Šiame projekte jie nuolat tikrins vienas kito komforto ribas, vers kolegas jas peržengti, o pralaimėtojo lauks gėdinga „bausmė“. Kiekvieno epizodo intriga – kas tąkart susimaus labiausiai, o kas išliks nepalaužiamas net tada, kai draugai į ausinę šnibždės pačias beprotiškiausias užduotis.
Apie tai, kaip viskas atrodys, kalbamės su visais keturiais projekto dalyviais.
– „Impractical Jokers“ (liet. „Niekdariai“) – visame pasaulyje populiarus „paslėptos kameros“ projektas, kurį TV3 žiūrovai netrukus išvys. Jūs – pagrindiniai šio projekto personažai. Prisistatykite, prašau.
A. S.: Esu komikas, prodiuseris, „K2 Comedy Club“ įkūrėjas ir televizijos projektų kūrėjas.
M. Ž.: Aš – komedijinio pobūdžio šoumenas. Galiu daryti stand-up komedijas, galiu kurti juokingą turinį. Esu matomas „Youtube“, „Instagram“. Televizijoje irgi nesu naujokas.
V. B.: Gyvenime aš juokauju – kuriu turinį socialiniuose tinkluose, pasirodau gyvai. Su kitais „niekdariais“ esame draugai, susibūrę šiam projektui. Pažįstu visus nuo seniai.
S. Ž.: Esu komikas, scenarijų rašytojas, kelionių fanas ir tiesiog smalsus žmogus.
– Įvardykite dvi gerąsias ir dvi blogąsias savo charakterio savybes.
A. S.: Kūrybinis greitis ir strateginis mąstymas – tos gerosios, o blogosios? Hmm... Per daug reikalauju iš savęs ir kartais į viską žiūriu per rimtai.
M. Ž.: Esu ypatingai empatiškas žmogus, galintis prisitaikyti, žodžiu, neproblemiškas. Dvi blogosios? Kartais trūksta atsakomybės ir dėmesingumo.
V. B.: Esu linksmas ir vykdau išsikeltus tikslus. Blogosios – neturiu daug kantrybės ir dažnai būnu neišsimiegojęs.
S. Ž.: Smalsumą skirčiau prie gerųjų ir dar paminėčiau darbštumą. Prie blogųjų – darboholizmą (be galo mėgstu dirbti) ir prastą atmintį, o gal labiau išsiblaškymą?
– Ar prieš prasidedant „Niekdarių“ filmavimams žiūrėjote originalią „Impractical Jokers“ versiją? Kas joje Jums labiausiai patiko?
A.S.: Taip, mačiau beveik viską. Labiausiai patiko jų draugystės dinamika — kur keturi bičai nuolat spaudžia vienas kitą iki absurdo, bet vis tiek išlieka komanda. Tą draugišką chaosą bandėme perkelti ir į lietuvišką versiją.
V. B.: Daug metų žinau tą laidą. Ją žiūrint pasimiršta visos problemos. Situacijos tiesiog hipnotizuoja.
S. Ž.: Dar iki projekto Lietuvoje paskelbimo žinojau, kad toks yra. Kas patiko? Kad jį žiūrint galima labai nuoširdžiai pasijuokti.
M. Ž.: Kam patinka komedijinio pobūdžio turinys – „Impractical Jokers“ tikrai žino. Ne išimtis ir aš.
Patiko nežinojimas, kas tavęs laukia – kai iš gauto žodžio turi akimirksniu sukurti juokingą situaciją. Jei tai pavyksta ir juokiasi tiek kolegos, tiek žmonės, – jauti didžiulį vidinį pasitenkinimą.
– Duokite vieną pavyzdį, kaip iš gauto į ausį žodžio gimsta juokinga situacija.
M. Ž.: Pavyzdžiui, dirbu degalinėje. Klientas užsisako dešrainį. Aš turiu jį paduoti. Žmogus jau tiesia ranką paimti dešrainį, kai išgirstu į ausį: „Atsikąsk!“ Staigiai atsikandu ir bandau vėl duoti tą dešrainį jam į rankas.
V. B.: Gavau paliepimą rinkti parašus Palangoje. Peticija vadinosi „Paleiskime juokingiausią kalinį į laisvę“. Kaip sekėsi? Puikiai – surinkau apie 100 parašų.
Kitoje situacijoje teko dirbti parduotuvės kasoje. Gavau į ausį nurodymą kalbėti su klientais tokia kalba, kurios nėra. Vieni juokėsi, kiti buvo suglumę.
S. Ž.: Įstrigo atvejis, kai dirbome parduotuvėje, skenavome žmonių prekes prie kasos. Kai atėjo eilė aptarnauti brandaus amžiaus vyrą, gavau į ausį paliepimą vadinti jį braškyte. Iš pradžių jam pasirodė, kad pasigirdo. Bet kai pakartojau trečią kartą, žmogus susinervino ir puolė aiškintis, prie ko čia ta braškytė. (Juokiasi.)
– Projekto filmavimai vyko vasarą. Minėjote, kad mūsų tautiečiai į Jūsų krečiamus juokelius reagavo visiškai kitaip nei britai ar amerikiečiai. Įdomu, kaip?
A.S.: Paaiškėjo, kad lietuviai ne tokie šalti, kaip apie mus kalba. Jei juos užkalbini pirmas, jie labai greitai atsipalaiduoja. Nustebino, kad daug žmonių norėjo žaisti su mumis kartu.
M. Ž.: Reakcijų per filmavimus buvo visokių. Apie užsienio projekte dalyvavusių žmonių reakcijas irgi negali spręsti, nes matai jau iškirptas ir sumontuotas geriausias scenas. Galbūt labiausiai nustebino, kad lietuviai, kurie juokėsi ir smagiai leido laiką su mumis kartu, paskui nesutikdavo pasirašyti dokumento, leidžiančio rodyti jų veidus TV ekrane. Tačiau tie, kurie kadre būdavo susiraukę ar pikti, nematė tame jokios problemos.
V. B.: Mano galva, lietuviai reagavo taip pat linksmai. Nė vienas nepasiuntė kažkur toliau. Tačiau mes ir nedarėme jiems nieko žiauraus – labiau juokėmės patys iš savęs.
S. Ž.: Kai kurie žmonės suprasdavo, kad čia vyksta kažkoks žaidimas ir juokaudavo drauge. Kiti nesuprasdavo, būdavo, ir pasipiktindavo. Tačiau paaiškinus, ką mes čia darome, visada palinkėdavo geros dienos.
– Ar lietuviškas „Impractical Jokers“ variantas bus toks pats, kaip ir užsienietiškas jo prototipas?
A. S.: Kiekvienos šalies kultūrinis skonis kitoks — todėl ir humoras savaip unikalus.
M. Ž.: Nors projekto konceptas yra toks pats, kiekviena šalis, manau, turi savo kultūrinį pagrindą. Kitaip sakant, vienur labiau „veža“ vienokio pobūdžio juokeliai, kitur – kitokio. Į tai ir atsižvelgėme.
V. B.: Mūsų juokeliai, situacijos daugiau rėmėsi lietuvių kultūriniu kodu – tuo, kas dabar vyksta Lietuvoje, jos kasdienybėje.
S. Ž.: Manau, kad lygiai tokio paties šou padaryti nepavyks, nes tie juokeliai, kurie veikia užsienyje, nebūtinai veiks Lietuvoje.
– Kuri užduotis Jus labiausiai išmušė iš vėžių ir privertė išlipti iš savo komforto zonos?
A.S.: Krepšinio rungtynių pertrauka Alytaus arenoje, kai turėjau blokuoti vaiką. Jis metė į krepšį, o aš blokavau. Jei berniukas būtų įmetęs, galėjo laimėti dviratį. Tas švilpimas — nepakartojamas. Iki šiol skamba ausyse. Supratau, kad tai bus momentas, kurio gėdos lygį prisiminsiu dar ilgai.
M. Ž.: Neišskirsiu nė vienos. Kiek dabar pamenu, per visas užduotis man buvo lengva ir smagu – tikrai nereikėjo perlipinėti per save. Gal tik situacijos su tėvais ir vaikais. Juk nesinori ko nors blogo sakyti vaikams prie tėvų, sulaukti blogos jų reakcijos…
V. B.: Turėjau daryti vitaminų pristatymą, bet juos klientams siūliau traukti per nosį. Sakiau, kad tokiu būdu jų veikimas bus geresnis. Nelabai patikėjo. Sakė – prasta idėja.
S. Ž.: Įsivaizduokite: aš dirbu restorane, man reikia aptarnauti vieną staliuką ir pamatau, kad prie jo sėdi mano vaikystės draugai. Buvo baisi gėda sakyti ir daryti tai, ką man į ausį diktavo kolegos – jie liepė pasakoti jiems labai asmeniškus dalykus iš mano gyvenimo. Iš pradžių jie galvojo, kad kažką filmuojame, bet patikinau, kad ne. Po visko teko prisipažinti, kad tai tebuvo žaidimas.
Paaiškėjo, kad lietuviai ne tokie šalti, kaip apie mus kalba. Jei juos užkalbini pirmas, jie labai greitai atsipalaiduoja.
– Projekte buvo užduočių, per kurias negalėjote juoktis. Kuris iš „niekdarių“ jus dažniausiai prajuokindavo?
A. S.: Viktoras. Jis turi labai savitą absurdo jausmą, kuris ateina visiškai iš niekur.
M. Ž.: Pamenu keletą užduočių, kuriose dalyvavome visi keturi prie kitų žmonių ir negalėjome prasijuokti. Tada kiekvienas darėme visokias nesąmones, kad kiti trys prasijuoktų.
V. B.: Daugiausia – Markas. Jis labiausiai mėgo imtis iniciatyvos.
S. Ž.: Labai skirtingai. Gal, sakyčiau, Markas, bet Antano humoras buvo pats kūrybiškiausias. Jis kartais mus įveldavo į tokias keblias situacijas… Pavyzdžiui, kartą sportavau klube, tuo tarpu Antanas man liepė pasiimti vieną svarmenį ir vaizduoti, kad su juo vairuoju mašiną, o mane gaudo policija. Turėjau garsiai sakyti: „Kodėl mane gaudote?“ ir pan. Visi sporto klube buvo apšalę.
– O kuris labiausiai mėgo stumti kitus „niekdarius“ į beprotiškas situacijas?
A. S.: Irgi Markas. Jo fantazijai ribų nėra. Jei reikia, jis tau sugalvos tokią užduotį, kad susimąstysi, kodėl apskritai sutikai filmuotis šiame projekte.
M. Ž.: Simanas su Viktoru, sakyčiau, buvo santūresni, o mums su Antanu „palauk“ neegzistavo (juokiasi).
V. B.: Antanas.
S. Ž.: Antanas. Vienareikšmiškai.
– Ar tarp jūsų kartais gimdavo savotiški „keršto planai“, kai norėdavote kolegą įvelti į dar absurdiškesnę užduotį?
A. S.: Visą laiką. Čia yra žaidimo dalis. Jei kuris nors tave „suvalgo“, privalai grąžinti dvigubai.
M. Ž.: Nemanau. Turėjome bendrą tikslą – kad žiūrovui būtų juokinga. „Niekdarių“ tikslas buvo, kad kolega pasijaustų kuo nepatogiau. Tą ir stengėmės daryti.
V. B.: Būdavo momentinis susinervinimas, bet man jis greitai praeidavo.
S. Ž.: Kartais būdavo, bet mes per filmavimus tiek vienas kitam prikiaulindavome, kad finale išėjome lygiosiomis (juokiasi).
– Ar dažnai, gavęs užduotį, pagalvodavote: „Jau geriau gaučiau bausmę nei daryčiau šitą“?
A.S.: Kas antrą dieną. Bet būtent tas jausmas ir kuria juoko sluoksnį — kai iš baimės pereini į absurdą.
M. Ž.: Gal kartą ir buvo, bet dariau ir nesukau galvos.
V. B.: Niekada taip negalvojau. Visada stengiausi negauti bausmės. Kiek jų prisirinkau? Panašiai kaip ir kiti.
S. Ž.: Ne. Jei gauni bausmę, tai žinai, kad bus dar baisesnė situacija, o ir atsisakyti jos negalėsi. Todėl stengdavomės daryti visas užduotis, kad tik nereikėtų kamuotis su tom bausmėm.
Viena žiauriausių mano bausmių – vesti besilaukiančioms moterims paskaitą apie nėštumą ir gimdymo skausmus. Paskaitos pabaigoje man uždėjo ant pilvo tokį aparatą ir aš jaučiau panašų skausmą, kaip gimdanti moteris. Tuo tarpu kolegos man šnabždėjo į ausį, kad skausmas yra Dievo dovana ir pan. Turėjau viską kęsti – ir skausmą, ir tą nejaukumą, kurį patyriau pasakodamas moterims apie visus šiuos dalykus. Mano tikslas buvo jas įtikinti, kad esu normalus lektorius, taičiau jau paskaitos pradžioje ne viena prunkštė į delną ir kreivai į mane žiūrėjo.
– Kaip reaguodavo žmonės, kai sužinodavo, kad tai TV projektas?
A.S.: Dauguma atsipalaiduodavo ir patys pradėdavo juokauti. Kai kurie žmonės buvo įsitempę, bet kai suprasdavo kontekstą, visi tapdavo draugiški.
M. Ž.: Supratau, kad mūsų žmonės bijo atrodyti kvailesni nei yra iš tiesų. O moterys – atrodyti negražiai. Ne viena teisinosi, kad išbėgo tik į parduotuvę ir nespėjo pasidažyti (juokiasi).
V. B.: Visaip, bet daugiausia linksmai.
– Ar turite asmeninę ribą, kurios, atlikdami užduotis, neperžengtumėte?
A. S.: Taip. Aš nenoriu užlipti ant žmogaus orumo. Humoras turi būti drąsus, bet ne žiaurus.
V. B.: Hmm… Gavau bausmę, kurią vykdydamas turėjau rodyti savo apatinius močiutėms. Labai nenorėjau to daryti. Jau buvau šalia atsisakymo ribos.
S. Ž.: Mano asmeninė riba buvo – nesutikti jokių pažįstamų žmonių, nes tuomet patiriama gėda pakyla į kitą lygį. Deja… Pamenate vaikystės draugus restorane? Norėjau atsisakyti juos aptarnauti, bet kolegos liepė, tad man reikėjo perlipti per save. Sunkiai, bet pavyko.
– Ką naujo šis projektas atskleidė apie Jus pačius, Jūsų charakterius?
A. S.: Kad mano improvizacija geresnė nei maniau, ir kad psichologinis ištvermingumas — mano stiprioji pusė.
M. Ž.: Filmavimai vyko keturias dienas iš eilės nuo ryto iki vakaro. Daug žmonių, daug valandų – visi pavargo. Eilinį kartą įsitikinau, kad esu apdovanotas stipraus lyderio savybe. Sunkiais momentais, kai kildavo ginčų, pykčių ar atsirasdavo noras kibti vienas kitam į plaukus, buvau tas, kuris suimdavo visus į kumštį ir išlaikydavo komandą kartu.
V. B.: Dar kartą pasitvirtinau, kad esu intravertas. Tas viešumas, ėjimas į žmones su užduotimis man buvo sunkus: nemėgstu niekam lįsti į akis. Kai juokauju prieš salę – viskas gerai, nes tai yra mano darbas.
Ar pasiryžčiau tokiame projekte dalyvauti dar kartą? Nežinau. Turiu pamatyti, kaip viskas atrodys po montažo, tada ir spręsčiau.
S. Ž.: Ką sužinojau? Kad esu pakankamai drąsus ir galiu perlipti net per didžiausias savo gėdas. Iki tol maniau, kad nesugebėčiau.
Supratau, kad mūsų žmonės bijo atrodyti kvailesni nei yra iš tiesų. O moterys – atrodyti negražiai.
– Jei galėtumėte sugalvoti vieną, bet pačią beprotiškiausią užduotį savo kolegoms, kokia ji būtų?
A.S.: Duočiau jiems daryti ką nors labai rimto, biurokratinio — pavyzdžiui, registruoti automobilį „Regitroje“ su absurdiškomis instrukcijomis per ausines. Tikras lietuviškas košmaras.
M. Ž.: Beprotiškiausią užduotį kolegoms? Gal skrydžio metu apsimesti pilotu, išeiti iš kabinos ir sakyti žmonėms maždaug: „Žmonės, parašykite po paskutinę žinutę savo artimiesiems“, ar ką nors švelniau. Aš ir pats Italijos kalnuose sykį vos nemiriau, kai keliavau maždaug trijų kilometrų aukštyje. Akimirksniu pakilo pūga – per žingsnį nieko nebemačiau. Neturėjau nei jėgų, nei oro, akyse buvo aptemę, praradinėjau sąmonę, bet kažkaip susikaupiau ir lipau toliau. Tada pro rūką pamačiau anteną ir pagal ją suradau keltuvą.
V. B.: Iššokti iš lėktuvo su parašiutu be parašiuto.
S. Ž.: Reikėtų žaisti su kiekvienu asmeniškai. Tarkim, Viktorui labai nepatiko daryti užduotį prieš vieną žmogų. Jei grupelė – viskas gerai, jei vienas žmogus – sunku. Todėl galvočiau jam užduotį „vienas prieš vieną“.
Projekto metu puikiai pasimatė, kas ko nemėgsta, tad tikrai žinočiau, per kurias vietas ir kurį kolegą labiau paspausti.
– Ar tikite, kad lietuviški „Niekdariai“ gali tapti tokie pat populiarūs kaip originalas?
A.S.: Taip. Toks formatas universalus ir veikia visur, o lietuviška versija turi labai stiprią chemiją. Jei žiūrovai jaus tą draugišką chaosą — bus hitas.
M. Ž.: Kadangi nemačiau sumontuotų laidų, tai bijau kažką sakyti. Labai laukiu „Niekdarių“ starto, smalsu, kokios situacijos bus sudėtos į vieną seriją ir kaip jos bus sumontuotos.
Ar žiūrėsiu? Žinoma. Mūsų darbe, jei nori tobulėti, analizuoti savo pasirodymus privaloma. Be to, esu labai savikritiškas. Kartais atrodo, kad darau visiškas nesąmones ir nesuprantu, kodėl žmonės iš jų juokiasi.
V. B.: Manau, kad lietuviams tikrai bus įdomu.
– Originalus JAV serialas „Impractical Jokers“ jau turi 11 sezonų ir daugiau nei 300 epizodų. Jis jau buvo adaptuotas Jungtinėje Karalystėje, Graikijoje, Meksikoje, Švedijoje ir Australijoje. Kodėl, Jūsų nuomone, ši humoro laida taip patinka pasauliui?
A. S.: Nes visi nori matyti, kaip suaugę žmonės daro nesąmones, kurių patys nedrįstų daryti. Tai socialinis eksperimentas – humoras ir įtampa viename.
M. Ž.: Dėl to, kad žmonės mato kasdienes situacijas. Žmonėms patinka žiūrėti ne tik į žvaigždes, bet ir į tokius pačius, kaip jie. Ir dar į situacijas, kurias jie atpažįsta kasdienybėje. Kai viskas yra tikra, natūralu – tai veža. Jei rodytume ką nors utopiško, iš fantastikos srities – žmonės negalėtų tapatintis, neliktų emocinio prisirišimo. Įsivaizduokite, kad veiksmas vyksta jūsų parduotuvėje, ant jūsų mylimo Palangos tilto ir pan. Taip sukuriamas artimas ryšys, kuris tiesiogiai veikia žiūrovus.
V. B.: Nes tai yra toks formatas, kurį labai sunku padaryti nejuokingą. Situacijų metu sukeliama lengva įtampa, kuri galiausiai „išleidžiama“ juoku.
S. Ž.: Nes žmonės mėgsta juoktis iš kitų, patys būdami saugūs. Mes, „niekdariai“, pakišinėjame vieni kitus, o žiūrovams nedarome jokios žalos – tik leidžiame pabūti smagaus įvykio dalimi
Naujausi komentarai