Komfortas, ramybė, euforija. Taip dabar jaučiasi grupės "69 danguje" narė Nijolė Pareigytė-Rukaitienė. Ji džiaugiasi dukrele, giria išmintingą ir skatinantį ją tobulėti vyrą – kaunietį verslininką Rimvydą. Tiesa, ji kalba atsargiai, tarsi nenorėdama išbaidyti laimės ir suprasdama, kad gyvenime būna ne tik pakilimų, bet ir kritimų.

Užbūrė išmintis ir gerumas

– Regis, meilė ir vaikelis tavo gyvenime viską apvertė aukštyn kojomis, nors dar prieš kelerius metus buvote vadinama viena skandalingiausių šou pasaulio moterų.

– Aha, buvau. Bet kiekvieną moterį vienaip ar kitaip pakeičia  greta esantis žmogus ir vaikelis. Ir gyvenimas suspindi kitomis spalvomis. Kai kam iš šalies atrodęs palaidas (nors taip nebuvo)  mano gyvenimas tapo komfortiškas, tvarkingas. Dabar išgyvenu euforiją. Vyrai tokių permainų gal net neišgyvena ir taip kardinaliai nepasikeičia?

Nevartodama alkoholio išsivalai, kūdikis suteikia ypatingą būseną. Nėštumas – nuostabu! Vėl su malonumu būčiau nėščia. Esi pakylėta, aplinkiniai tave globoja, bet turbūt kitaip ir negali būti? Gyvenime patiriame įvairių etapų. Dabar jaučiu didelę atsakomybę už šeimą – vaiką, vyrą. Net augindami šunelį jaučiame atsakomybę už jį, o ką kalbėti, kai turi vaiką, šeimą? Bet už tokią atsakomybę nėra nieko geresnio.

– Tavo ir verslininko Rimvydo Rukaičio draugystė buvo daug kam  netikėta. Ėmei vis dažniau lankytis Kaune pas jį – naktinių klubų "BarBar'a", "Port by BarBar'a", restorano "Cerca del Castillo" savininką. Viskas – tarsi japoniškas greitasis traukinys. Meilė, vedybos, kūdikis...

– Buvome pažįstami gana seniai, viskas prasidėjo, kai su merginomis važiuodavome koncertuoti į naktinį Kauno klubą "BarBar'a". Tuomet abu buvome įsipareigoję kitiems žmonėms. Po to susitikome Klaipėdoje, kai jau buvome vieniši.

– Užbūrė Rimvydo protas, išmintis ir gera širdis?

– Na, matai, kalbi tarsi jį pažinodamas, – juokiasi. – Vyrų dėmesio man netrūkdavo. Tačiau dėmesio, ypač perdėto, netgi nemėgdavau. Vis dėlto jis sužavėjo mielumu, išmintimi, galantiškumu, inteligencija. Santūrus, neišsišokantis, mokantis rūpintis moterimi. Toks, apie kokį svajojau.

Kvaila girti IQ

– Vyrai rečiau mėgsta viešumą, puikavimąsi, dėmesį. Tavo sutuoktiniui turėtų būti nelengva. Juolab kad tavo vaikiškas nuoširdumas ir atvirumas net apie intymius dalykus sugrįždavo rikošetu tarsi paleistas akmuo.

– (Atsidūsta.) Na, esu tokia. Nekalbu apie jaunystės kvailystes. Toks mano charakteris – esu atvira, nuoširdi, kas ant liežuvio galo – tą ir sakau. Dabar mokausi, Rimvydas irgi mano moko. Jis išties nemėgsta viešumo.

Gerbiu jo požiūrį ir stengiuosi nebūti pernelyg atvira, nors bendravimas su žiniasklaida – mano gyvenimo dalis. Reikia  dėmesio, reklamos, dėl to padaugėja koncertų. Koncertai, vakarėliai buvo mano gyvenimo dalis. Išgyvenau tokį etapą.

Tiesa, kartais ką nors leptelėdavau. Net ir tyliai, bet jūs, žurnalistai, visada išgirstate. Po to sunku pabėgti nuo priklijuotos etiketės.

Bet aš augu, tobulėju. Nesigailiu dėl to, kad žengiau viešumo keliu. Stengiuosi pasimokyti iš klaidų, mokausi bendrauti. Išgyvenau jaunystės, linksmybių etapą. Dabar kitas etapas – brandus, bet nuostabus. Ir kvaila būtų teisintis, giriantis savo IQ (intelekto koeficientu). Geriausia – nesiteisinti. Turiu mylimą žmogų, šeimą, vaikelį. Ir jaučiu palaimą.

Kryžiažodis mylimajam: laukiuosi

– Gal augindama vaiką VU Tarptautinėje verslo mokykloje vadybą ir verslo administravimą, o Mykolo Riomerio universitete Europos Sąjungos politikos ir administravimo magistrą baigusi Nijolė sukūrė verslo planų? Mama, medicinos slaugė, sakydavo, kad jos Nijolė – užgimusi prekybininkė.

– (Juokiasi.) Ne, ne. Pardavinėdavau darže užaugintus popmidorus ir gėles, už gautus pinigus tėvai leisdavo nusipirkti kramtomosios  gumos ir šokoladukų. Bet nežinau, ar esu gera prekybininkė. Visai nemoku derėtis.

– Kai visos grupės narės ištekėjo, susilaukė vaikų, ar nebuvo apėmęs keistas jausmas, kad likai viena?

– Oi, ne. Esu beveik jauniausia grupės narė, tad žinojau, kad man dar viskas ateityje. Turėjau draugų kompaniją, po koncertų kitos skubėdavo namo, o aš galėjau dar pabūti su bičiuliais, maniau, dar visur suspėsiu. Dievulis viską laiku sudėjo į savo vietas.

– Ar tiesa, kad, sužinojusi apie nėštumą, klykdama iš džiaugsmo atbėgai iš vonios pas Rimvydą?

– Taip. Mes dažnai kalbėdavome apie vaikus. Abu jų labai norėjome. Esame suaugę žmonės. Žinome, kaip jie daromi, jaučiame atsakomybę už juos, auginsime ir labai mylėsime.
Kalbėjome, kad pastojusi Rimvydui sudėliosiu kryžiažodį, kur bus užkoduotas žodis "laukiuosi". Bet realybėje kryžiažodis nerūpėjo ir klykdama iš laimės atbėgau pas jį.

– Klaipėdietei, 10 metų pragyvenusiai Vilniuje, net ir trumpam persikelti į Kauną turbūt buvo nelengva?

– Taip. Būdavo, sėdime namuose K.Donelaičio g. Kaune ir ima kankinti kvailos užgaidos. Noriu į vieną Vilniaus barą alyvuogių. Prisiminus Gedimino pr., Vokiečių g. net ašaros kaupdavosi. Bet po to viskas staiga pasikeitė. Kai greta tavęs mylimas žmogus, kuris yra ir draugas, ir meilužis, o kartais netgi auklėjantis tėtis, suteikiantis išminties, duodantis patarimų, supranti, kad gera visur – ir Kaune, ir Raseiniuose, ir Vilniuje, ir Gargžduose.

Nori būti dirbanti mama

– Koks Rimvydas tėtis?

– Labai geras, mylintis ir užimtas, – juokiasi. – Jis labai daug dirba.

– Beje, kodėl dukrą pavadinote Patricija?

– Manėme, kad bus berniukas, kurį pavadinsime Rojum. O dukra Patricija – kilmingoji.

– Sakei, kad galėtum vėl gimdyti, o idealus tavo šeimos modelis – dvi dukrelės ir sūnus.

– Aha, bet Patricija dar maža, jai reikia dėmesio, auklėti. Jei iškart gimtų antras vaikas, būtų sunkiau vienu metu vienodai skirti abiem dėmesio.

– Kodėl suskubai vėl koncertuoti, jei galėjai dar likti namie ir auginti vaiką?

– Nenoriu rutinos. Man reikia veiklos, noriu dirbti, į šeimą įnešti savo indėlį ne tik augindama vaikus. Nenoriu būti ta, kuri tik zulina vyrą ir visko reikalauja. Auginti vaikelį reikia kantrybės, tačiau noriu prisidėti prie šeimos gerovės ir nepatekti į monotonijos liūną.

– Rimvydas – didelis Kauno "Žalgirio" gerbėjas. Turbūt dabar priversta sirgti už "Žalgirį"?

– (Juokiasi.) Neprovokuok. Yra Vilnius, Klaipėda, Kaunas. Sergu už nugalėtojus. Sirgau, kai "Žalgiris" nugalėjo vokiečius ir pateko į kitą "Eurolygos" etapą.

Dveji metai – it pusė gyvenimo

– Kai gyveni ne vienas, kažką gauni iš antrosios pusės. Ką tau davė Rimvydas? Išminties, ramybės?

– Tu viską žinai... Būtent tai ir norėjau pabrėžti. Su juo labai gera ir ramu. Iš jo daug mokausi, sužinau. Jis – kaip vaikščiojanti enciklopedija ir nuolat mane ragina dažniau skaityti, domėtis, įtraukė į žinių, informacijos pasaulį. Mėgstu skaityti knygas, bet dabar daug dažniau žiūriu dokumentinius filmus, domiuosi, kas vyksta pasaulyje. Esu smalsi, man įdomu naujovės, įvairūs aktualūs dalykai. Nors mėgstu istoriją ir norėčiau savo akimis pamatyti viduramžius ar Renesanso laikus.

– O ką tu suteiki savo vyrui?

– Meilę, šilumą, pagarbą.

– Su pramogų pasaulio atstovais gyventi nelengva. Kaip stengiatės išsaugoti santykius, kad geltonoji spauda su pasigardžiavimu nekonstatuotų, kad išsiskyrė dar viena šou pasaulio atstovė?

– Taip, su mumis nėra lengva. Bet dabar negaliu ir nelekiu visur filmuotis, fotografuotis. Gyvenu kitaip. Ir mano vyras nori ramybės, kad būčiau dažniau vakarais namuose, vakarėliuose su juo, vengčiau apkalbų, nešmėžuočiau bulvarinėje žiniasklaidoje. Ir man tai aktualu. Dabar – kitos vertybės, kitas gyvenimo etapas. Nors kartu mes tik dveji metai, atrodo, kad nugyvenome pusę gyvenimo.

Būrėjos pranašystė

– Nijole, kalbėjome, kad dabar išgyveni euforiją. O kas tau yra  praeitis?

– Patirtis. Daug nuostabių ir linksmų dalykų. Lūžis, perėjimas į kitą, aukštesnį ir brandesnį, etapą.

– O ateitis?

– Dažnai galvoju, kuo dar užsiimti. Bet nenoriu dirbti to, kas nepatiktų. Pasiūlymų yra, bet gyvenimas pernelyg trumpas, todėl nemėgstamas darbas, kuriame praleistum pusę gyvenimo, net būtum nelaimingas, – ne man. Steve'as Jobsas taip pat pabrėžė, kad tai, ką darai, turi mylėti. Todėl ir mano ateities vizija – rasti naują veiklą, kuria užsiimdama būčiau laiminga.

– Tavo tėvas – liftininkas. Jei gyvenimą simboliškai palygintume su kelione liftu, kokiame aukšte, kyla ar leidžiasi tavo liftas?

– Neretai mąstau apie gyvenimo kreivę. Žinau, kad ji kyla, leidžiasi, todėl bijau, nes suprantu, kad bus ir sunkumų, kritimų laikas. Bet dabar vis kylu aukštyn. Ir tuo labai džiaugiuosi.

– Iki aukščiausios viršūnės – pavyzdžiui, 828 m Dubajaus "Burj Khalifa", dar labai toli?

– Aha. Juk nugyvenau dar tik trečdalį gyvenimo. Beje, ekstrasensė iš mano delno nustatė, kad mirsiu sulaukusi 84 metų. Laiminga, ramiai, nuo širdies smūgio. Ech, kartais būrėjos yra gerai, – juokiasi. – Kartais skrendant lėktuvu apima baimė. Tačiau save nuraminu: man dar ne laikas mirti.