„Man labai smagu matyti, kad lietuviai vis labiau mokosi šventes švęsti kitaip – prasmingiau, turiningiau. Ne tik prisikrauti pusę automobilio bagažinės maisto ir gėrimų, nuvažiuoti prie ežero ir visą dieną valgyti, gerti“, – pasakodamas apie Valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną pajūryje lauksiančius renginius, užsimena M. Stasiulis.
– Jau ne pirmą kartą vedate Liepos 6-osios – Mindauginių – renginį Palangoje. Be to, ir pats esate Mindaugas. Ką Jums reiškia būti šios šventės ir gražios tradicijos dalimi?
– Gerai, kad pradėjome nuo mano vardo. Džiaugiuosi, kad atskirų Mindauginių švęsti nebereikia. Mano gimtadienis – vasario 25-ąją, kai žiema būna pačiame gražume: šalta, siaučia pūgos, elektra brangi... Dabar, TV3 žiniasklaidos grupės dėka, savo vardadienį galiu švęsti vasarą, kai šilta, šviečia saulė, o žmonės šypsosi, nes atostogauja. Patikėkite, daug maloniau Mindaugines sutikti su keliolika tūkstančių žmonių nei su dešimt nuo šalčio sustirusių bičiulių (juokiasi).
– TV3 žiniasklaidos grupė šiemet giedoti „Tautišką giesmę“ kvies jau 18-ąjį kartą. Kuo šių metų himno giedojimo šventė Palangoje bus ypatinga?
– Prieš keletą metų buvome surengę Karaliaus Mindaugo plaukimo iššūkį – iš sostinės į Kernavę leidosi keli šimtai įvairiausių laivelių. Tada supratome, kad valstybines šventes galima minėti ne tik susirinkus ant pievos ir nieko neveikiant, bet aktyviai, prasmingai leidžiant laiką kartu.
Šiemet šią tradiciją norime įprasminti dar kitaip. Palangai tapus Europos sporto miestu, TV3 žiniasklaidos grupė kartu su Valstybinių miškų urėdija ir Palangos miesto savivaldybe organizuoja „Vienybės žygį“. Nuo pat ryto kviesime žmones pakeliauti po gražiausias pajūrio gamtines ir istorines vietas.
Dalyviai galės rinktis vieną iš trijų maršrutų – 5, 10 arba 18 km. Kiekvienas jų simbolizuos vis kitą Lietuvos trispalvės spalvą: geltoną, žalią arba raudoną. Tad žygeiviai galės pasirinkti trasą pagal savo jėgas ir norus.
Maršrutai drieksis per išskirtines Lietuvos pajūrio vietas: miškus, pažintinius takus, istorines erdves. Tačiau svarbiausia bus ne tik nueiti numatytą atstumą, bet ir geriau pažinti mūsų kraštą. Tam tikrose žygio stotelėse dalyvių lauks gidai, kurie papasakos apie pajūrio istoriją, legendas, mitologiją ir čia gyvenusias istorines asmenybes. Kitaip tariant, tai bus ne tik naudingas fizinis aktyvumas, bet ir prasminga pažintis su Lietuvos pajūriu.
Vakare visi žygio dalyviai susitiks Palangoje, prie Jūratės ir Kastyčio skulptūros. Nuo 19.30 val. čia prasidės šventinis koncertas, kuriame pasirodys žiūrovų pamėgti atlikėjai – nuo Merūno Vitulskio ir Martyno Kavaliausko iki Jurgos Šeduikytės ir Justino Lapatinsko.
Žinoma, 21 val. kartu su lietuviais visame pasaulyje giedosime „Tautišką giesmę“. Tai akimirka, kuri kasmet primena, kokie stiprūs esame būdami kartu.
– Ar turite mėgstamiausią Lietuvos himno eilutę? Tą, kurios prasmė Jums skamba itin asmeniškai?
– (Niūniuoja „Tautišką giesmę“.) Gal „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi...“? Man ši eilutė iš karto asocijuojasi su krepšinio varžybomis. Kai tūkstančiai sirgalių kartu gieda himną, o jam baigiantis muzika nutyla ir lieka tik galinga skanduotė, pamažu pereinanti į plojimus ir šūksnius: „Vardan tos Lietuvos...“ Tai labai stiprus jausmas.
– Jei norėčiau Jums, Mindaugai, paspausti ranką ir pasveikinti su Mindauginėmis, kur Jūsų ieškoti – tarp žygeivių ar prie scenos, kur sutiksite visus žygio dalyvius ir ruošitės koncertui?
– Visai smagu būtų nueiti bent trumpiausią maršrutą – tikrai netingiu, mėgstu vaikščioti. Tačiau jau nuo pat ryto aikštėje vyks koncerto repeticijos, todėl, atrodo, teks būti ten. Žodžiu, viską suorganizuosiu, išlydėsiu žygeivius į trasas, bet pats prie jų, deja, neprisijungsiu.
Man labai smagu matyti, kad lietuviai vis labiau mokosi šventes švęsti kitaip – prasmingiau, turiningiau. Ne tik prisikrauti pusę automobilio bagažinės maisto ir gėrimų, nuvažiuoti prie ežero ir visą dieną valgyti, gerti. Matau, kad žmonės dabar kur kas dažniau renkasi aktyvesnį laisvalaikį: žaidžia įvairius žaidimus, vyksta į renginius, o šiemet dar leisis ir į žygį. Man atrodo, kad pamažu formuojasi labai graži nauja tradicija.
Supratome, kad valstybines šventes galima minėti ne tik susirinkus ant pievos ir nieko neveikiant, bet aktyviai, prasmingai leidžiant laiką kartu.
– Palanga šiemet tituluota Europos sporto miestu, joje nuolat vyksta įvairūs aktyvaus laisvalaikio ir sveikatingumo renginiai. Kuo Jums ypatinga Palanga? Ar dažnai čia leidžiate laiką?
– Hmm... Galvoju, kaip čia jums gražiau pameluoti (juokiasi). Sakykime taip: jeigu uraganai, Neptūnas ar kokia kita stichinė nelaimė (tfu, tfu, tfu!) kada nors nuplautų Kuršių neriją – kartu su Preila ir Pervalka, tada, aišku, rinkčiausi Palangą. Tačiau kol kas taip nenutiko, todėl vasaras su šeima dažniausiai leidžiame Neringoje. Turime savo mažą kampelį Pervalkoje.
Į Palangą važiuojame tada, kai norisi šiek tiek kultūros, gyvybės ir šurmulio – pasivaikščioti Meilės alėja, o kartais ir J. Basanavičiaus gatve. Žinote, kaip musulmonai bent kartą gyvenime keliauja į Meką, taip, man atrodo, kiekvienas save gerbiantis lietuvis bent kartą per metus, o jei nepavyksta – bent kartą gyvenime, turėtų pereiti J. Basanavičiaus gatve. Jei ne visa – tai bent puse jos.
– Kaip Jums mūsų Baltijos jūra? Apie ją girdime pačių įvairiausių komentarų – esą ji šalta, užteršta, kartais dar ir žydinti. Ar pats mėgstate joje maudytis?
– O kiek pasaulyje yra valstybių, kurios apskritai neturi jūros? Kai tenka pakeliauti po užsienį, visada palyginu Baltiją su kitomis jūromis. Graikijos salos, Italija, Nica – vaizdai gražūs, bet vienur pilna akmenų ir be specialios avalynės į vandenį neįbrisi. Kitur – jūrų ežiai. Dar kitur – vos įžengei, ir staigiai gilėja.
Pas mus – baltas smulkus smėlis, kopos, platus krantas. Man tai atrodo tikriausia prabanga, palyginti su žvyru ar net juoda vulkanine lava. Tad aš jau geriau pakentėsiu keliais laipsniais vėsesnį vandenį, bet pasakysiu, kad lietuviška jūra yra tikrai aukšto lygio ir turi viską, ko žmogui reikia. Na, vienintelė nedidelė problemėlė – vandens temperatūra.
– Džiaugėtės, kad lietuviai jau išmoko aktyviau švęsti valstybines šventes. O atostogas? Tarkime, nuvažiuojate su šeima į Pervalką ir... ką ten veikiate?
– Kadangi mūsų Motiejui dar tik pusantrų metų, mums su Milda aktyviems tenka būti savaime – reikia sūnų nuolat gaudyti (juokiasi).
Kai pavargstame, leidžiame jam susirinkti pirmąsias mėlynes, patirti pirmuosius nubrozdinimus ir šitaip atrasti pasaulį.
Dabar pasakysiu gal ir kvailoką palyginimą, bet juk taip yra iš tiesų. Žmonės, kurie turi šunį, eina pasivaikščioti. Tie, kurie šuns neturi, dažniau sėdi terasoje. O tie, kurie turi ir šunį, ir mažą vaiką? Jie žingsnių padaro dar daugiau (kvatojasi).
Svarbiausia – ne įveikti kuo daugiau kilometrų, o pabūti kartu, pajudėti, gerai praleisti laiką ir gražiai paminėti Valstybės dieną.
Žodžiu, jokių įspūdingų nuotykių per mūsų atostogas nėra – mes tiesiog nuolat judame. Tai smėlį su Motiejumi pažarstome, tai akmenukus į marias pamėtome. Viskas labai paprasta, bet kartu ir labai smagu.
– Kai susilaukėte pirmagimio, ar nebuvo sunku išrinkti jam vardą? Ar nekilo mintis pavadinti jį Mindaugu ir tęsti savotišką karališką šeimos tradiciją?
– Nenorėjau susireikšminti. Kažkaip nelabai patinka, kai tėvas ir sūnus šeimoje vadinami tuo pačiu vardu. Be to, tegul šeimoje būna tik vienas karalius – kam reikalingi du? (Juokiasi.)
– Į „Vienybės žygį“ Palangoje kviesite ir šeimas su vaikais?
– Būtinai. Labai laukiame įvairaus amžiaus žmonių – nuo pačių mažiausių iki senjorų. Maršrutai parinkti taip, kad kiekvienas galėtų atrasti sau tinkamą. Svarbiausia – ne įveikti kuo daugiau kilometrų, o pabūti kartu, pajudėti, gerai praleisti laiką ir gražiai paminėti Valstybės dieną.
– Ar Jūsų vaikystėje Liepos 6-oji jau buvo švenčiama?
– Tikrai ne. Kiek man teko domėtis ir skaityti, po nepriklausomybės atkūrimo buvo ieškoma datos, kuri simbolizuotų Lietuvos valstybės ištakas. Istorikas Edvardas Gudavičius kartu su kolegomis nustatė, kad Mindaugo karūnavimas greičiausiai įvyko 1253 m. liepos 6-ąją. Remdamasi šiais moksliniais tyrimais, Aukščiausioji Taryba šią datą įteisino kaip Valstybės dieną.
Nuo kada ji tapo švente man pačiam? Turbūt tada, kai susijungė trys dalykai: Valstybės diena, Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena ir visuotinė „Tautiškos giesmės“ tradicija.
– Šiandien jau atrodo, kad himno giedojimas liepos 6-ąją 21 val. buvo visada. Tačiau priminkime skaitytojams, kad ši graži tradicija gimė tik 2009-aisiais, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį. O jos ištakos – jūroje...
– Tikrai taip. Smagiausia, kad su šia istorija susijusi TV3 televizija.
2008 m. spalį iš Klaipėdos išplaukė jachta „Ambersail“ su Lietuvos buriuotojais. Projektas vadinosi „Tūkstantmečio odisėja. Vienas vardas – Lietuva“. Per aštuonis mėnesius jachta apiplaukė pasaulį, aplankė lietuvių bendruomenes penkiuose žemynuose ir kvietė visus susitelkti Lietuvos tūkstantmečio proga.
Nenoriu pernelyg politikuoti, bet man atrodo, kad valdovas turi turėti ne tik galią ir autoritetą, bet pirmiausia – proto.
Artėjant ekspedicijos finišui, projekto vadovas Raimundas Daubaras pasiūlė simbolinę idėją – kad visi pasaulio lietuviai kartu sugiedotų „Tautišką giesmę“.
Pirmą kartą tai įvyko 2009 m. liepos 6-ąją 21 val. „Ambersail“ sugrįžimą į Klaipėdą tiesiogiai transliavo TV3, o televizija pakvietė prie šios iniciatyvos prisijungti visą Lietuvą ir lietuvius visame pasaulyje. Taip gimė tradicija, kuri, mano nuomone, yra tiesiog geniali – ji sujungia lietuvius, kad ir kuriame pasaulio krašte jie būtų.
Net jeigu tą minutę pats himno ir negiedi, vis tiek žinai, kad jis skamba. Žinai, kad tą pačią dieną tūkstančiai lietuvių visame pasaulyje gieda tą pačią „Tautišką giesmę“. Tas bendrystės jausmas yra nepaprastai stiprus.
– Jei karalius Mindaugas vienam vakarui atvyktų į Palangą, ką pirmiausia jam parodytumėte?
– Bliamba... Aš turbūt jo bijočiau. (Juokiasi.)
Nors faktų apie Mindaugą nedaug, iš istorikų interpretacijų galima spręsti, kad jis buvo labai ambicingas, ryžtingas ir gana žiaurus valdovas. Kartu – toliaregis, gudrus diplomatas. Juk priėmė krikščionybę, bet, kaip manoma, pats iki galo pagoniškų įsitikinimų neatsisakė. Istorikas E. Gudavičius yra pasakęs, kad Mindaugas buvo ne romantinis didvyris, o šaltai skaičiuojantis politikas, mokėjęs išnaudoti aplinkybes savo ir valstybės naudai.
Kur jį nusivesčiau? Manau, jam visai tiktų vakare pasivaikščioti J. Basanavičiaus gatve. Pasiklausytume trankios muzikos, o paskui, esu beveik tikras, karalius užsuktų prie tos garsiosios kriaušės ir pabandytų ją išmušti. Gal kokius 1 253 taškus? Aš ir pats kadaise bandžiau – pavyko surinkti 700 ar 800... Spėju, Mindaugui sektųsi geriau.
Gaila, kad Palangoje jau nebėra „Laukinių Vakarų salūno“. Kas žino – gal ten dar ir kokias muštynes sukeltų (juokiasi).
Kitą rytą, manau, jis grįžtų prie rimtų darbų – vienyti Lietuvos. Tai buvo žmogus, kuris dėl savo tikslo veikė ryžtingai ir, jei reikėdavo, negailestingai.
– Jeigu karalius Mindaugas šiandien apsilankytų Palangoje, kas čia jį labiausiai nustebintų?
– Įdomu, ar karalius Mindaugas apskritai kada nors buvo matęs jūrą? Nežinau, ką apie tai sako istorikai.
Žinau kitą istoriją – legendą apie Kęstutį ir Birutę. Sakoma, kad grįždamas iš kovų su kryžiuočiais Kęstutis Palangoje pamatė vaidilutę Birutę ir ją įsimylėjo. Vienuose šaltiniuose rašoma, kad jis ją išsivežė jėga, kituose – kad ilgai įkalbinėjo. Kaip ten buvo iš tikrųjų, nežinome, bet faktas, kad Birutė tapo jo žmona ir jiems gimė sūnus – Vytautas Didysis.
Po Kęstučio žūties, anot legendos, Birutė sugrįžo į Palangą. Šiandien tą vietą vadiname Birutės kalnu ir, manau, retas poilsiautojas jo neaplanko.
Grįžtant prie Mindaugo... Man atrodo, kad didžiausią įspūdį jam vis dėlto paliktų pati Baltijos jūra. Tas milžiniškas vandens horizontas – toks, kokio XIII a. Lietuvos valdovas galbūt nė nebuvo regėjęs. Manau, būtent jūra jį nustebintų labiausiai.
– Jei vienai dienai taptumėte karaliumi Mindaugu ir iškart po šventės galėtumėte paskelbti vieną karališką įsakymą, koks jis būtų?
– Na, ką čia galėčiau pasakyti... Antrosios pensijų pakopos jau nesustabdysi – tai blogai (kikena).
Jei rimtai, žiūrėdamas į tai, kas šiandien vyksta pasaulyje, turbūt pirmiausia pasirūpinčiau Lietuvos gynyba. Sukurčiau stiprų kovos su dronais batalioną, nes akivaizdu, kad šiuolaikiniame kare tai vienas svarbiausių dalykų.
Valdovas turi galvoti ne tik apie valstybės klestėjimą, bet ir apie jos saugumą. Todėl daug dėmesio skirčiau krašto gynybai, tautiškumui, pasirengimui. Nereikia gyventi karo baimėje, bet reikia būti pasiruošusiems – stipriems, moderniems ir vieningiems.
Jeigu žmonės jausis saugūs, visa kita eis iš paskos. Per 36-erius nepriklausomybės metus Lietuva padarė milžinišką pažangą. Dabar svarbiausia neprarasti to, ką sukūrėme. Bent jau taip diktuoja šiandienė geopolitinė situacija.
Čia jau labai rimtai prabilau... Tačiau kadangi negaliu išleisti įsako dėl antrosios pensijų pakopos, tebūnie gynyba.
– Koks būtų Jūsų karališkasis titulas? Mindaugas Aštrialiežuvis? Mindaugas Kalbusis? Gal dar kitoks?
– Galėčiau būti Mindaugas Išmintingasis. Bent jau labai norėčiau toks būti.
Tikrai nenorėčiau būti valdovu, kuris nuvaldo valstybę. Nenorėčiau tapti ir dvaro juokdariu, atsitiktinai prileistu prie valdžios, beje, mūsų pačių rankomis.
Nenoriu pernelyg politikuoti, bet man atrodo, kad valdovas turi turėti ne tik galią ir autoritetą, bet pirmiausia – proto.
– Ar norėtumėte, kad Lietuva vėl būtų karalystė ir turėtų karalių?
– Kaip žinome, Lietuva oficialiai buvo karalystė maždaug dešimtmetį – nuo 1253 iki 1263 m. Po Mindaugo nužudymo valstybė karaliaus nebeturėjo, o vėlesni valdovai vėl vadinosi didžiaisiais kunigaikščiais.
Tiesa, vėliau buvo bandymų karalystę atkurti. 1918 m. Lietuvos Taryba net buvo pakvietusi vokiečių kilmės kunigaikštį Wilhelmą von Urachą tapti karaliumi Mindaugu II. Tačiau jis taip ir neatvyko į Lietuvą, nebuvo karūnuotas, o netrukus šios idėjos atsisakyta ir Lietuva pasirinko respublikos kelią.
Aš gal nebesižvalgyčiau į praeitį ir nesvarstyčiau, kokia valstybės forma būtų gražiausia. Verčiau siekčiau, kad Lietuva būtų stipri tuo, kuo gali būti stipri šiandien: mokslu, biotechnologijomis, dirbtiniu intelektu, inovacijomis.
Būkime tiesiog moderni valstybė. Karalystes: Belgiją, Švediją, Norvegiją ir kitas – visada galime aplankyti per atostogas.
– Koks šiuolaikinis daiktas labiausiai praverstų karaliui Mindaugui XIII a.?
– Ooo... Jeigu karalius Mindaugas būtų turėjęs išmanųjį telefoną su „ChatGPT“, o niekas aplink tokio daikto nebūtų turėjęs... Ojeee... Manau, išmanusis jo rankose būtų tikras stebuklas. Ir, ko gero, labai rimtas pranašumas prieš visus kitus.
– Kaip manote, ką karalius Mindaugas pasakytų išgirdęs, kad, praėjus daugiau nei 700 metų, lietuviai visame pasaulyje vienu metu gieda „Tautišką giesmę“?
– Ką pasakytų? „Šaunuoliai, gerai darot...“ (Juokiasi.) Galbūt net pats užtrauktų? Įdomu, ar jis buvo dainingas? Bėda, kad apie Mindaugą iš tiesų žinome ne tiek ir daug.
– Iš legendų ir smagių fantazijų grįžkime į realybę – į Palangą, kur mūsų laukia visos dienos šventė. Ar į ją atsivešite žmoną ir mažąjį Motiejų?
– Būtinai. Jau dabar noriu sūnų pratinti prie tokių gražių ir prasmingų valstybinių švenčių. Kad matytų plevėsuojančią trispalvę, jaustų bendrystę, augtų suprasdamas, kodėl šios dienos mums tokios svarbios.
Man atrodo, šiandien jaunoji karta labai gražiai ugdoma tautiškumo dvasia – nuo Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios minėjimų darželiuose ir mokyklose iki tokių didelių renginių kaip šis Palangoje. Taip ir turi būti. Medį reikia lenkti, kol jaunas. Tą patį stengiuosi daryti ir su savo sūnumi – tautiškumo jausmą skiepyti nuo pat mažens.
– Ko palinkėtumėte visiems, kurie Liepos 6-ąją atvyks į Palangą, dalyvaus „Vienybės žygyje“, vakare giedos himną, kai Jūs, Mindaugas Išmintingasis, vesite didžiausią Mindaugo dienos šventę Lietuvoje?
– Mes visi be galo skubame, daug dirbame. Lietuviai apskritai garsėja savo darbštumu. Todėl bent šią dieną siūlyčiau tiesiog leisti sau švęsti.
Atvykite į Palangą, leiskitės į žygį, pabūkite prie jūros. Tegul pajūrio vėjas išpučia visas nereikalingas mintis, pravėdina galvas ir primena, kaip gera tiesiog būti kartu.
Linkiu visiems gražios Valstybės dienos. Susitikime Palangoje. Iki!
Naujausi komentarai