Pirmąkart išgirdę klaipėdietės Kristinos Gontier pavardę žmonės neretai suklūsta. Tačiau prieš keturiolika metų už prancūzo ištekėjusi moteris prie tokios reakcijos jau seniai spėjo priprasti.

Susikalbėdavo ir šypsenomis

Kaip ir prie chrestomatiniu tapusio klausimo – kodėl su svetimšaliu susituokusi lietuvė, kaip dažniausiai įprasta, neišvyko į savo vyro gimtąją šalį.

Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio – tokia svaiginama, kad šio jausmo pakirstas prancūzas dėl mylimos moters ne tik sukorė tūkstančius kilometrų, bet ir pasiryžo pasilikti jam visiškai nepažįstamoje šalyje? Pašnekovė šypteli – jausmai įsižiebė pamažu, veikiau jų pamatu tapo Laurento Pierre‘o Roger smalsumas, domėjimasis kitos šalies kultūra.

"Susipažinome per studentų mainų programas, tuo metu studijavau Vilniuje. Gyvenome vadinamojo atšilimo nuotaikomis – iš Vakarų Europos pas mus atvažiuodavo studentai, lietuviai vykdavo į užsienio šalis. Tada nė kalbos gerai nemokėjome – tekdavo ir gestais, ir šypsenomis bendrauti. Pamažu užsimezgė susirašinėjimas, o mano kelionė į Paryžių tapo ir pirmąja išvyka į Vakarus", – prisiminė Kristina.

Kino meno ragauti neteko

Pasak pašnekovės, lemtingą sprendimą, kad mylimasis liks Lietuvoje, pamėtėjo viliojamas pasiūlymas. Pasisvečiuoti atostogoms atvykęs Laurentas sulaukė kvietimo dėstyti prancūzų kalbą vienoje uostamiesčio kolegijoje.

Sorbonos universitete komunikacijos, lingvistikos ir kinematografijos studijas baigęs paryžietis pasiūlymo neatsisakė.

"Jam patiko šis darbas, gal dėl to ir prigijo Lietuvoje. Vyras, be abejo, ir man siūlė važiuoti į Prancūziją. Tačiau pradžia užsimezgė čia. Dabar mes turime jaukius namus, įdomius darbus, be to, ryšiai su mano šeima labai tvirti ir glaudūs", – pasakojo Kristina.

Sūnaus išrinktąją Laurento šeima priėmė labai draugiškai. Pašnekovė dievagojosi neįsivaizduojanti, jog galėję būti ir kitaip. "Prancūzai – labai atviri, tolerantiški, naujoves priimantys žmonės", – tvirtino moteris.

Storos lietuviškos vestuvės

Pagyvenusi kiek laiko drauge, vieną labai žvarbią žiemos dieną pora sumainė žiedus. "Vestuvės buvo lietuviškos, šaltos ir žiemiškos, – juokėsi Kristina. – Tuokėmės gruodžio 30 dieną, ir tądien buvo 25 laipsniai šalčio."

Pašnekovė prisipažino, kad vestuvių datą pakoregavo įstatymai. Kad Laurentas galėtų pasilikti Lietuvoje, kai baigėsi viza, jis turėjo arba čia investuoti, arba susirašyti.

Šventinėje puotoje iš svečios šalies dalyvavo tik jaunojo tėvai. Nors tautinės lietuviškos vestuvės neapsiėjo be kai kurių tradicinių atributų, tačiau piršlių ir korimo ritualo nuspręsta atsisakyti.

"Nenorėjome žmonių šiurpinti, – šmaikštavo pašnekovė. – Bet, žinoma, vestuvės buvo ir su duona, ir druska."

Nepaisant to, kad šiandien Lietuvoje įsikuria vis daugiau kitataučių iš įvairiausių pasaulio šalių, tačiau bent jau Klaipėdoje prancūzai vis dar egzotika. Kristinos žiniomis, šiuo metu uostamiestyje gyvena tik du prancūzai – jos vyras ir jųdviejų penkiametis sūnus, turintis abiejų šalių pilietybę.

Prancūziškai per 3 mėnesius

Anglų kalbą studijavusi moteris šiandien puikiai kalba ir prancūziškai, o Laurentas – lietuviškai. Penkerių metų poros sūnelis Andrius Viljamas taip pat laisvai bendrauja abiem gimtosiomis kalbomis.

"Kai mano vyras atvyko gyventi į Lietuvą, mačiau, kad nemokėdamas lietuviškai jis čia labai blogai jaučiasi. Todėl prisiekiau sau, kad kai nuvažiuosiu į Prancūziją, aš šnekėsiu prancūziškai. Kalbos mokiausi labai užsispyrusi, su didžiulėmis pastangomis, entuziazmu. Klausydavausi įrašų, net į darbą eidavau su ausinėmis, namuose rašydavau diktantus. Savaitgaliais tai vykdavo ištisai. Po trijų mėnesių nuvažiavau į Prancūziją ir jau kalbėjau. Manyčiau, jog kai labai užsispiri ir ko nors nori, gali daug padaryti", – įsitikinusi Kristina.

Nuo žmonos neatsiliko ir Laurentas – vyras lietuviškai pramoko vos per pusmetį. Tačiau šeimos nariai tarpusavyje bendrauja prancūziškai. "Stengiamės vaikui sukurti tokią terpę, kad jis mokėtų abi savo gimtąsias kalbas, nes darželyje, su mano tėvais Andriukas kalba lietuviškai", – motyvavo pašnekovė.

Šventi šeimos ritualai

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos rinkodaros skyriui vadovaujanti moteris neslėpė – bendra gyvenimo pradžia neapsiėjo ir be kultūrinių skirtumų kampų šlifavimo.

"Iš pradžių buvo dalykų, kurie Laurentui nepatiko, erzino, tačiau prie jų galima prisitaikyti. Tarkime, prancūzams neįprasta vartoti degtinę ar panašius stipriuosius gėrimus, jiems keistai atrodo, kai Lietuvoje primygtinai, net per prievartą vaišinama, raginama išgerti. Prancūzijoje irgi egzistuoja daug nerašytų vidinių šeimos taisyklių, tam tikri stalo ritualai, kurių nedera laužyti, ir jie mums taip pat nėra įprasti", – aiškino pašnekovė.

Kristina su šypsena prisiminė pirmąjį nesusipratimą "gastronomine" tema, kai neįspėjusi sutuoktinio iš darbo užsuko pasisvečiuoti pas mamą ir gerokai pavėlavo vakarienei. Triskart valgį šildęs vyras visiškai suglumo, kai žmona pareiškė, kad ji jau spėjusi užkąsti pas mamą. Tada moteris dar nežinojo, kad toks elgesys prilygsta kone šventvagystei – prancūzams kartu su šeima susėsti prie bendro stalo yra neatsiejamas kasdienio gyvenimo ritualas.

"Mūsų šeimos virtuvėje šeimininkauja vyras, kas taip pat, sakyčiau, labai prancūziška. Taigi aš nuo tos misijos esu atleista ir tuo labai džiaugiuosi", – juokėsi Kristina.

Varlių šlaunelių nepasigenda

Tačiau veikiausiai per daugelį metų Gontier šeimoje kompromiso nepasiekta būtent virtuvėje. Kristina neišsisukinėjo, jog tautinės lietuviškos virtuvės patiekalai Laurentui atrodo pernelyg riebūs, prėski ir ne itin atitinkantys sveikos mitybos principus.

"Suprantama, kad tokią pasaulinio garso ir turtingą virtuvę turinčius prancūzus kuo nors nustebinti sunku", – pripažino pašnekovė.

Vis dėlto, moters nuomone, šios tautos polinkis į gurmanišką maistą neretai pervertinamas.

"Manyčiau, tai šiek tiek mitologizuota. Varlių šlaunelės, vynų degustavimas, sraigės, austrės – šie dalykai nėra įsigalėję prancūzų kasdienybėje taip, kaip mums gali atrodyti, jie pakankamai sueuropėję, kaip ir vokiečiai ar belgai. Beje, prancūzams labai patinka lietuviškas alus, – šypsodamasi pastebėjo K.Gontier. – O kad žmogus neišgyventų be kokios nors rūšies sūrio ar vyno, taip nėra. Aš irgi Prancūzijoje pasigendu juodos duonos, kurią labai mėgstu. Tačiau tai nėra būtiniausias dalykas, be kurio aš ten negalėčiau išsiversti."

Rado daug pozityvių dalykų

Savo šeimą klaipėdietė vadina standartine lietuviška šeima, tiesiog joje puoselėjamos ir prancūziškos tradicijos.

Atostogas Gontier trijulė dažniausiai leidžia keliaudama po svečias šalis, o savaitgaliais ar laisvalaikiu stengiasi ištrūkti į gamtą.

Kristinos teigimu, mišrios šeimos susiduria ne vien su kultūros, mentaliteto skirtybėmis – neretai tik svetimšalio akimis galima pamatyti ir įvertinti tokius dalykus, kurie neatrodė labai reikšmingi.

"Vyrui Lietuvoje patinka ramesnis gyvenimo stilius, nuoširdesnis bendravimas, gamta. Kad ir tai, jog rudenį galima tiesiog nuvažiuoti į kaimą, pagrybauti, pauogauti. Ten tokių dalykų nėra – ar tai bus privatus miškas, ar valstybinis, ar paverstas parku. Pas mus nėra ir tokių megapolių, kur žmonėms iš priemiesčių į darbą ir atgal namo tenka vykti po keturias valandas, jie ištisai nemato savo šeimų", – pasakojo moteris.

Emigracija negąsdina

Ne kartą Prancūzijoje lankiusis Kristina patikino, jog kalbos apie prancūzų galantiškumą, rafinuotumą nėra laužtos iš piršto. Esą tai šioje šalyje juste jaučiama.

"Nesvarbu, ar tai būtų moteris, ar vyras, einant pro duris jie visada praleidžia vienas kitą. Visur ir visada tave pasitinka su šypsena, nesvarbu, kokios problemos žmogų slėgtų. Neįsivaizduojama ir tai, kad kažkas gatvėje galėtų nusispjauti, kas pas mus pakankamai dažnas reiškinys, ar numestų nuorūką. Žinoma, visa tai yra smulkmenos, tačiau jos kuria bendrą kultūrą – vairavimo, bendravimo vienas su kitu ir visa kita", – vardijo pašnekovė.

Kristina tvirtino galinti tik padėkoti likimui už galimybę taip artimai, iš vidaus pažinti kitą šalį.

"Gyvendama mišrioje šeimoje galiu suvokti, kiek žmogų praturtina kita kultūra, kiek tai daug duoda patirties. Neabejotinai tenka domėtis tos kitos šalies istorija, menu, žmonėmis, politika", – paminėjo moteris.

Kristina prisipažino, jog neretai susimąsto ir apie tai, kad galbūt kada nors gyvenimas privers pakeisti šalį. "Vienu momentu jos aplanko dažniau, kitu – rečiau. Bet tos mintys nebaimina, jei reikėtų – galėčiau išvykti ir, manau, visai neblogai integruočiausi", – šypsojosi pašnekovė.