Tęsiame Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus įkūrimo 90-mečiui skirtą rašinių ciklą apie įdomesnius jo istorijos faktus ir saugyklose esančias vertybes.

Nežiūrint Antrojo pasaulinio karo ir pokario sukeltų sunkumų, M.K.Čiurlionio kūriniai jo  muziejuje buvo eksponuojami nuolat, o esant galimybei – nedaug akcentuojant kūrėjo jubiliejines datas.

Pavyzdžiui, 1941 m., 30-ųjų kūrėjo mirties metinių proga, muziejuje vyko jo eskizų ir piešinių paroda, 1942 m. – Lietuvos dailininkų apžvalginėje parodoje buvo eksponuota 10 paveikslų, nuo tų pačių metų rudens iki 1944 m. vidurio vėl eksponuota 15 paveikslų. Pertrauka buvo dėl karo, muziejaus apgriovimo ir potvynio sukeltų komplikacijų.

Muziejų aptvarkius, 1947 m. gegužę ekspozicijos vėl buvo atidarytos lankytojams. Šalia kitų dailininkų tuomet eksponuoti 28 M.K.Čiurlionio kūriniai, o nuo tų metų rugpjūčio pabaigos iki 1955 m. spalio žiūrovai iš viso galėjo pamatyti net 181 darbą – tiesa, keičiant juos – vienus nuimant, kitus eksponuojant.

Sovietinė valdžia M.K.Čiurlionio kūrybą, kaip ir visa tai, kas buvo gilesnių įžvalgų ar turėjo tautinių apraiškų, sunkiai toleravo, kai kurie – netoleravo. Muziejininkai, priimdami svečius, stengėsi paprasčiau kalbėti apie šio menininko kūrinius, akcentuodami liaudies pasakų, gamtos grožio atspindžių svarbą, koloristikos sąsajas su Lietuvos gamtos, tautodailės audinių spalvomis, nutylėdavo apie esmines filosofinių įžvalgų gelmes.

Vis dėlto sovietinės ideologijos gniaužtų jėgą M.K.Čiurlionio kūryba pajuto – ir labai skaudžiai. Labiausiai tai įsisiūbavo apie 1950 m., nors pradžia pradėjo ryškėti dar 1924 m. Stebėtina, kad tas pats Vincas Mickevičius-Kapsukas (tiesa, meninės visuomenės, taip pat ir Valerijos Čiurlionytės-Karužienės raginamas) po Pirmojo pasaulinio karo padėjo M.K.Čiurlionio kūrinius pargabenti iš Maskvos į Lietuvą, o po kelerių metų pradėjo smarkiai jį pulti. Pretekstas tam – užsitęsęs M.K.Čiurlionio galerijos Kaune statybų procesas ir dėl to kilęs dailininkų bei meno įstaigų streikas.

Tuo pasinaudojo komunistinė propaganda, anot komunistų ideologų V.Mickevičiaus-Kapsuko ir Zigmo Angariečio mintijimo, išreikšto straipsnyje „K.Čiurlionies paveikslai ir krokodilo ašaros“ (“Kibirkštis”, 1924 m., Nr. 1, p. 50, Smolenskas), dėl to kalta tautiškoji, krikščioniškoji kultūra.

Po kurio laiko, kai atidarytoje Laikinojoje M.K.Čiurlionio galerijoje nebuvo labai gausu lankytojų, ta pati „Kibirkštis“, Z.Angariečio straipsnyje “Nesuveda galų su galais”, jau pliekė M.K.Čiurlionį kaip pūvančios buržuazijos meno pavyzdį, negalintį patraukti darbo liaudies ir t. t.

Ši ir kiek vėlesnė antičiurlioniškoji veikla buvo apžvelgta bent kelių autorių. Tuose spausdiniuose yra archyvinės medžiagos nuorodų. Su „proletariškos mąstysenos, bolševikinio požiūrio“ išraiška visuomenę supažindino istorikas Vygintas Bronius Pšibilskis straipsnyje “Laisvų” diskusijų pagrindu. M.K.Čiurlionio palikimo vertinimas: keletas mažiau žinomų faktų“ („Kultūros barai“, 1992/9-10). Šiame straipsnyje rasime išsamią šių veiksmų ir įvykių apžvalgą.

Nors 1944 m. Vytauto Didžiojo Kultūros muziejus buvo pavadintas M.K.Čiurlionio vardu, sovietinių ideologų sąmonėje brendo susidorojimo su šiuo menininku planas. Prie to buvo einama pamažu ir sistemingai. Šie įvykiai nušviesti ir žurnale „Lietuvos archyvai“ (1988 m., Nr. 1). Čia suminėta didelis skaičius tam skirtų, sakytume, privestinių renginių, tarp jų – 1946 m. spalio 24–25 d. LTSR Dailininkų sąjungoje kritikuoti, atrodo, tokie “nekalti” dailininkai kaip Antanas Žmuidzinavičius, Domicelė ir Petras Tarabildos ir kiti.1948 m. vyko ir dar vienas teismas. 1949 m. jų vyko bent keli. 1949 m. vasario 15–18 d. įvyko LKP (b) VI suvažiavimas, po kurio prasidėjo represijų prieš lietuviškąją inteligentiją banga, per kurią 1949 m. kovo 29 d. iš Valstybinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus pareigų Meno reikalų valdybos viršininko sprendimu atleistas Paulius Galaunė.

Tų pačių metų balandžio 9–10 d. Vilniaus dailės institute per ideologinį posėdį jau paminėtas M.K.Čiurlionio kūrybos vertinimo būtinumas. Tais pačiais metais buvo išleista komunistų ideologo P.Lebedevo knyga „Tarybinis menas užsienio karinės intervencijos ir pilietinio karo metais“ gerokai užtvojo M.K.Čiurlioniui, o žurnalo „Svetskij Sojuz“ spec. korespondentas ideologas Anatolijus Kamenskis straipsnyje „Įveikti formalizmo įtaką“ („Literaturnaja gazieta“) jau kritikuoja ne tik M.K.Čiurlionio vardo muziejui suteikimą, bet vėl pasmerkia dalį tuometės inteligentijos.

Tada ir vėl blogo žodžio sulaukė tokie iškilūs asmenys kaip P.Galaunė, etnografė, menotyrininkė Halina Kairiūkštytė-Jacinienė, už formalizmą, neidėjiškumą kritikuojami dailininkai Justinas Vienožinskis, Mečislovas Bulaka, Rimtas Kalpokas.

Po A.Kamenskio straipsnio „Įveikti formalizmo įtaką“ pasirodymo Lietuvos spaudoje („Literatūra ir menas“, Nr. 38) 1950 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus valstybinio dailės muziejaus Mokslo tarybos posėdyje M.K.Čiurlionio kūryba jau buvo labai kritikuota.
Ją gynė dailininkas, dailės istorikas Vladas Drėma, dailėtyrininkė, liaudies meno specialistė Akvilė Mikėnaitė, dailėtyrininkas, restauratorius Pranas Gudynas, muziejininkas, kurį laiką vadovavęs Lietuvos dailės muziejui T.Filipaitis, kai kurie kiti.

Po šio “teismo” Dailės institute buvo suorganizuotas ir ARS (arsininkų) grupės dailininkų svarstymas, o 1950 m. lapkričio 29–30 d. įvyko dar aukštesnio lygio LTSR Dailininkų sąjungoje M.K.Čiurlionio kūrybos „teismas“, dalyvaujant LKP (b) ir kitiems atstovams, tarp jų – A. Kamenskiui. Vyko tikra kova. Buvo siūlymų net sudeginti Čiurlionį.

M.K.Čiurlionis buvo apgintas, tačiau „dėl politinių ir dalykinių savybių“ iš Vilniaus dailės instituto atleidžiami istorikas religijotyrininkas Levas Karsavinas, filosofas Vosylius Sezemanas, Halina Kairiūkštytė-Jacinienė, Vladas Drėma, šį kartą jau ir iš Dailės instituto ir Vilniaus universiteto – P.Galaunė. Puolimas vyko ir kai kurių laikraščių puslapiuose, buvo įkurti TSRS ideologo, teisininko V.Ustinovo vadovaujami marksistinės estetikos seminarai, privalomi meno visuomenei.

„Bet (...) M.K.Čiurlionio nepavyko “įveikti” ne tik per tas dvi svarstymo dienas, bet ir per visą klaikų laikotarpį“, – tarė Vladas Drėma, aptariant 1950-ųjų M.K.Čiurlionio pasmerkimą (žurn. „Sėja“ nr. 1, 1992 m.). Įdomu, kad, išteisinus M.K.Čiurlionį, Moters dienos proga tas pats asmuo, A.Kamenskis, jau sveikina V.Čiurlionytę-Karužienę, linkėdamas sėkmės.

Iš M.Mildažytės-Kulikauskienės ruošiamos knygos apie Valeriją Čiurlionytę-Karužienę