!

Ko mes, žmonės, galėtume iš jų pasimokyti? Sakyčiau, prieš imdamiesi kokio nors veiksmo – pagalvoti.

Žmonės sako: „Agresyvi gyvatė.“ Nesąmonė: nėra agresyvių gyvačių. Koks tikslas gyvatei prišliaužti prie žmogaus ir jam įkąsti? Joks. Šuo, ginantis savo teritoriją, gali taip pasielgti, o gyvatė gina pati save. Ji šnypš, jei pažeisite jos asmeninę erdvę. Jei šį signalą ignoruosite, gyvatė išsižios ir gąsdins toliau. Jei dar nesusiprasite, gyvatė kirs į orą šalia jūsų arba to objekto, kuris jai kelia pavojų. Galiausiai jai nebeliks nieko kito, kaip tik jums įkąsti.

Gera žinia, kad pasaulyje yra kur kas mažiau nuodingų gyvačių rūšių, be to, iš jų vos 30 proc. pavojingos žmogaus gyvybei.

Ar roplių enciklopedijoje yra kas nors panašaus į Žaliąją medinę gyvatę? Turiu galvoje dvi žalias, medines, t. y. gyvenančias medžiuose, gyvates. Tai žaliasis medžių pitonas (lot. Morelia viridis) ir savo išvaizda labai į jį panašus šungalvis smauglys (lot. Corallus caninus). Abu medžioja paukščius, nes turi nemažus dantis. Jei su vienu iš jų įvyktų konfrontacija, t. y. žmogus blogai perskaitytų jo kūno elgesį, tai kąsdamas (net ir būdamos nenuodingas) dėl savo dantų dydžio galėtų negrįžtamai pažeisti žmogaus nervų sistemą.

Nė vieno tarp savo augintinių neturiu, nes su žmona esame sutarę, kad potencialiai pavojingų gyvūnų namuose nelaikysime.

Ar prasidėjus 2025-iesiems žmonės puolė pirkti ir auginti gyvates? Tikėjausi, bet ne. Džiunglių žmogaus feisbuke žmonės dažnai klausinėja, ar nesunku auginti gyvatę, ar ji yra sociali būtybė ir pan. Atsakau: gyvatė – ne šuniukas ir pašvilpus šlepečių neatneš (juokiasi), tačiau ji geba skirti žmones ir savo augintoją ilgainiui atpažįsta. Tad jei vis tiek norite ją turėti, pradžiai rekomenduočiau kukurūzinį arba žiurkinį žaltį ir pieninę gyvatę. Trokštantiems daugiau egzotikos – karališkąjį pitoną, kuris užauga iki 1,5 m ilgio ir yra ramaus būdo. Tik reikėtų jį pirkti iš atsakingo veisėjo, kad pitonas būtų su kilmės ir gyvūno legalumą Lietuvoje užtikrinančiu CITES dokumentu. Su kukurūziniu arba žiurkiniu žalčiu būtų paprasčiau – užtektų pirkimo čekio ir patvirtinimo, kad jis nepagautas laukinėje gamtoje.

Ar vaikui nebūtų per sunku pasirūpinti gyvate? Priklauso nuo vaiko charakterio. Tarkime, aš savo pirmąjį gyvūną – taivaninį laibauodegį žaltį Rikį – įsigijau, kai man buvo devyneri. Todėl, kad nuo mažumės domėjausi gyvąja gamta, mokykloje per pamokas po stalu gamtos enciklopedijas vartydavau.

Kai į Ukmergės zoocentrą atvežė žalčiukų, dariau viską, kad tik greičiau susitaupyčiau 200 litų – tiek kainavo vienas! Draugai kviesdavo pirkti ledų, o aš sakydavau, kad taupau gyvatei. Jie mane kvailiu vadindavo (juokiasi).

Tėvai matė mano norą, nusiteikimą, pastangas, todėl padėjo nusipirkti terariumą, įrangą ir žalčiuką. Tik aš jį įsivaizdavau gerokai didesnį nei 20 cm ilgio slieką, telpantį į majonezo indelį. Buvau visokių galingų vardų jam prigalvojęs – Dzeusas, Hadas, Anubis, bet pažvelgęs į jį supratau, kad Rikutis jam geriausiai tiks. Dabar tas 3 m žaltys puikiausiai galėtų būti Dzeusas.

Jei vyktų realybės šou ir tektų kurį laiką pabūti kambaryje su nuodingomis gyvatėmis, ar sutikčiau? Kodėl gi ne? Čia net nereikia būti gyvačių kerėtoju. Kaip ir sakiau, užtenka nepažeisti jų asmeninės erdvės. Sutikčiau ir už dyką. Net būtų įdomu padaryti tai edukaciniais tikslais – parodyti žmonėms, kad nėra pavojaus būti šalia nuodingos gyvatės, jei nebandai jos nuskriausti.

Tarkime, žmogus žvejoja atsisėdęs ant lieptelio, prie jo priplaukia nuodinga gyvatė – varinis skydasnukis. Kadangi jis biologas, neišsigąsta – ima telefonu ją filmuoti. Gyvatėlė tik patikrina jo kibirą, ar nėra žuvyčių, ir nušliuožia tolyn.

Jei žmogus būtų išsigandęs, ar gyvatė pajustų? Dar ir kaip, nes jos iškištas liežuvėlis jaučia absoliučiai viską – ir baimę, ir jūsų lytį, ir netgi tai, ką valgėte pusryčiams… Net uždegimą, esantį jūsų organizme. Mačiau eksperimentą, per kurį gyvatė griebė auką būtent už žaizdotos vietos, kad greičiau ją demobilizuotų.

Kodėl manote, kad, jums išsigandus, gyvatė turėtų pulti? Pakartosiu darsyk: gyvatė kirs tik tuo atveju, jeigu jai pačiai iš jūsų pusės kils pavojus. Ji žino: gamta nuodus davė tam, kad būtų lengviau sumedžioti grobį. Žmogus – ne grobis. Todėl jei savo nuodus išnaudos žmogui, dvi, tris savaites turės badauti, kol jos organizme vėl pasigamins nuodų.

Svarbiausia, kad nebūtų angis

Nijolė Pareigytė-Rukaitienė, dainininkė, renginių vedėja

Mano brolis gimęs Gyvatės metais – tikiuosi, jam metai bus sėkmingi.

Jei vieną dieną dukra Patricija į namus parneštų gyvatę? Svarbiausia, kad ji nebūtų angis, jos nuodingos. Ar leisčiau auginti? Aišku, kad leisčiau. Kai buvau vaikas, tempdavau į namus viską, ką rasdavau lauke. Ypač visokius katinų nuskriaustus paukštelius. Mes net patys namuose viščiukus auginome. Vieną dieną sėdėjau ant lovos, meldžiausi ir prašiau Dievo, kad man atsiųstų šuniuką. Nepatikėsite – vakarop, kai tėtis grįžo iš darbo namo, koridoriuje pamatė išsigandusį šuniuką, kuris, vos pradarius namų duris, šmurkštelėjo į vidų. Taip aš gavau išsvajotą šuniuką! Vėliau dar auginome sukandžiotą bokserių veislės kalytę. Kadangi šeimininkai neatsirado, vargšelę pagydėme ir pasilikome.

Ar bijau gyvačių? Žiūrint, kokių. Tarkime, žaltys laimę neša. Seniau lietuviai tuo tikėko, juos pienu girdydavo. Viena, ko nenorėčiau, – rasti tą žalčiuką pas save lovoje, jei netyčia iš terariumo paspruktų.

Lūkestis: N. Pareigytės-Rukaitienės brolis gimęs Gyvatės metais, todėl visų pirma linki, kad šie metai jam būtų sėkmingi. / N. Pareigytės-Rukaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu su dukra auginame jūrų kiaulytę vardu Zero Džordžas Rukaitis. Kai gavome ją dovanų, galvojome, kad vežamės namo mergaitę. Tada dar turėjome Džozefiną. Galvojome, dviem mergaitėms draugauti bus smagiau, tik paskui sužinojome, kad mūsų naujas augintinis – vyrukas.

Ar bijau gyvačių? Žiūrint, kokių. Tarkime, žaltys laimę neša. Seniau lietuviai tuo tikėjo, juos pienu girdydavo.

Kodėl jūrų kiaulytė? Todėl, kad šuniuką laikyti, nors visi jo labai norime, dėl mano darbo tempo būtų per sudėtinga. Jūrų kiaulytė – patogus tarpinis variantas: gali kelias dienas viena namuose pabūti ir į lauką nereikia vesti.

Ar galėčiau pozuoti žurnalo viršeliui su gyvate? Na, nesu didelė jų gerbėja, bet jei reikėtų – papozuočiau. Kažkodėl prieš akis iškilo didelė stora gyvatė... Pitonas! Jei su tokiu – turėtų daug sumokėti (kvatojasi).

Realybės šou su nuodingomis gyvatėmis? Nesu linkusi dalyvauti avantiūrose, nuo kurių tau nei smagu, nei ką. Tokiame realybės šou tikrai nedalyvaučiau. Manau, geriau pradėti mokytis naujos kalbos, išmokti kokių nors rankdarbių ar imti lankyti naujo sporto treniruotes.

Aš paniškai bijau gyvačių!

Rima Petrauskytė-Paulauskienė, „Man-go“ grupės lyderė

Gyvatė – išminties simbolis. Tikrai jaučiu, kad mudu su vyru pasidarėme bent truputį išmintingesni, kitaip pradėjome vertinti kai kurias situacijas… Gal čia kaltas amžius kaltas, o ne Gyvatės metai?

Su kuo man ji asocijuojasi? Su kažkuo svetimu. Nei aš, nei mano vyras nesame gimę Gyvatės metais, mano sesuo – taip. Ir tikrai – ji labai išmintinga!

Nuostata: „Auginti tris merginas – ne juokas. Nemanau, kad aš sugebėčiau pasirūpinti dar ir gyvūnais“, – atvirauja R. Petrauskytė-Paulauskienė, kurios šeimoje nėra jokio augintinio. / D. Tatarinovienės nuotr.

Ar bijau gyvačių? Brrr! Vieną vasaros vakarą vaikštinėjome Birštone ir netikėtai priešais save pamatėme… Buvo tamsoka. Gerai neįžiūrėjome, bet vėliau klausinėjome vietinių, tai jie sakė, kad veikiausiai matėme žaltį. Jų aplinkui Birštoną labai daug. Jie nepastebėti įšliaužia į namus, įsitaiso po sofomis, sekcijomis, kitais baldais. Vietiniai jų nebijo, tačiau mes, išvydę jį ant tako, bėgome taip greitai, kad net nemoku papasakoti.

Jei dukros užsimanytų auginti namuose gyvatę? Niekada apie tai nepagalvojau, bet… gal būtų visai įdomi pažintis? Jeigu ta gyvatė nebūtų nuodinga, jei žinočiau, kaip su ja elgtis ir tai turėtų būti iš anksto aptartas reikalas. Jei dukros pateiktų siurprizą, jis turbūt keliautų tą pačią dieną ten, iš kur atėjo.

Šiuo metu jokių augintinių neturime. Kodėl? Auginame vaikus (juokiasi). Auginti tris merginas – ne juokas. Nemanau, kad aš sugebėčiau pasirūpinti dar ir gyvūnais.

Vyriausia dukra turi draugę, pas kurią kartais nakvoja ir kuri augina šuniuką. Vieną kartą grįžusi iš jos pareiškė, kad nenorėtų namuose turėti šuns: „Įsivaizduok, mama, jis visą naktį lipo į lovą ir mane žadino!“

Gerai, kad dukra pamatė, jog bet koks gyvūnas, juo labiau šuo, reikalauja dėmesio. Jį reikia šerti, vedžioti, prižiūrėti. Jei nesi pasiruošęs to daryti – tuomet geriau nereikia.

Nusifotografuoti su gyvate? Ne, nesutikčiau. Nebent nebūtų kitos išeities. Jeigu galėčiau rinktis – tuomet griežtai ne. Dalyvauti realybės šou su gyvatėmis? Ir dar nuodingomis? Oi, ne. Neįkalbėtumėte už didžiausius pasaulio pinigus: aš jų bijau!

Egzotiniam gyvūnui namuose – ne vieta

Ugnė Siparė, TV laidų vedėja

Augintinių mūsų šeimoje nėra. Mano vaikystės namuose jų irgi nebuvo, nes tėtis buvo alergiškas šunims ir katėms. Joms aš irgi esu alergiška. Tačiau šiandien vis dažniau pagalvoju apie mielą mažą šuniuką.

Kai tik susituokėme su Mariumi, šuniuko irgi norėjau, bet vyras man sakė, kad jei įsigysime šuniuką, gal tuomet nebenorėsime vaikų? Dabar, kai Umai greitai sueis dveji, labai rimtai ir vėl apie tai kalbame. Juk yra tokių veislių gyvūnų, kuriuos gali auginti ir alergiški žmonės.

Umai, manau, irgi patiktų. Esu net sugalvojusi strategiją, kad kai dukra paaugs, ji, aišku, užsimanys šuniuko. Tuomet abu su vyru šiek tiek dėl akių pasispardysime ir tą šuniuką įsigysime (kvatojasi).

Apsisprendimas: U. Siparės svajonėse – mažas šuniukas, o gyvatė namuose? Nieku gyvu! / G. Semčišinos nuotr.

Jei po kokių dešimties metų Uma į namus parvilks gyvatę? Su visu terariumu?! Kol kas neįsivaizduoju tokios situacijos. Aš pati per šešioliktąjį gimtadienį iš savo bendraklasių dovanų gavau žiurkėną. Pamenu, atėjau pas mamą į klasę (ji mokytoja) ir klausiu, ar mano tėtis ir žiurkėnams alergiškas? Labai sąžiningai jį prižiūrėjau, tai tas žiurkėnas pas mus nugyveno gražų amželį.

Gerų sąlygų namuose egzotiniam gyvūnui nesukursi. Jau praėjo tie laikai, kai gyvūnai būdavo kankinami cirke, tad namuose – juo labiau.

Jei Marius užsimanytų pitono? Nemanau, kad tai realu, nes jis ir šuns nelabai nori. Jeigu taip įvyktų… Būčiau prieš. Mano galva, gerų sąlygų namuose egzotiniam gyvūnui nesukursi. Būtų gaila paties gyvūno. Jau praėjo tie laikai, kai gyvūnai būdavo kankinami cirke, tad namuose – juo labiau.

Ar esu kada akis į akį sutikusi gyvatę? Taip. Mano sesers vestuvės vyko Las Vegase, o fotosesija – dykumoje. Tada dar su Mariumi nebuvome pažįstami. Penkiese atvažiavome į dykumą fotografuotis ir eidami viduryje kelio pamatėme didžiulę gyvatę. Ką darėme? Tiesiog nesiartinome prie jos ir pasukome į priešingą pusę.