A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje veikia menininkės iš Rusijos Liubovės Varšavskajos personalinė paroda „Kai rašmenys tyli“. Joje eksponuojami Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Šiaurėje ir Sibire gyvenančių negausių etninių tautų kostiumai.

Menotyrininkė

Pažintis su Šiaurės folkloru

L.Varšavskaja gimė ir užaugo Biriusinsko mieste Rusijos šiaurėje – tuomet dar Susticho kaime, Irkutsko srityje, šalia Taišeto, kur driekiasi Transibiro magistralė. Nuo vaikystės mėgo rankdarbius. Kaip prisimena pati, augo be galo mylima. Buvo galima ir iš užuolaidos patikusią gėlytę išsikirpti, ir iš tėčio palto pasiūti lėlei drabužius.

Iki šiol autorės namuose yra trys jai itin brangūs daiktai iš tėvų namų: siuvimo mašina, ketaus keptuvė ir žirklės, – dabar menininkės talismanas. 1980 m. L.Varšavskaja atvyko aplankyti sesers į Vanino miestą Chabarovsko srityje. Šios vietos sužavėjo ir nebepaleido. Čia baigė Lengvosios pramonės technikumą. Siuvo puikiai, bet norėjosi kitokio darbo, kitokios saviraiškos.

1994 m. išvyko į pirmą ekspediciją po Chabarovsko apylinkes, pradėjo domėtis vietinių gyventojų taikomuoju menu, amatais, folkloru. Tai buvo pirma pažintis su Rusijos Šiaurės aborigeninėmis tautomis.

2005 m. L.Varšavskaja baigė Valstybinį Chabarovsko meno ir kultūros institutą, įgijo kultūrologės, pasaulinės visuotinės literatūros dėstytojos specialybę.

Daugiau nei 17 metų menininkė dirba kultūros srityje. Yra įkūrusi ir vadovauja Vanino municipalinio rajono Chabarovsko krašto Nacionaliniam etnokultūros centrui „Senke“. Šio centro veikla yra nukreipta saugoti, tyrinėti ir pristatyti visuomenei Vanino rajone gyvenančių vietinių tautų papročius, gyvenimo būdą.

Gyva tūkstantmečių istorija

Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Chabarovsko krašte, gyvena aštuonios etninės grupės: nanaicai, negidalai, nivchai, oročiai, udegėjai, ulčiai, evenkai ir evenai. Skirstant pagal lingvistinius požymius nivchai priklauso paleoazinei kalbų grupei, likusieji – mandžiūrų-tungusų kalbų šakai.

Mokslininkai teigia, jog gyvenimo būdas, nulemtas klimato ir geografinių sąlygų, liko nepakitęs beveik 5 tūkst. metų. Tai žvejai, taigos ir jūros medžiotojai, miško gėrybių rinkėjai. Amūro srities tautos išlaikė pirmapradį, nenutrūkstamą ryšį su gamta. Iki šių dienų pasikliaujama šamanais ir jų galiomis.

L.Varšavskaja paskyrė savo gyvenimą šių tautų savasčiai ir palikimui išsaugoti. Kiekvieną vasarą etnografinėse ekspedicijose ji kruopščiai fiksavo duomenis. Pati mokėsi tradicinių amatų. Publikavo begales straipsnių, siekdama atkreipti Rusijos valdžios ir pasaulio dėmesį, kaip svarbu išsaugoti šį ties trapia išnykimo riba esantį etnosą.

Tradicinės aprangos ornamentai, medžiagos yra išlaikę pirmapradį autentiškumą. Būdama tekstilininkė-technologė L.Varšavskaja išmoko išdirbti žuvų odą drabužiams siūti. Jos pačios sukurti tradiciniai oročių tautos drabužiai iš žuvų odos pelnė ne vieną aukštą apdovanojimą Rusijos mados festivaliuose ir pripažinimą įvairiuose pasaulio muziejuose.

Nuo 1994 m. L.Varšavskaja aktyviai dalyvauja įvairiose parodose ir festivaliuose, populiarindama Rusijos Tolimųjų Rytų, Sibiro ir Šiaurės tautų tradicinį kostiumą. Yra surengusi trisdešimt penkias personalines parodas. Itin didelio populiarumo ir susidomėjimo menininkės kūryba yra sulaukusi Japonijoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse.

Žuvų odos paslaptis

Iki XIX a. vidurio drabužiams siūti dažniausiai buvo naudojama namų sąlygomis išdirbta žuvų ir šunų oda, briedžio zomša, jūros ir miško žvėrių kailis. Pirktinės medžiagos pradėtos naudoti daug vėliau.

Žuvų odos drabužiams naudojo skirtingas lašišinių šeimos žuvis. Pagautas žuvis kelioms valandoms pakabindavo padžiūti. Odą nuimdavo aštriu kauliniu peiliu perrėžiant žuvies papilvę.

Džiovindavo ištiesinę, prilipdę prie lygių lentų ar prie sienos tvarte, pašiūrėje, kad nepasiektų tiesioginiai saulės spinduliai. Išdžiūvusią nuimdavo ir pirštais nukrapštydavo žvynus, jeigu žvynai buvo stambūs – naudojo peilio ašmenis.

Galiausiai oda tapdavo minkšta, be žvynų. Tuomet iš vidinės pusės nuimdavo likusią žuvies mėsą. Išdirbta žuvų oda yra nepralaidi vandeniui ir stipri medžiaga. Drabužiai iš žuvų odos dažniausiai būdavo dėvimi vasarą su galvos apdangalais, pagamintais iš beržo tošies.

Funkcionalus dekoras

Kitas tradicinis Rusijos Tolimųjų Rytų, Šiaurės ir Sibiro tautų drabužis chalatas – laisvas, ilgarankovis, užsagstomas priekyje iš kairės į dešinę. Jį vilki tiek vyrai, tiek moterys.

Moteriški drabužiai yra skirstomi į kasdienius, šventinius, vestuvinius, ritualinius. Vyriški – į šventinius, kasdienius (žvejo arba medžiotojo kostiumus), ritualinius.

Priklausomai nuo paskirties, siuvami iš skirtingų medžiagų ir skirtingai puošiami. Kartu su išsiuvinėtais ornamentais ir aplikacijomis chalatams puošti buvo naudojamos metalinės plokštelės, sagos, kriauklės. Smulkios ir stambesnės metalinės plokštelės buvo prisiuvamos chalato apačioje. Tai buvo ir dekoras, ir kartu atliko funkcionalią paskirtį – neleisdavo drabužiui plaikstytis vėjyje.

Metalinės plokštelės savo forma primena stilizuotas gyvūnų kūno dalis. Iš čia kilo ir ornamentų pavadinimai: „uodas“, „sabalo letena“, „lūšies nagas“, „šuns snukis“.

Metalines plokšteles pirko arba mainė į žvėrių kailius, kai atvykdavo kailių pirkliai. Pajūrio kultūrose moterų chalatų apačios, prijuostės, apsiaustai buvo puošiami baltomis perlamutrinėmis sagomis. Drabužių puošimas metalinėmis plokštelėmis dažniau sutinkamas taigos medžiotojų aprangoje.

Gyvenimas matuotas chalatais

Manoma, kad tradicinis tarp Šiaurės tautų paplitęs chalatas su dviem skeltukais šone, sujuosiamas diržu, atkeliavo iš Mandžiūrijos, tačiau savo pirmine kilme yra mongoliškas.

Oročių tautoje sakoma: „Chalatą galima pasiūti per naktį, o puošti – visą gyvenimą.“ Šiaurės Rusijos aborigeninių tautų chalatai skiriasi ornamentais. Ulčiai chalatus siuvinėjo ištisinėmis juostomis, oročiai ornamentus tarsi uždėdavo ant audinio. Nanaicai puošė plačiomis išsiuvinėtomis juostomis, udegėjai siauromis ir tik šilkiniais siūlais siuvinėtomis juostomis.

Siūlus gaudavo iš užklystančių Kinijos pirklių. Vietiniai gyventojai siūlus tradiciškai gamindavo iš elnio raumens, žuvų odos, dilgėlių, medžio žievės.

Drabužių spalvos taip pat turėjo savo simboliką. Mėlyna, žydra buvo laikoma jūros spalva, balta – išminties, ilgaamžiškumo, raudona, oranžinė – saulės, vaisingumo, gyvybės, juoda – pastovumo, žalia – augmenijos.

Tradicinio chalato svarbą rodo ir tai, jog mirus moteriai ant sienų pakabindavo ir visus jos turėtus chalatus. Chalatų turėdavo būti ne mažiau kaip penkiolika.

Kas: paroda „Kai rašmenys tyli“.

Kur: A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Kada: veikia iki birželio 17 d.